Politinė situacija Ukrainoje pastaruoju metu yra pakankamai nevienareikšmiška. Vyriausybės krizė, nesutarimai tarp svarbiausių šios šalies institucijų tik stiprėja. Įtampą didina ir santykiai su Rusija, kurie, Ukrainai ir toliau laikantis provakarietiškos linijos bei siekio prisijungti prie Europos Sąjungos ir NATO, išlieka pakankamai prasti. Tačiau ne tik politiniai, bet ir socioekonominiai veiksniai – energetinė priklausomybė nuo rusiškos energetikos, visuomenės susipriešinimas – didina valdžios suirutę šioje šalyje.
Ukraina išgyvena politinę krizę, kurią sukėlė dideli prezidento ir premjerės nesutarimai. Tuos nesutarimus dar labiau padidino nuomonių išsiskyrimas dėl ryšių su Rusija po jos karo veiksmų Gruzijoje. Šie kivirčai akcentuoja skirtumus ne tik tarp Ukrainos vadovų, bet ir tarp Pietryčių Ukrainos, kur gyventojai daugiausia nusiteikia prorusiškai, ir Šiaurės Ukrainos, kur žmonės linkę integruotis į Vakarus.
Taigi provakarietiška Ukrainos valdančioji koalicija galutinai subyrėjo, nors prezidento blokas „Mūsų Ukraina“ pasitraukė jau anksčiau. Proprezidentinė partija tokį žingsnį nusprendė žengti atsakydama į priimtus įstatymų projektus, kuriais susilpnintos prezidento galios ir kuriuos inicijavo prorusiškoji opozicija bei Tymošenko blokas.
Sudėtinga pasakyti, kas formuos naują koaliciją, tačiau J. Tymošenko kol kas atmeta bendradarbiavimo galimybę su prorusiškai nusiteikusius gyventojus atstovaujančia V. Janukovičiaus partija. Dabar parlamentas turi suformuoti naują valdančiąją koaliciją. Jei to padaryti nepavyks, prezidentas V. Juščenka gali paleisti parlamentą ir surengti priešlaikinius rinkimus.
V. Juščenka ir premjerė J. Tymošenko drauge vadovavo 2004 metų „Oranžinei revoliucijai“, padėjusiai iš valdžios pašalinti nesąžiningai prezidento rinkimus laimėjusį promasvietišką kandidatą Viktorą Janukovičių. Tačiau po to V. Juščenkos ir J. Tymošenko santykiai pašlijo.
Naujai išrinktame Ukrainos parlamente situacija taip pat buvo sudėtinga, vyravo įtampa tarp V. Juščenkos, J. Tymošenko bei V. Janukovičiaus šalininkų. Rusijos – Gruzijos karinė konfrontacija tik dar labiau suskaldė Ukrainos politikus.
Karinės konfrontacijos metu Ukrainos prezidentas aktyviai rėmė gruzinų pozicijas ir kritikavo Maskvą dėl neadekvataus karinės jėgos panaudojimo. Užsienio reikalų ministro pirmasis pavaduotojas V. Ohryzka ir Ukrainos prezidento sekretoriato užsienio politikos tarnybos vadovas K. Tymošenka pareiškė, kad Kijevas netgi svarsto klausimą, ar tikslinga narystė NVS.
Rusijos įtaka dėl pakankamai griežtos Ukrainos prezidento pozicijos sustiprėjo. Prezidentui V. Juščenkai parlamente pasiūlius balsuoti dėl griežtesnio Rusijos veiksmų įvertinimo karo P. Kaukaze metu, ne tik prorusiško V. Janukovičiaus, bet ir J. Tymošenko partija balsavo prieš šias nuostatas. Taigi J. Tymošenko palankumas Maskvai parodė, kad Rusija ukrainiečiams turi didelę įtaką.
Rusijos noras destabilizuoti politinę situaciją Ukrainoje paremtas strateginiais Ukrainos siekiais prisijungti prie ES bei NATO. Taigi Ukrainai pasirinkus provakarietišką kursą, Rusija siekia destabilizuoti politinę situaciją šalyje.
