Maidan Nezalezhnosti ( Ukrainos : Майдан Незалежності, pažodžiui: Nepriklausomybės aikštė) yra centrinė aikštė Kijeve, Ukrainos sostinėje.
Čia info tiems, kas nesupranta, bet sugeba parašyti ar pasakyti: "Maidano aikštė" ar "Nepriklausomybės Maidanas". Tais blogais tarybiniais laikais bent tokių nesąmonių nekalbėvado nei per radija nei per TV.

o ar adekvati reakcija buvo kai i mus lietuvius guminem kulkom saude patys lietuviai, ir leido asarines dujas... tada prie seimo kai zmones piketavo, kad nemazinti pensiju, nes nera uz ka pavalgyti... juk zmones neprase nieko daugiau tik norejo pavalgyti... ir gavo gumine kulka kakton ar i akis asarines dujas? pamirsote? o kaltieji ar nubausti? ar jiems negeda?

Prasiveržė komunistams įprastas "darbo" stilius, tik dabar jie nebenori, kad taip būtų vadinami. Smurtas buvo dažnai naudojamas Rytų Sovietinėje imperijoje, panašiai elgiamasi ir satelitu patapusioje Ukrainoje. O jei ukrainiečiai nori tapti laisvesni nuo Rusijos imperijos? Tai tada kaip? Traiškyti jėga? Kodėl referendumu nepaklausti, ko nori dauguma? Jei klausti nenorima, tai toks principas istorijoje žinomas. Pagal jį ir "bolševikų" pavadinimas atsirado, kai norintys nenaudoti smurto socialistai buvo priversti pasitraukti. Tada beliko tuos "menševikus" tik sunaikinti. Labai kruopščiai tai buvo daroma. Nuverstas Leninas ant ilgų sąrašų kampe pasirašinėjo: "rasstreliatj". Kai Feliksas Edmundovičius nespėjo įvykdyti, klausimas "počemy eščio ne rasstreliali?"

Gaus i kupra kai kluonio g ir Valio

Taigi istorija kartojasi, Janukovičiui pastatys Paminklą Maskvoje, kaip Mininui ir Požarskiui.

klausimas ar tai Ukrainai reikalinga ta gėjiška europa, geriau jau Ukraina rastu savo kelią, nei prorusišką nei proeuropietišką, jau patyrėme ir matome kokios to europos vertybės

Situacija maždaug aiški. Jei V.Janukovyčius pasielgs pagal kokį Maskvos paruoštą scenarijų, tada aukų neišvengti. Išlieka dar kita galimybė, bet tik tuo atveju, jei abi pusės ras galimų kompromisų. Kol kas jie nėra labai aiškiai įvardinti, nes viskas pagrįsta tik konkrečiais reikalavimais. Nemanau, kad dabartinė Rados dauguma, kurią valdo prezidentinės jėgos, sutiks su naujais rinkimais, o premjeras su Vyriausybės atsistatydinimu. Tai kas tada realiai lieka? Manau, kad pagrindinis opozicijos siekis galėtų būti visos šalies referendumas. Tačiau, išlieka viena sena problema. Tokie referendumai, kaip ir rinkimai turi vykti demokratiškai, o juk būtent panašaus pobūdžio įstatymas vis dar svarstymo stadijoje. Nenori kairieji jo priėmimo skubinti, o dabar dar labiau nenorės. Jie gali nujausti, kad dvi skirtingos pozicijos gali būti tapę jau lygiavertėmis ir todėl nenorės rizikuoti. Dėliojant tokias mintis nerimas tik didėja. Kur tas kelias ar takelis, kuriuo galima išmanevruoti iš "nekalto vilko ir kaltos avelės", kuri vandenį upelyje prieš srovę drumsčia, situacijos?

Kol kas ramina tai, kad provokacijų grėsmė iš abiejų pusių mažėja. Opozicija jau susiprato izoliuoti bei nukenksminti "valdžios vyrukus", kuriems pastatų langų stiklai "nepatinka". Nepatiko opozicijai Leninas. Tikėkimės, kad opozicijai,nes ir čia galėjo būti provokacija. Tai mažai tikėtina,bet galėjo... (Prisiminkim sprogdintus namus Rusijoje Čečėnijos įvykių laikotarpyje.) Tad kol kas tas opozicijos jau subalansuotas santūrumas duoda vaisių. Jis neleidžia skelbti "nepaprastos padėties". Kai šitaip tęsiasi ilgokai, gali būti duota komanda policijai pirmai pulti. Gal kai kas labai nori kietos kovos, vedančios į smurto panaudojimą. Nemanau, kad tai galėtų atvesti į pergalę. Tai greičiau būtų "Piro pergalė..." Valdžia jau pasiruošusi smurto veiksmams.

