„Tęsiantis dabartinei situacijai kyla pavojus, kad kai kurių rūšių regione tiesiog neliks. Galbūt jos persikels kitur, galbūt tiesiog išnyks. Kad ir kaip būtų, po karo teks atlikti didelės apimties tyrimą. Tik tuomet bus galima kalbėti apie padaryto poveikio mastą“, – Delfi laidoje „Noriu tvarių faktų“ pažymi Ukrainos aplinkos ir gamtos išteklių ministerijos Reformų ir atkūrimo grupės vyresnioji biologinės įvairovės apsaugos ekspertė Olesya Petrovych.
Nerimą kelia invazinių rūšių plitimas
O. Petrovych atkreipia dėmesį, kad per karą Ukrainoje žūva įvairios gyvos būtybės – tiek žmonės, tiek gyvūnai ir augalai.
„Norėdami suvokti, koks tiesioginis poveikis daromas Ukrainos biologinei įvairovei, įsivaizduokime maždaug 3 tūkstančių kilometrų ilgio fronto liniją – kone pusėje to ruožo kas dieną vyksta aršūs mūšiai, sproginėja sviediniai. Kai kuriuose regionuose frontas laikėsi net porą metų, todėl tenai sustojo miškų vegetacija. Miškai virto kovų zonomis, po kurias važinėja sunki karinė technika. Viskas tokiuose plotuose išdeginama ir išnaikinama“, – sako mokslininkė.
Ji taip pat pažymi, kad biologinę įvairovę netiesiogiai arba tiesiogiai veikia daugybė veiksnių – apkasai, grioviai, įvairi karinė infrastruktūra, technika.
„Visa tai keičia biotopus, buveines, todėl gyvūnai nebegali jose veistis kaip įprastai. Užtat tokiose vietose išgyvena kitokie gyvūnai, kaip antai pelės arba žiurkės. Kariams tai nėra maloniausia kaimynystė, be to, šie gyviai platina zoonozines ligas“, – sako pašnekovė.
Ji akcentuoja ir su benamėmis katėmis bei šunimis, taip pat invazinėmis rūšimis kylančias problemas.
„Namus paliekantys žmonės stengiasi pasiimti ir gyvūnus, bet daugeliu atvejų tai neįmanoma, todėl atsirado benamių kačių ir šunų, visur ieškančių maisto ir jau sulaukėjusių. Laukinėje gamtoje atsidūrė ir egzotiški gyvūnai, tokie kaip meškėnai ir kt., kurie veikiausiai buvo laikomi namuose, gyveno zoologijos soduose arba ūkiuose. Dabar jie veisiasi laukinėje gamtoje ir tampa invazine rūšimi, kurios neturėtų būti mūsų laukinėje gamtoje. Visgi jeigu jų populiacija įsitvirtins, ji iš esmės pakeis mūsų kraštui būdingas augalų ir gyvūnų bendruomenes.“, – pažymi O. Petrovych.
Mokslininkė užsimena ir apie triukšmo taršą, kuri, pasak jos, yra ypač pavojinga jūrų ekosistemoms. Ekologijos mokslų daktarė sako, kad po susirėmimų jūroje, taip pat padažnėjus sonarų naudojimo atvejų, begalė negyvų delfinų aptinkama ne tiktai Ukrainoje, bet ir kitose prie Juodosios jūros esančiose šalyse.
Šimtams rūšių gresia išnykimas
Anot O. Petrovych, karo metu pirmiausia paveikiamos pačios pažeidžiamiausios, retos rūšys.
„Jos ir įprastomis sąlygomis jautriai reaguoja į bet kokį dirgiklį, o dabartinis dėl karo atsiradęs poveikis yra toks didelis, kad, remiantis mokslininkų skaičiavimais, Ukrainoje gali išnykti maždaug 600 gyvūnų ir 750 augalų bei grybų rūšių. Daugelis šių rūšių yra įtrauktos į Ukrainos raudonąją knygą bei įrašytos į daugiašalių aplinkos susitarimų priedus, taigi, jos turi būti saugomos ne tik Ukrainoje, bet ir tarptautiniu lygiu“, – pabrėžia ji.
