Ukrainos sostinėje Kijeve gyvenantis Andrejus Klymchukas, nors ir puikiai suvokdamas, kad gali tekti skaudžiai atsakyti už savo žodžius, sutiko duoti išskirtinį interviu naujienų portalui Balsas.lt. Jaunas vyras teigė kovojantis už kitokią Ukrainą, už tokią, kurioje būtų vadovaujamasi įstatymais ir žmonės nebijotų gatvėje sutikti milicininkų. „Ne dėl savęs, dėl vaikų, kurie šioje šalyje gyvens ateityje“, - teigia A. Klymchukas.
- Teigiate, kad Ukrainoje įstatymai negalioja. Paaiškinkite, kokia šiuo metu susidariusi situacija? – Balsas.lt pasiteiravo A. Klymchuko.
- Reikėtų pradėti nuo to, kad mūsų milicininkų atlyginimai yra labai maži. Todėl jie ima kyšius iš visų, kurių tik galima paimti. Ukrainoje milicija kartais elgiasi labai žiauriai. Tarkime keliauji metro, o tau į kišenę įdeda narkotikų, po to, kai išlipi, tave specialiai patikrina. Ir, be abejo, suranda tuos narkotikus. Tada jie iš tavęs reikalauja kyšio, kuris gali siekti 2 tūkst. dolerių. Tau lieka du pasirinkimai – duoti 2 tūkst. dolerių arba sėsti 7 metams į kalėjimą. O kalėjimai Ukrainoje yra siaubingi. Ten tave gali nužudyti ir niekas dėl to nė necyptelės. Maža to, ten itin daug žmonių serga tuberkulioze.
Todėl labai sunku gyventi šalyje, kurioje nėra įstatymų ir milicija atlieka ne savo funkcijas. Milicija Ukrainoje sudaryta vien iš bandytų. Jie turėtų žmogui padėti, tačiau dažniausiai lieka nuošalyje ir šypsosi.
Iš tikrųjų nežinojau, kokia yra situacija mūsų milicijoje, kol praėjusiais metais su ja nesusidūriau. Rusų banditai iš manęs pareikalavo 10 tūkst. dolerių. Dėl manęs jie parašė skundą milicijai. Pastaroji man sako: „Ar tu supranti, kad turėsi dabar žmonėms mokėti 10 tūkst. dolerių?“. Atsakiau, kad nedarysiu to ir parašysiu skundą „ant jų pačių“.
Taip ir padariau, tačiau kai paprašiau, kad užregistruotų tą skundą, milicijoje dirbantys pareigūnai pasakė, kad nedarys to. Jie sakė, kad dabar uždarys duris. O ten viduje stovi didelė lazdą. Maža to, visa siena kruvina. Tada jie klausė, ar matau, kas čia? Esą, panašiai bus ir su tavimi. Nebent tu parašysi tai, ką mes tau pasakysime.
Aš tada kažkaip sugebėjau atsitraukti ir pabėgti nuo jų. Jis dar šaukė, kad grįžčiau, nes bus dar blogiau. Sugrįžau, tačiau kitą dieną ir su advokatu. Tada iš karto kitaip su manimi buvo kalbama. Jie priėmė skundą vien todėl, kad turėjau pažįstamų tam tikrose institucijose. Arba tik todėl, kad dirbu žurnalistu ir apie tokį elgesį galėjo sužinoti visa šalis.
- Ar galima teigti, kad viešumas yra vienas pagrindinių ginklų kovoti su klestinčia korupcija?
- Tikrai taip, šiais laikais Ukrainoje gali išgelbėti tik viešumas. Priėjome prie to, kad žmonės išmoko derėtis su milicija. Klaiku, kai pagalvoji, kad tai institucija, kuri turėtų saugoti savo žmones. Teko susidurti su tokiais atvejais, kai politinį veikėją ar kokį aktyvistą uždaro į kalėjimą. Tada iš karto atsirasdavo to neteisėtai sulaikyto žmogaus „Facebook“ profilyje įrašas, kuriame buvo pateikiamas asmenį uždariusio milicininko telefonas. Su raginimu skambinti tam pareigūnui ir spausti jį. Tada visi skambindavome, prisistatydavome žurnalistais iš Europos Sąjungos, Europos Komisijos.
