Ukrainos visuomenė yra savotiškai apipinta mitais. Esminis jų – mitas apie „dvi Ukrainas“, t. y. vieną – Rytų Ukrainą – rusišką, svajojančią apie susijungimą su „motina Rusija“, ir kitą – Vakarų Ukrainą – „banderovcų“ ir kraštutinių nacionalistų kraštą. Kaip tik taip šią valstybę matė ir mato Kremliaus propaganda. Iš esmės ši vizija ir paskatino Maskvą aktyviems veiksmams, kai pilietinio protesto banga nušlavė Kremlių tenkinusį prezidentą V. Janukovyčių.
Tačiau kokia gi Ukrainos visuomenė yra iš tikrųjų? Mėginti atsakyti į šį klausimą leidžia keli tyrimai, atlikti per pastaruosius dvejus metus. Vieną jų šių metų pavasarį pristatė Kijevo tarptautinis sociologijos institutas. Šio tyrimo pavadinimas taip ir skamba – „Dabartinė situacija Ukrainos visuomenėje“.
Šiame tyrime ekspertai bandė pažiūrėti į Ukrainos visuomenę per skirtingas prizmes. Pavyzdžiui, galima teigti, kad ukrainiečiai yra gana neturtingi. Paviešintais duomenimis, net 18,7 proc. šalies gyventojų trūksta pinigų maistui. Iš esmės tai reiškia, kad toks procentas žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Skurdo augimo tendencija pasireiškė 2014 metų vasario mėnesį , t. y. iškart po Maidano (tuo metu žemiau skurdo ribos gyveno 8,7 proc. žmonių). Vėliau skurdas nuolat didėjo, nors tiesa ir tai, kad dar toli iki katastrofiško 1998 metų rodiklio, kai pinigų maistui pritrūkdavo 51,7 proc. šalies gyventojų.
Dabartinį skurdo didėjimą Ukrainoje lengva paaiškinti pastarųjų dvejų metų įvykiais. Pripažįstama, kad Ukrainos ekonominė padėtis yra labai sunki. Apie tai šiandien kalbama kiek mažiau, nes visas dėmesys sutelktas į karinius klausimus, tačiau dėl to ši problema netampa lengvesnė. Be to, dėl karo veiksmų Rytų Ukrainoje šalyje atsirado gana nemenka grupė – 1,3 mln. žmonių – perkeltųjų asmenų (iš esmės – pabėgėliai šalies viduje), kurių socialinė padėtis dažnai yra sunkesnė ir sudėtingesnė nei kitų valstybės gyventojų.
Nenuostabu, kad Ukrainos visuomenė nusiteikusi gana pesimistiškai. Per tyrimą buvo išsiaiškinta, kad 64 proc. šalies gyventojų nelaukia iš ateities nieko gero – jie mano, kad gyvenimas ir toliau blogės. Dar 17 proc. galvoja, kad „bus tas pats“. Juos irgi galima būtų priskirti prie pesimistų, nes, kaip minėta, situacija Ukrainoje objektyviai nėra gera. Optimistų šios valstybės visuomenėje yra vos 10 proc. (tai tie, kurie mano, jog situacija gerės).
Akivaizdu ir tai, kad optimizmo/pesimizmo procentas priklauso nuo regiono. Bendra tendencija – vakarinė šalies dalis yra kiek optimistiškesnė nei rytinė. Tačiau rodiklių skirtumai nėra tokie, kad galima būtų kalbėti apie kokias nors „dvi Ukrainas“. Pavyzdžiui, Vakarų Ukrainoje manančių, kad situacija šalyje blogės, buvo 52 proc., o Pietų Ukrainoje – 74 procentai. Daugiausia pesimistų yra Donbase – 75 proc. (ir tik 1 proc. manančių, kad situacija ateityje gerės).
Ukrainoje jaučiasi ir nusivylimas naująja valdžia (pirmiausia vyriausybe ir parlamentu), o tiksliau – jos gebėjimais daryti reformas, kurių būtinybės iš esmės niekas nekvestionuoja. Kaip rodo šio tyrimo rezultatai, Ukrainoje niekas nepajuto pozityvaus reformų poveikio, beveik pusė šalies gyventojų mano, kad „reformos nieko nepakeis“. Didžiausi iššūkiai Ukrainai tebėra ekonominė krizė bei, kaip ir anksčiau, didžiulė korupcija šalies valdymo, teisėsaugos, savivaldos ir kitose struktūrose.
Nors išbandymų netrūksta, Ukrainos visuomenė yra gana tolerantiška. Ksenofobijos procentas joje nėra aukštas. Tokios situacijos nepakeitė ir pastarieji dveji metai. Aptariamo tyrimo autoriai pažymi, kad vienintelis pastebimas poveikis – kiek pablogėjo požiūris į rusus bei rusakalbius ir truputį pagerėjo požiūris į Krymo totorius. Ryškesnis ksenofobijos šuolis užfiksuotas tik okupuotame Donbaso regione (tai iš dalies gali būti susiję ir su Rusijos propaganda, kurios tiesioginės įtakos zonoje atsidūrė Kijevo nekontroliuojamos teritorijos).