„Kaip jau minėjau, viena iš didžiausių grėsmių šiuo metu yra susijusi su rūšimis, galinčiomis nesunkiai įsitvirtinti nusiaubtuose žemės plotuose. Sunku pasakyti, kokį poveikį jos padarys, bet to poveikio mastas bus didžiulis. Po karo bus būtina imtis veiksmų, siekiant atkurti ankstesnę biologinę įvairovę“, – priduria pašnekovė.
Nukentėjo penktadalis šalies saugomų teritorijų
O. Petrovych pabrėžia, kad net 20 proc, Ukrainos saugomų teritorijų yra nukentėjusios nuo karo veiksmų.
„Jeigu įskaičiuotume ir tarptautiniu mastu reikšmingas teritorijas, įtrauktas, pavyzdžiui, į Emerald tinklą, tai būtų maždaug 3 mln. hektarų plotas, kuris sudaro apie pusę šalies teritorijos“ , – sako ji.
Mokslininkė pažymi ir tai, kad šiuo metu Rusija yra užėmusi aštuonis nacionalinius parkus, du biosferos rezervatus ir du griežtai saugomus rezervatus, taip pat vieną nacionalinį parką bei šešis griežtai saugomus rezervatus Kryme. Be to, anot jos, per dar du nacionalinius parkus eina fronto linija, penki nacionaliniai parkai buvo paversti kovos laukais ir išlaisvinti.
„Pavyzdžiui, netoli Kyjivo esančius Zalisios ir dar vieną nacionalinį parką Rusijos pajėgos buvo užėmusios vos du mėnesius, bet prireikė beveik ištisų metų, kol teritorija buvo išvalyta nuo minų. Kyjivo link rusų kariai judėjo per Černobylio biosferos rezervatą, todėl jis nukentėjo nuo galingų gaisrų, kurių buvo neįmanoma gesinti dėl minų“, – vardija pašnekovė.
„Dar daugiau, Kamjankos sičės nacionalinis parkas Chersono srityje buvo okupuotas šešis mėnesius. To rezultatas – didžiulių plotų praradimas. Rusų karių buvimo ir su karu susijusios veiklos požymiai ten bus matomi labai ilgai. Šis parkas ir dabar periodiškai apšaudomas bei per nuotolį užminuojamas iš kitame upės krante esančios rusų okupuotos teritorijos. Žvelgiant į šiuos pavyzdžius, galima įsivaizduoti, kiek darbo laukia, kai karas pasibaigs“, – priduria ji.
Nuniokotų vietų – visa galybė
Mokslininkė įvardija ir dar dramatiškesnių pavyzdžių, kai dėl karo beatodairiškai niokojamos šalies saugomos teritorijos.
„Pavyzdžiui, Chersono srityje Dniepro deltoje esantis nacionalinis parkas ištisus dvejus metus kentėjo nuo apšaudymų ir gaisrų, be to, buvo visiškai apsemtas, kai griuvo Kachovkos užtvanka, o štai Velykyj Luh nacionalinis parkas Zaporižios srityje – atvirkščiai, sugriuvus Kachovkos užtvankai, patyrė sausmetį. Nacionalinius parkus, tokius kaip pakrantėje plytinti Priazovskė, taip pat Alioškų smėlynai, rusų kariai pavertė kariniais poligonais. Nuniokotų vietų – miškų ir augmenijos – visa galybė“, – sako O. Petrovych.
„Pavyzdžiui, mano gimtasis rajonas, Sviatoslavo Biloberežės nacionalinis parkas Mykolajivo rajone, remiantis iš palydovų gautais vaizdais, degė jau du kartus. Ugnis, potvyniai ir karo veiksmai labai nuniokojo ir šalia esantį Juodosios jūros biosferos rezervatą. Kreminos miškų nacionalinis parkas, per kurį eina Luhansko ir Donecko sričių siena, yra bene labiausiai nuniokota saugoma teritorija, mat, karo veiksmai ten vyksta jau pusantrų metų. Visame milžiniškame miške dabar nėra nė vieno sveiko medžio“, – teigia pašnekovė.
Ano jos, šalia, Donecko regione, yra Šventųjų Kalnų nacionalinis parkas, taip pat gerokai nukentėjęs nuo sprogimų ir gaisrų – išdegė daugiau nei 19 proc. jo teritorijos.