Užversdavome skambučiais ir tik tada jie suprasdavo, kad apie sulaikytą asmenį jau žinoma už Ukrainos ribų. Taip pavykdavo išlaisvinti nekaltą žmogų. Taip pat kovojame rengdami piketus prie teisingumo ministerijos. Tiesiai šviesiai reikalaudami paleisti nekaltą žmogų iš areštinės. Suprantama, ne visada taip pavykdavo išgelbėti žmogų, bet stengėmės anksčiau ir stengiamės dabar. Be jokios abejonės, sunku gyventi tokioje šalyje.
- Galbūt reikėtų Ukrainoje susidariusią situaciją labiau viešinti kitose šalyse ir taip prašyti tarptautinės pagalbos?
- Pasakysiu vieną dalyką. Vokietis, lietuvis, švedas ar kurios nors kitos šalies gyventojas niekada nesupras, kaip galima gyventi šalyje, kurioje negalioja įstatymai. Tarkime, tu atvyksi į miliciją ir sakysi, kad tave apvogė, pavyzdžiui, nugvelbė nešiojamą kompiuterį. Jų atsakymas bus paprastas – 1 tūkst. dolerių, grąžinsime tau kompiuterį. Arba bent jau bandysime jo ieškoti.
Pravėrus milicijos duris gali būti dar didesnių cirkų. Jeigu tu pasakysi, kad tau kažkas nutiko, jie prašys sumokėti. Atsisakius mokėti, jie pagrasins, kad tave pasodins. Už ką? Už nieką. Tiesiog todėl, kad tu išdrįsai ateiti ir neketini mokėti.
Išspręsti viską galima tik kai ateini su advokatu arba su filmavimo kamera ir mikrofonu. Tik tada milicininkai priima skundus, bet ar juos tiria, jau kitas klausimas. Jiems tiesiog reikia padaryti planą, kaip sovietiniais laikais. Į miliciją eina dvejetukininkai-trejetukininkai, daugelis jų labai daug geria. Tai žmonės, kurie nesugeba rašyti be klaidų.
Girdėjau ne vieną pasakojimą, kai žmonės milicininkų sustabdomi tiesiog gatvėje ir jų prašoma parodyti dokumentus. Kol ieškoma dokumentų, žmogui iš nugaros prieina kitas policininkas ir įdeda į kuprinę narkotikų. Tada vėl ta pati, jau minėta, dainelė – 2 tūkst. dolerių arba suimsim.
- Papasakokite plačiau apie „planus“, kuriuos turi įgyvendinti vietos teisėsaugos pareigūnai?
- Ukrainoje daroma daug žiaurių dalykų. Tarkime, sulaiko girtą žmogų ir jį nusiveža į areštinę. Ten duoda pasirašyti daug popierių. Ryte paaiškėja, kad tas girtuoklis prisipažino nužudęs žmogų. Prisipažinimas yra ir viskas. Nieko daugiau žinoti nereikia. Milicijai reikia ištirti 60 proc. nusikaltimų, todėl kartais jie tiriami būtent taip, kaip papasakojau.
Dėl tokio milicininkų elgesio, mūsų kalėjimai yra tiesiog perpildyti. Puse žmonių sėdi už nieką. Vien todėl, kad milicijai reikia įvykdyti planą. Pagalvokite, kaip viskas prasilenkia su logika. Pas mus pasodinama tiek daug žmonių, tačiau nusikalstamumas vis tiek nemažėja, o išlieka labai aukštame lygyje.
Tik viena iš šešių žmogžudysčių yra išaiškinama taip, kaip priklauso. Pas mus šaudo žmones tiesiog gatvėse. Taip kartais yra tvarkomi verslo reikalai. Ir tai dabartinės valdžios nuomone yra visiškai normalu.