Įdomius rezultatus rodo ir pasitikėjimo valstybės ir visuomeninėmis institucijomis palyginimas. Pateikiamais 2014 metų duomenimis, labiausiai Ukrainos gyventojai pasitiki kariuomene (76 proc.), prezidento institucija (68 proc.) ir Bažnyčia (55 proc.). Ukrainietiškomis žiniasklaidos priemonėmis pasitiki 37 proc. gyventojų, o Rusijos – vos 7 procentai. Palyginimui: 2012 metais Ukrainoje labiausiai buvo pasitikima Bažnyčia (62 proc.), žiniasklaida (tada dar neskirstant jos į ukrainietišką ir rusišką – 41 proc.) ir kariuomene (34 proc.).Prezidento institucija tada pasitikėjo vos 22 procentai. Tad galima konstatuoti, kad per dvejus metus, nepaisant visų sunkumų, tiek kariuomenė, tiek prezidento institucija sugebėjo įgyti visuomenės pasitikėjimą. Taip pat stiprėja kritinis ukrainiečių mąstymas, tą rodo sumažėjęs pasitikėjimas žiniasklaida (ypač Rusijos).
Nagrinėjant etninę Ukrainos visuomenės sudėtį, pažymėtina, jog maždaug 78 proc. šalies gyventojų laiko save ukrainiečiais, prie rusų save priskiria 17 procentų. Tačiau iš vadinančių save ukrainiečiais net 34 proc. mieliau rinktųsi bendravimui rusų kalbą nei ukrainiečių. Taip pat pastebima, kad Rytų Ukrainoje požiūris į Rusiją, nepaisant visų įvykių, yra pozityvesnis nei vakarinėje ir centrinėje šalies dalyse.
Tam tikras skilimas visuomenėje matyti ir dėl vertybių. 25 proc. Ukrainos gyventojų mano, kad jų valstybei artimesnės vadinamosios Vakarų vertybės, 33 proc. – kad svarbesnės Rusijos vertybės, o 9 proc. įsitikinę, kad Ukrainai yra būdingos tiek Vakarų, tiek Rusijos vertybės. Žiūrint pagal regionus – didžiausias Vakarų vertybių palaikymas, kaip ir galima spėti, yra Vakarų Ukrainoje, o vadinamąsias rusiškas vertybes palaiko pusė Rytų Ukrainos gyventojų. Įdomu, kad Vakarų vertybės ukrainiečiams asocijuojasi su demokratija, teisėmis ir laisvėmis, o Rusijos vertybės – su kultūra, istorinėmis tradicijomis, moralumu.
Tačiau, nors Rytų Ukrainos palankumas Rusijai didesnis, tai nereiškia, kad ten gyvenantys žmonės norėtų įsilieti į „rusų pasaulį“. Apklausos rezultatai parodė, jog 45 proc. šalies gyventojų palaiko mintį apie atsiribojimą nuo Rusijos, vizų įvedimą ir griežtą sienos kontrolę. 46 proc. norėtų, kad Rusija ir Ukraina būtų nepriklausomos, bet draugiškos viena kitai valstybės. Už Rusijos ir Ukrainos susijungimą (o iš esmės – Ukrainos įsiliejimą į Rusiją) pasisako tik 2 proc. šalies gyventojų.
Šiandien Ukraina vis labiau linksta prie euroatlantinio integracijos vektoriaus. Už įstojimą į ES pasisako 51 proc. šalies gyventojų (manančių, kad valstybė turėtų jungtis prie rusiškos Muitų sąjungos, yra 11 proc., o atsisakymą jungtis tiek su vienais, tiek su kitais palaiko 25 proc. respondentų). Panašiai pasisako ir už narystę NATO – 43 proc. gyventojų (tam prieštarautų 33 proc.).
Susumavus išanalizuotus tyrimo rezultatus galima teigti, kad Ukrainos visuomenę iš tikrųjų būtų sunku pavadinti vieninga ir monolitiška, tačiau ji nėra suskaldyta į dvi priešingas stovyklas, kaip iki šiol mano Kremliaus ideologai. Kai kurios pozicijos šalies rytuose ir vakaruose iš tikrųjų skiriasi, bet tai nėra kritinis skirtumas, kuris leistų kalbėti apie „dvi Ukrainas“. Ukraina vis dėlto yra viena, o visi pastarųjų metų sunkumai tik labiau ją suvienijo, nepaisant galimų vidinių prieštarų.
Čia pat verta paminėti ir kitą, senesnę, ataskaitą „Mitas apie dvi Ukrainas“, kuri pasirodė 2014 metų balandį. Joje irgi pažymima, kad nors ir esama regioninių skirtumų, žmones šalyje šiandien jungia sutampantys požiūriai į esminius dalykus, susijusius su Ukrainos valstybingumo palaikymu. Dauguma valstybės gyventojų yra Ukrainos patriotai, nesvarbu, katra kalba jų gimtoji. Tyrimas atskleidė, kad net Kryme susijungimo su Rusija idėją iš tikrųjų palaikė ne daugiau kaip ketvirtadalis gyventojų.
Galbūt čia ir slypi Ukrainos visuomenės paslaptis, kurios taip ir nesugebėjo įminti Kremlius. Kaip kitados rašė buvęs šalies prezidentas Leonidas Kučma, „Ukraina – tai ne Rusija“. Maidanas ir vėlesni įvykiai tai parodė geriausiai. Ukrainos visuomenė yra kur kas pilietiškesnė ir patriotiškesnė (jei kalbame apie tikrąjį – tylųjį – patriotizmą) nei Rusijos visuomenė. Nors Maskva ir bandė iš esmės kvestionuoti Ukrainos valstybingumą, žiūrint į šios šalies visuomenę – jos ryžtą ir ištvermę – nesunku pamatyti, kokios iš tikrųjų juokingos yra šios Kremliaus pastangos.