„Dar vienas pavyzdys – Meotidos nacionalinis parkas, esantis Azovo jūros pakrantėje, Rusijos Federacijos pasienyje. 2014 m. dalis jo teritorijos buvo okupuota, o pirmosiomis plataus masto invazijos dienomis priešas užėmė visą parko teritoriją. Dėl atitinkamų veiksmų išmirė ištisos Azovo regione paplitusių paukščių kolonijos. Taip atsitiko dėl karinių pratybų, susirėmimų ir nebaigtų gamtos apsaugos darbų“, – priduria ji.
O. Petrovych pažymi, kad nuolatiniai apšaudymai iš anapus sienos niokoja ir Sumų bei Charkivo regionuose, netoli sienos su Rusija plytinčius nacionalinius parkus.
„Ukrainos nacionaliniai gamtos parkai ir saugomos teritorijos patiria įvairiopą žalą.Visgi turėtume suprasti, kad visi tie parkai ir rezervatai nėra tiktai gamta. Tai ir pastatai, infrastruktūra, transportas, įranga, duomenys, kompiuteriai ir, visų svarbiausia, – žmonės. Tai aplinkosaugininkai ir jų komandos. Mes juos prarandame. Žmonės juk miršta, išsikelia iš gimtųjų vietų, tampa pabėgėliais Ukrainoje ir užsienio valstybėse. Kyla labai rimtas klausimas, ar, karui pasibaigus, pavyks ir vėl suburti tas komandas, aprūpinti jas įranga ir patalpomis, kad žmonės galėtų imtis nacionalinių parkų atgaivinimo darbų, vėl rūpintis gamta“, – nuogąstauja biologinės įvairovės ekspertė.
Kyla pavojus, kad kai kurių rūšių regione neliks
O. Petrovych sako, kad dėl karo keičiasi paukščių migracijos maršrutai.
„Jie skrenda kitais keliais, aplenkdami karo veiksmų teritorijas. Žinome, kad karo veiksmų paliestuose Ukrainos plotuose nebesuka lizdų kai kurie retoms ir pažeidžiamoms rūšims priskiriami paukščiai, kurių populiacija Juodosios jūros regione – visai nedidelė“, – sako ji.
Taip pat, anot mokslininkės, jau yra žinoma apie masiškai gaištančius delfinus.
„Tai daro įtaką ne tik tai jų daliai, kuri susitelkia prie Ukrainos, bet ir visai Juodosios jūros populiacijai“, – pabrėžia ji.
Anot pašnekovės, tęsiantis dabartinei situacijai kyla pavojus, kad kai kurių rūšių regione tiesiog neliks.
„Galbūt jos persikels kitur, o gal tiesiog išnyks. Kad ir kaip būtų, po karo teks atlikti didelės apimties mokslinį tyrimą. Tiktai tada bus galima kalbėti apie padaryto poveikio mastą“, – priduria ji.
Gamtai atsikurti prireiks daug laiko
Anot O. Petrovych, Ukrainos gamtos atkūrimas – bus labai sudėtingas ir brangus procesas.
„Natūralus miškas suveši per 80–120 metų, o dirbtiniam prireikia 20–40 metų mažiau. Laikas priklauso ir nuo augalų rūšių bei auginimo technologijų. Nuo masinių bombardavimų ir transporto nukentėjusioms pievoms taip pat prireiks kelių dešimtmečių. Aišku, yra technologijų, leidžiančių paspartinti vykstančius procesus. Tai įvairūs žemės ūkyje taikomi metodai. Vis dėlto laukiantis darbas yra be galo sudėtingas ir jis pareikalaus labai daug lėšų“, – įvardija ji.
„Pavyzdžiui, nendrynų atsigavimas įvyksta greičiausiai – per 1–3 metus. Vis dėlto augalų atsodinimas yra viena, ir visiškai kas kita – gyvūnų populiacijų, taip pat ištisų augalų ir gyvūnų bendruomenių atgaivinimas. Manau, kad daugeliu atvejų gyvūnai ir augalai laukinėje gamtoje bus įveisiami dirbtiniu būdu. Taip pat teks imtis veiksmingų priemonių, siekiant sunaikinti tas atsparias rūšis, kurios nebūdingos Ukrainos gamtai. Atkurti natūralius rūšių derinius yra išties nelengvas darbas, nes, kaip suprantate, jie gali būti labai pasikeitę“, – apibendrina mokslininkė.
