Nors Ukrainai ir Rusijai pagaliau pavyko susitarti dėl dujų tiekimo principų, ES nuomonė apie šias valstybes energetinės krizės metu pakito. Europos Sąjunga prabilo apie bendradarbiavimo ir santykių su Rusija ir Ukraina peržiūrėjimą, jei joms nepavyks susitarti dėl energetikos tiekimo šąlančiai Europai.
Jei Rusijai konfrontacija su ES nėra naujiena, tarp Maskvos ir Briuselio kilusių kolizijų spektras yra pakankamai platus ir apimantis tiek energetiką, tiek ekonomiką, tiek ir politiką, Ukrainos pozicijas Europiečiams nėra aiški. Todėl tikslinga pažvelgti į šios šalies pastarojo laikmečio tendencija.
Dabartiniai šios šalies vadovai – prezidentas V. Juščenka ir premjerė J. Tymošenko drauge vadovavo 2004 metų „Oranžinei revoliucijai“, padėjusiai iš valdžios pašalinti nesąžiningai prezidento rinkimus laimėjusį promasvietišką kandidatą Viktorą Janukovičių. Tačiau po to V. Juščenkos ir J. Tymošenko santykiai pašlijo.
Naujai išrinktame Ukrainos parlamente situacija taip pat buvo sudėtinga, vyravo įtampa tarp V. Juščenkos, J. Tymošenko bei V. Janukovičiaus šalininkų. Rusijos – Gruzijos karinė konfrontacija tik dar labiau suskaldė Ukrainos politikus.
Karinės konfrontacijos metu Ukrainos prezidentas aktyviai rėmė gruzinų pozicijas ir kritikavo Maskvą dėl neadekvataus jėgos panaudojimo. Užsienio reikalų ministro pirmasis pavaduotojas V. Ohryzka ir Ukrainos prezidento sekretoriato užsienio politikos tarnybos vadovas K. Tymošenka pareiškė, kad Kijevas netgi svarsto klausimą, ar tikslinga narystė NVS.
Tačiau Rusijos įtaka neapsiribojo vien tik pasvarstymais ir Ukrainos kritika dėl šios šalies pozicijų Rusijos – Gruzijos karo metu. Maskva įtakojo ir Kijevo politikus. Prezidentui V. Juščenkai parlamente pasiūlius balsuoti dėl griežtesnio Rusijos veiksmų įvertinimo karo P. Kaukaze metu, ne tik prorusiško V. Janukovičiaus, bet ir J. Timošenko partija balsavo prieš šias nuostatas. Taigi J. Timošenko palankumas Maskvai parodė, kad Rusija ukrainiečiams turi didelią įtaką.
Rusijos noras destabilizuoti politinę situaciją Ukrainoje paremtas strateginiais Ukrainos siekiais prisijungti prie ES bei NATO. Taigi Ukrainai pasirinkus provakarietišką kursą, Rusija siekia destabilizuoti politinę situaciją šalyje.
Ukrainos provakarietiški politikai, visų pirma prezidentas V. Juščenka, euroatlantiniame kelyje susiduria su nemažai kliūčių. Tačiau prezidentas turi ir ištikimų remėjų. Kievo provakarietišką kursą aktyviai remia JAV bei dalis Europos Sąjungos šalių – visų pirma Lietuva ir Lenkija. Mūsų šalies ir Lenkijos vadovai aktyviai tarpininkavo Oranžinės revoliucijos metu, Vilnius bei Varšuva palaiko Ukrainos prezidento provakarietišką politiką ES asamblėjose. Taigi, V. Juščenka tarptautinėje arenoje turi ir patikimų sąjungininkų.
Be abejo, kiekvienam norisi regėti demokratišką, vientisą Ukrainą. Vis dėlto tai, kad šiandien ukrainiečiai savo požiūriu į Rusiją, ES ir NATO yra padalyti į dvi stovyklas, nėra trumpalaikė lengvai sprendžiama problema. Tai yra giliai įsišaknijusi istorinė ir demokratinė tikrovė. Akivaizdu, kad ne tik Maskva, bet ir nemaža dalis ukrainiečių prieštarauja šalies euroatlantiniams siekiams, visų pirma narystei NATO.
Šių Ukrainos gyventojų antivakarietiškas nuotaikas nuolat kursto ir Maskva bei ją remiančios Ukrainos politinės jėgos. Kitą dalį gyventojų savo pusėn siekia pritraukti provakarietiški politikai, remdamiesi Vakarų šalių pagalba.
Galbūt Rusijai ir Vakarams derėtų susitarti nesupriešinti tarpusavyje dviejų Ukrainos tautos stovyklų, nekurstyti konfrontacijos, nesitikėti patraukti šalį savo pusėn. Laisva, nepriklausoma ir neutrali Ukraina, atvira tarptautinėms investicijoms bei socioekonomiškai susijusi ir su Rusija, ir su Vakarais, galbūt būtų geriausias variantas.
Tačiau tarp Rusijos ir Vakarų nėra to pasitikėjimo, kuris galėtų įgalinti sudarinėti tokius susitarimus ir atsisakyti ambicijų patraukti savo pusėn tokią Ukraina. Vis dėlto, norėtūsi tikėti, kad reformos, nors ir sunkiai, tęsis, o provakarietiškos politikos linijos atsisakyta nebus – nebent atsargiau bus pradėta elgtis NATO atžvilgiu.
Nei dabartinei, nei jokiai Ukrainos Vyriausybei negalima ignoruoti geografinės, politinės, istorinės ir kalbinės Ukrainos struktūros ypatybių, taigi reikėtų vengti radikalių sprendimų, kurie paskatintų valstybės skilimą.
Tačiau laikui bėgant, ukrainiečiams mokantis civilizuotai spręsti konfliktus ir kiekvienuose rinkimuose iš naujo tvarkingai renkant valdžią, Ukraina išties gali tapti naudinga Vakarų sąjungininke ir euroatlantinių organizacijų nare. Todėl šios šalies politikai turėtų pamiršti asmenines ambicijas ir dirbti savo tautos labui.
Gediminas Dubonikas