Tai kaip įvertinti visą šį įspūdingą Ukrainos visuomenės pakilimą? Manau, kad tai dar viena rimta, jau antra pamoka ateičiai. O ateityje verta rimtai, o ne atmestinai stebėti ir kontroliuoti rinkimų demokratiškumą. Jei tam jėgų pakaks, situacija gali demokratiniu būdu ryškiai pasikeisti. Kairieji nesėdės rankas sudėję. Galima tikėtis naujų klastojimų virtinės, tačiau bet kuriuo atveju rinkimų ir referendumų kelias yra tai, kas XXI-ame amžiuje privalo įgyti prioritetą.

del Janukoviciaus veiksmu bus isaldytos Ukrainos oligarchu saskaitos Europos ir JAV bankuose,tai jis ne tik i snuki gaus,kai po pralaimetu rinkimu Juscenkai,bet jamir gyvam skura nudirs.

Pikasai, netauzyk niekų. Ar bent žinai, kas parašyta tekste, kurį atsisakė pasirašyti Janukovičius ? Ir dėl to parašo, kurio nauda Ukrainai daugiau negu abejotina, ruošiamasi nuversti valdžią ?

Prorusiškos orientacijos Ukrainos vadovas niekur nuo komunistinės ideologijos nepabėgo. Tokiems liaudis - tik įrankis. Jei netinka, tai tokį galima sulaužyti, sutrypti ir net ir sunaikinti. Matėme, kaip baigėsi taikios demonstracijos Sirijoje, kuri jau senokai patapusi Putino režimo satelitu.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------
Kad geriau suvokti V.Janukovyčiaus pažiūras, siūlau perskaityti šį rašinį:
R. Grajauskas. Ukraina suka į Rytus? 2010 vasario mėn. 8 d.

Viktoro Janukovyčiaus pergalė Ukrainos prezidento rinkimuose simbolizuoja Oranžinės revoliucijos idealų bei pro-vakarietiško romantizmo pabaigą. Turėtume pripažinti, kad greiti struktūriniai pokyčiai Ukrainoje nėra įmanomi ir kad turėsime dar ilgai palaukti, kol Ukraina taps europietiška šalimi. Panašu, kad šešerius metus trukusiam romantiškam periodui Ukrainos politiniame gyvenime atėjo pabaiga. V. Janukovyčiaus pergalė Ukrainos prezidento rinkimuose yra simbolinis momentas, žymintis Oranžinės revoliucijos idealų išsikvėpimą bei Ukrainos žmonių nepasitenkinimo išraišką dėl stabilumo bei skaidrumo trūkumo šalies politiniame gyvenime. Tuo pačiu tai žymi ir pabaigą įsivaizdavimo, kad Ukraina pernakt gali tapti europietiška šalimi.

V. Janukovyčiaus politinė tapatybė iš esmės prieštarauja toms idėjoms ir vertybėms, kurias į Ukrainos politinį gyvenimą bandė įdiegti pagrindiniai Oranžinės revoliucijos herojai Viktoras Juščenka ir Julija Tymošenko. Daugeliu atžvilgiu V. Janukovyčius yra net labiau prorusiškas ir antivakarietiškas nei antrasis posovietinės Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma, pasižymėjęs nenuspėjamumu ir artimais ryšiais su Rusija. Skandalinguose 2004 metų prezidento rinkimuose V. Janukovyčių atvirai rėmė tuometinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Tuomet žinutė buvo gana aiški – V.Janukovyčius yra Rusijos kandidatas. V. Janukovyčius niekada neslėpė, kad nepritaria Oranžinės revoliucijos herojų siekiams Ukrainą kuo greičiau „nutempti“ į Vakarus. Jis niekada iš esmės ir nemanė, kad Ukraina turėtų būti vakarietiška šalis. Jam Ukraina visada buvo pirmiausiai rytų slavų kraštas, istoriškai ir kultūriškai susisaistęs su Rusija, kitaip tariant - „mažoji Rusija“.

V. Janukovyčius net ir po beveik dvidešimties Ukrainos nepriklausomybės metų sunkiai kalba ukrainietiškai. Todėl nenuostabu, kad jo politinėje programoje numatytas siekis rusų kalbai suteikti valstybinį statusą, prilyginant ją su ukrainiečių. V. Janukovyčius visada pasisakė už glaudesnių ryšių su Rusija užmezgimą. Priešingai nei V. Juščenka, jis niekada negalvojo, kad Rusijos laivyno ilgalaikis apsistojimas Sevastopolyje kelia grėsmę Ukrainos saugumui ir suverenitetui. Visai neseniai kalbėjęs Sevastopolyje, V. Janukovyčius patikino vietinius gyventojus, kad nesieks Rusijos laivyno pasitraukimo ir žadėjo klausimą spręsti taip, kad tai nepakenktų „nei Rusijos, nei Ukrainos interesams“. Kita vertus, jis visada buvo aršus Ukrainos narystės NATO priešininkas ir ne kartą NATO yra pavadinęs Europos saugumą destabilizuojančiu veiksniu.