Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas yra tylus autokratas. Žiniasklaidoje apie jį kalbama ne taip jau ir dažnai. Jis nėra pasižymėjęs aštriais pareiškimais, kuriuos mėgsta kiti nelaisvų šalių vadovai – tokie kaip Hugo Chavez, Mahmoud Ahmadinejad ar Aleksandras Lukašenka. N. Nazarbajevas ramiai valdo savo pakankamai didelę ir pakankamai turtingą šalį, palaiko gerus kaimyninius santykius su Rusija ir, ko gero, gali džiaugtis viena sėkmingiausių autoritarinio lyderio karjerų posovietinėje erdvėje.
Pagal tarptautinės organizacijos „Freedom House“ versiją, Kazachstanas yra „dalinai laisva šalis“. Tai reiškia, jog režimas šioje Vidurio Azijos respublikoje nors ir nėra demokratiškas, bet nepasižymi ypatingu žiaurumu ar grobuoniškumu. Faktiškai, Kazachstanas savo laiku (kaip ir kai kurios kitos buvusios sovietinės respublikos) suformavo savo politinę sistemą keistai sumaišęs žlugusios sovietinės sistemos ir Vakarų liberaliosios demokratijos elementus. Beje, metams einant būtent liberaliosios demokratijos elementų Kazachstano ir kitų panašių šalių politinėje konstrukcijoje lieka vis mažiau.
Visai neseniai kita tarptautinė organizacija – „Amnesty International“ – paskelbė savo ataskaitą apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje. Ataskaitoje konstatuojama, jog Kazachstane vis dar yra didelių problemų, susijusių su religijos ir žodžio laisve. Kaip žinia, tai chroniška visų autoritarinių režimų problema. Pavyzdžiui, kiek mažiau negu prieš metus Kazachstane buvo priimtas teisės aktas, kuris priskyrė internetą prie visuomenės informavimo priemonių. Tai reiškia, jog dabar jau ir visiems virtualiems pasisakymams galioja gana griežtas įstatymas, kuris užtraukia baudžiamąją atsakomybę už Kazachstano vadovo ir vyriausybės kritiką žiniasklaidoje. „Amnesty International“ taip pat konstatuoja, jog jėgos struktūros šioje Vidurio Azijos respublikoje neatsisako jiems patogios kankinimų praktikos, o teismai vertina „išmuštus“ prisipažinimus kaip pakankamą įtariamojo asmens kaltės įrodymą.
Tai, jog Kazachstanas juda stiprėjančio autoritarizmo link įrodo ir kai kurie pastaruoju metu jame vykstantys politiniai procesai. Reikėtų priminti, jog 2007 metais šioje valstybėje buvo pakeista konstitucinė norma, draudusi vienam ir tam pačiam asmeniui balotiruotis į šalies vadovo postą daugiau negu du kartus. Prieš tris metus jau rašiau, kad toks punktas, esantis daugumoje modernių konstitucijų, iš esmės yra vienas iš demokratijos ramsčių, garantuojančių valdžios kaitos principą. Šio apribojimo panaikinimas faktiškai suteikė N. Nazarbajevui galimybę likti valdžioje tiek, kiek jis norės (ar ne to siekia visi autokratai?).
Tačiau dar geresnė dovana gali būti „įteikta“ dabartiniam Kazachstano vadovui artėjančio jubiliejaus proga (liepos pradžioje N. Nazarbajevas švęs savo septyniasdešimtmetį). Greičiausiai, dar iki jo gimtadienio šalyje įsigalios Konstitucijos pataisos, kurios suteiks N. Nazarbajevui „nacijos lyderio“ statusą. Kaip pranešama, šis statusas leis dabartiniam prezidentui, net jeigu jis paliks šį postą, kreiptis į valstybines tarnybas su iniciatyvomis, kurios turės būti įvykdytos. Su juo taip pat turėtų būti tariamasi dėl visų įstatyminių iniciatyvų, susijusių su pagrindinėmis šalies vidinės ir užsienio politikos kryptimis.
Taip pat planuojama, jog „nacijos lyderio“ statusas suteiks N. Nazarbajevui plataus masto neliečiamybę. Jis negalės būti sulaikytas ar areštuotas, iškviestas į apklausą ir pan. Baudžiamoji atsakomybė grės tiems, kurie kėsinsis viešai įžeisti N. Nazarbajevą ar kitaip pažeisti jo garbę ir orumą, na o pasikėsinimas į „nacijos lyderį“ bus prilyginamas teroro aktui, jo vykdytojus baudžiant mirties bausme. Įdomu ir tai, jog nauji pasikeitimai Konstitucijoje, kuriems jau pritarė Medžlisas (žemieji Kazachstano parlamento rūmai), garantuos ne tik N. Nazarbajevo, bet ir jo šeimos narių turto neliečiamybę.
Atrodo, jog dabartinis Kazachstano prezidentas greitai gaus visa tai, apie ką tik gali svajoti autoritarinis lyderis. Iš kitos pusės, yra versija, jog šios ypatingos privilegijos suteikiamos tam, kad N. Nazarbajevas galėtų pasitraukti iš šalies vadovo posto, kitaip sakant – ramiai išeitų į pensiją. Bet kuriuo atveju, artimiausi Kazachstano prezidento rinkimai turėtų įvykti 2012 metais. Dėl 2007 metų konstitucinių pataisų N. Nazarbajevas vėl galės kelti per juos savo kandidatūrą, tačiau, iš kitos pusės, gali to ir nedaryti, nes, jeigu jam bus suteiktas „nacionalinio lyderio“ statusas, tai visi valdžios svertai ir taip liks jo rankose. Tokioje situacijoje naujasis šalies prezidentas faktiškai negalėtų žengti jokio politinio žingsnio, nepasitaręs su N. Nazarbajevu. Kitaip sakant, Kazachstane ruošiamas klasikinės rytų despotijos variantas su šiandien madingais (ir reikalingais daugiau mažiau geriems santykiams su Vakarais) dekoratyviniais demokratijos elementais. Šis variantas ruošiamas tyliai, be didesnio dėmesio iš demokratinio pasaulio pusės ir su tokiu pat tyliu aplinkui esančių ir irgi ypatinga demokratija nepasižyminčių valstybių pritarimu (o gal net – susižavėjimu).
Viktor Denisenko