Ukrainos provakarietiški politikai, visų pirma prezidentas V. Juščenka, euroatlantiniame kelyje susiduria su nemažai kliūčių. Tačiau prezidentas turi ir ištikimų remėjų. Kievo provakarietišką kursą aktyviai remia JAV bei dalis Europos Sąjungos šalių – visų pirma Lietuva ir Lenkija. Mūsų šalies ir Lenkijos vadovai aktyviai tarpininkavo „oranžinės revoliucijos“ metu, Vilnius bei Varšuva palaiko Ukrainos prezidento provakarietišką politiką ES asamblėjose. Taigi, V. Juščenka tarptautinėje arenoje turi ir patikimų sąjungininkų.
Be abejo, kiekvienam iš mūsų norisi regėti demokratišką, vientisą Ukrainą. Vis dėlto tai, kad šiandien ukrainiečiai savo požiūriu į Rusiją, ES ir NATO yra padalyti į dvi stovyklas, nėra trumpalaikė lengvai sprendžiama problema. Tai yra giliai įsišaknijusi istorinė ir demokratinė tikrovė. Akivaizdu, kad ne tik Maskva, bet ir nemaža dalis ukrainiečių prieštarauja šalies euroatlantiniams siekiams, visų pirma narystei NATO.
Ukrainos gyventojų antivakarietiškas nuotaikas nuolat kursto ir Maskva bei ją remiančios Ukrainos politinės jėgos. Kitą dalį gyventojų savo pusėn siekia pritraukti provakarietiški politikai su Vakarų šalių pagalba.
Galbūt Rusijai ir Vakarams derėtų susitarti nesupriešinti tarpusavyje dviejų Ukrainos tautos stovyklų, nekurstyti konfrontacijos, nesitikėti patraukti šalį savo pusėn. Laisva, nepriklausoma ir neutrali Ukraina, atvira tarptautinėms investicijoms bei socioekonomiškai susijusi ir su Rusija, ir su Vakarais, galbūt būtų geriausias variantas.
Tačiau tarp Rusijos ir Vakarų nėra to pasitikėjimo, kuris galėtų sąlygoti tokius susitarimus ir atsisakyti ambicijų patraukti savo pusėn Ukrainą. Nesutarimai tarp provakarietiško V. Juščenkos ir pastaruoju metu Maskvos politiką remiančios J. Tymošenko stiprėja. Lėktuvas, kuriuo skrido Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka, netoli Kijevo tūpė avariniu būdu, tad valstybės vadovas „užgrobė“ savo nesutaikomos politinės priešininkės, premjerės Julijos Tymošenko lėktuvą. Tuo tarpu premjerė negalėjo iškart išskristi į susitikimą su Rusijos valdžios atstovais Maskvoje.
Sudėtinga tvirtinti, kad taip prezidentas siekė susilpninti premjerės įvaizdį, sutrukdyti jos deryboms su Rusija. Šiaip ar taip, jei iki spalio vidurio nebus suformuotas naujas aljansas, prezidentas turės teisę paleisti parlamentą ir sušaukti naujus rinkimus, kuriems J. Tymošenko nepritaria.
Taigi nei dabartinei, nei jokiai Ukrainos Vyriausybei negalima ignoruoti geografinės, politinės ir kalbinės Ukrainos struktūros ypatybių. Todėl Kijevui reikėtų vengti radikalių sprendimų, kurie paskatintų valstybės skilimą. Be to, nereikėtų į vidinius nesutarimus tarp premjerės ir prezidento painioti užsienio valstybių, visų pirma Rusijos, kuri ir taip turi didelę įtaką Ukrainos gyventojų tarpe. Galbūt tokiu atveju šiai šaliai pavyktų įveikti dabartinę krizę ir toliau vykdyti pažangias reformas.
Gediminas Dubonikas