Ne tik karo veiksmai skurdina šalies gamtą
Ukrainos naujienų portalo „Rubryka“ žurnalistė Viktorija Gubareva, dalyvaujanti tarptautiniame žiniasklaidos projekte „Pulsas“, akcentuoja, kad Ukrainos gamtą niokoja ne tik karo veiksmai. Anot jos, aplinkai didelę žalą daro ir šalyje vykdoma ūkinė veikla – vandens telkiniai teršiami agrocheminėmis medžiagomis, ariami laukai, neteisėtai kertami miškai ir kt.
Pavyzdžiui, Kyivo ekologijos ir kultūros centro (KEKC) vadovas Volodymyras Boreiko naujienų portalui „Rubryka“ pažymėjo, kad šalyje vykdomi atrankiniai ir plynieji kirtimai kenkia kone 150 nykstančių augalų rūšių buveinių, arba beveik 20 proc. visų į Ukrainos Raudonąją knygą įrašytų augalų ir grybų rūšių.
V. Gubareva pabrėžia, kad Ukrainos įstatymai įpareigoja saugoti teritorijas, kuriose yra užregistruotos nykstančios rūšys.
„Vis dėlto iniciatyvos tai daryti beveik niekada nerodo valstybė. Laimei, į pagalbą ateina nevyriausybinės aplinkosaugos organizacijos. Jos parengia dokumentus ir pateikia juos ministerijai, po to žemės savininkai ir naudotojai susitaria dėl teritorijos apsaugojimo“, – teigia ji.
„Kalbant apie miškus, valstybinė įmonė „Ukrainos miškai“ yra pagrindinė naujų saugomų teritorijų priešininkė. Suteikti teritorijai saugomos teritorijos statusą šiai įmonei beveik visada reiškia draudimą kirsti mišką. „Ukrainos miškai“ nenori prarasti savo pajamų šaltinio, todėl naujų saugomų teritorijų įsteigimui priešinasi“, – priduria žurnalistė.
Ji pabrėžia, kad KEKC pasirinko kitokią strategiją – pirmiausia gauti savininkų ir naudotojų sutikimą, o tik tada kreiptis į ministeriją.
„Kiekvienas atskiras atvejis sprendžiamas derybomis. Kartais, norint vienus plotus įtraukti į apsaugos fondą, reikia susitarti dėl kitų – tų, kurie iš tiesų nebeturi jokios vertės biologinės įvairovės išsaugojimui – pašalinimo. Metodas pasiteisina – KEKC pastangomis kasmet atsiranda apie 40 saugomų objektų“, – pažymi žurnalistė.
Vis dėlto ji taip pat atkreipia dėmesį, kad Ukraina gamtos apsaugos srityje labai lėtai juda tarptautiniuose įsipareigojimuose nustatytų tikslų link. Pavyzdžiui, 2014 m. šalis pasirašė Asociacijos susitarimą su Europos Sąjunga (ES), kuris skirtas stiprinti Ukrainos ryšius su ES ir siekti glaudesnės integracijos.
Šis susitarimas, anot žurnalistės, tapo pagrindu Valstybinei darnaus vystymosi strategijai, kurioje numatyta, kad iki 2030 m. Ukraina 15 proc. visos šalies teritorijos turėtų paversti gamtos rezervatais.
„Šiandien Ukraina yra beveik pusiaukelėje numatyto tikslo įgyvendinimo link. Šiuo metu vos 6,7 proc. visos šalies teritorijos yra įtraukta į gamtos rezervatų fondą. Per dvejus karo metus buvo papildomai apsaugota 0,1 proc. Ukrainos teritorijos. Nors karas ir vyksta, gamtos rezervatų fondo teritorijų kūrimo tempai yra kur kas mažesni nei reikia, kad tikslas būtų pasiektas laiku. 2022 m. buvo apsaugota 0,085 proc. visos Ukrainos teritorijos, o 2023 m. - 0,02 proc“, – pažymi žurnalistė.
„Ukrainos gamtos apsaugos grupės ekologų teigimu, gamtos naikinimo dėl karo tempai gerokai viršija jos išsaugojimo tempus. Pavyzdžiui, vien tik Černobylio rezervate išdegusių miškų plotas yra beveik dvigubai didesnis už 2023 m. apsaugotą teritoriją“, – priduria ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
