Vienos Charkivo srities mokyklos devintokė Anastasija rašo laišką Ukrainos kariams. Norėjo parašyti trumpai, bet kai pasipylė dėkingumo žodžiai, jau daugiau nei pusę puslapio prirašė.
„Mes rašome laiškus, kad gynėjai jaustų, kad jų laukia gyvų, kad mes labai džiaugsimės, kai jie grįš namo“, – kalbėj o devintokė Anastasija.
Tėvai atneša į klasę dėžes su pirmo būtinumo daiktais ir gardumynais, vaikai įdeda į jas dalelę savo meilės.
„Darau apyrankes mūsų herojams, kad jie nešiotų ir neužmirštų, jog mes jų neužmirštame. Jas lengva pinti ir jos gynėjams patinka.“
Nuotoliu dirbanti mokykla seniai negirdėjo skambučio į pamoką ir triukšmo koridoriuose, o dabar pamažu prisipildo vaikų. Tai ne vienkartinė akcija, o nuolatinė veikla. Ruošdami dovanas kariams, vaikai tarsi dalyvauja psichoterapijos seanse – gyvai bendrauja su bendraamžiais ir pamiršta rūpesčius.
„Vaikams trūksta gyvo bendravimo. Nes nuotoliu mokosi jau kelerius metus iš eilės. Vaikai susirenka, bendrauja, aptaria problemas, kurių prisikaupė. Tai jiems savotiška psichoemocinė pagalba“, – sakė pradinių klasių mokytoja Anna Spiridonova.
Vaikai neskubėdami brėžia liniją po linijos, vaizduodami geltonai mėlynas širdis ant popieriaus skiaučių. Kai kurie jau paruošė amuletus. Aleksandra ėmėsi puošti Kalėdų vainiką raudonais kaspinėliais.
„Tai nuoširdaus gerumo išraiška, nuoširdaus noro kaip nors padėti, pakelti nuotaiką. Parodyti, kad žmogus reikalingas. Kad gynėjas reikalingas kaip niekas kitas. Mano tėtis – kariškis – visada sakė, kad jis labai vertina tokias dovanas tiek nuo savų, tiek nuo svetimų“, – teigė dešimtokė Aleksandra.
Per savaitę mokykla prisipildė dėžių.
„Viskas, kad nesušaltų.“
Ir štai pagaliau atvažiavo 225-ojo šturmo bataliono kariai. Dabar jie kovoja Kursko kryptimi, todėl dėžės ten ir keliaus.
„Jos pasieks tuos vaikinus, kurie neturi galimybės net dabar pabendrauti su savo šeimomis telefonu. Bet jie gaus dovanas. Jie turės mažą, bet šventę. Bus tiems kariams, kurie vykdo karinę užduotį, dabar smogia priešui“, – kalbėjo Gennadij, 225-ojo atskirojo šturmo bataliono kariškis.
Karių veiduose – nuoširdi šypsena. Tvirtina, kad vaikai visada įkvepia, kalba atvirai. Dovanų susirinko nemažai, teko ieškoti sunkvežimio.
„Žiūrėkite, koks grožis. Ačiū Jums, brangūs vaikai. Žiūrėkite, koks angelas. Čia turime ir servetėles, ir greito paruošimo produktų, yra saldumynų gardumynų. Kokie geri vaikai.“
Iki plataus masto karo Genadijus manė, kad pasauliui neša grožį – vadovavo įmonei, kuriančiai kosmetiką. Dėl tarnybos vėl Naujuosius sutiks be šeimos. Todėl dovanos iš tiesų šildo širdis – iškyla ikikarinio gyvenimo prisiminimai.
„Tai iš tiesų šiek tiek stebuklas – dalis šeimos židinio patenka pas mus. Ir kariams tai svarbu.“
Trumpas sustojimas šalikelėje užtruko – kariai džiaugsmingai peržiūri dovanas. Sako, tokiomis kariai visada džiaugiasi – yra ko skaniai suvalgyti, ir vaikų kūryba pasigėrėti.
„Ima, kas kam patinka. Kam energetika, kažkam sausainiai. Piešinius dažniausiai ant sienų kabina. Kad kasdien matytų ir jaustų palaikymą“, – sakė Vitalij, 225-ojo atskirojo šturmo bataliono kariškis.
Šie vyrai kare ne pirmus metus ir šiandien, atrodo, vaikams pavyko paliesti šių kovose užgrūdintų karių jausmus.
Penktokė Sonia parašė laišką: „Aš tikiu tavimi. Jei ne tu, aš nemiegočiau ramiai. Ačiū, kad tu su manimi. Tai gražuolė parašė laišką.“
Apibendrinti 2024-uosius vaikinams sunku. Per šį laiką kiekvienas iš jų prarado bendražygių. Tai skausminga. Bet kiekvieną kartą tikisi, kad kitais metais jie grįš į savo šeimas.
„2024-ieji buvo sunkūs. Bet atkreipkite dėmesį – kaip mes buvome ukrainiečiais, jais ir liekame. Mes pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo atėjome į Kursko sritį – mes parodėme priešui, kad galime daryti kaip jis – ateiti į jo teritoriją ir ten kariauti. O 2025-ieji... Kasmet tikiuosi, kad tai bus metai, kada baigsime karą“, – kalbėjo Gennadij.
Po pokalbio vaikinai ryžtingai pajuda į Sumų sritį. O vaikai – namo – greičiau papasakoti tėvams apie susitikimą su tikrais gynėjais.
.jpg)
