Vieną 1993 metų lapkričio mėnesio vakarą būsimieji milijardieriai Ališeras Usmanovas ir Andrėjus Skočas rūkė laiptinėje prie A. Usmanovo nuomojamo buto durų. A. Usmanovas buvo tik ką atlikęs vieną labai sėkmingą finansinę operaciją, t.y. iš 14 mln., kuriuos jam padėjo gauti jaunieji prekeiviai naftos produktais – Andrėjus Skočas ir Levas Kvetnojus, padarė 40 mln. Tačiau pokalbis nebuvo linksmas: šalyje vyravo bevaldystė, ūkinių teismų nebuvo, o verslininkus šaudė kone kiekvieną dieną – turėti verslą buvo iš tiesų baisu, prisimena A. Skočas.
„Ališeras sakydavo: noriu viską mesti ir išvažiuoti – būti švyturio prižiūrėtoju Sachaline, – pasakojo jis. – O aš jam: tu ten neišsėdėsi su savo energija. Pasilik, mes būsime su tavimi, nupirksime šarvuotus automobilius, sustiprinsime apsaugą, surasime pinigų, parinksime protingų vyrukų“.
A. Usmanovas patvirtino, kad buvo toks pokalbis. „Aš jam tik pasakiau – na, žiūrėkite, jei užsiimsiu verslu rimtai, ar jūs patempsite tokį mastą?“ A. Skočas pažadėjo, kad neteks juo nusivilti.
Praėjus beveik 20 metų abu draugai – turtingiausių Rusijos verslininkų sąraše. Kaip išeivis iš uzbekų miesto atsidūrė pirmoje šio sąrašo vietoje?
Iki ir po kalėjimo
„Atnešk krepšius, kurie guli spintoje!“, – šaukia A. Usmanovas kažkam savo užmiesčio namo gilumoje. Ant krepšių iš tankaus blizgančio polietileno pavaizduota sovietų ir amerikiečių peteliškė (pagaminta prieš JAV prezidento Reigano vizitą į SSRS), stačiatikių šventyklos (skirtos Rusijos krikšto 1000-mečiui), mielas šunelis, moters siluetas. A. Usmanovas juos glosto ranka: „Pažiūrėk, iki dabar nepageltonavo, kokia kokybė“. 1987 metais įkurtas kooperatyvas „Agroplast“ uždirbo didelius pinigus, gamindamas šiuos plastikinius krepšius. „Mes per mėnesį deklaravome tokį pelną, kokį „didysis“ Artemas Tarasvas deklaravo per metus – 3 mln. sovietinių rublių“, – teigė verslininkas, kuris kažkada planavo tapti diplomatu.
„Kai aš 1971 metais išvažiavau mokytis, mano senelis negalėjo suprasti, kam man reikia Maskvos, kai yra Taškentas, o aš jam paaiškinau, kad važiuoju tapti diplomatu – kas į MGIMO (Maskvos valstybinis tarptautinių santykių institutas) stoja be šios svajonės?“, – pasakojo A. Usmanovas. 1976 metais jis baigė tarptautinės teisės fakultetą ir grįžo į Taškentą.
Gyvenimas ir karjera klojosi puikiai: tėvas – Taškento prokuroras Ališeras dirbo vyriausiuoju referentu Centrinio komiteto Lenino komunistinės jaunimo sąjungos Uzbekistano skyriuje, jis turėjo gerų ryšių ir puikių perspektyvų.
Tačiau 1980 metais visas buvęs gyvenimas nutrūko: teismas nuteisė A. Usmanovą ir du jo draugus, jie buvo kaltinami sukčiavimu ir grobstymu. A. Usmanovo tarimu, jo bičiuliai tapo klaninės nesantaikos tarp centro ir respublikinio elito aukomis, nukreiptos labiau prieš auksinio uzbekų jaunimo tėvus nei prieš pačius jaunuolius. A. Usmanovui tuomet buvo skirti aštuoneri metai kalėjimo, jis atsėdėjo šešerius metus ir išėjo į laisvę 1986 metais prieš nustatytą laiką. 2000 metais Aukščiausiasis Uzbekistano Teismas reabilitavo nuteistuosius, pripažindamas, kad byla sufabrikuota.
„Visi juk galvojo – viskas, manęs apskritai niekas nesitikėjo pamatyti gyvo“, – sako A. Usmanovas. Jis kalėjo kolonijoje su paprastais nuteistaisiais, tarp kurių buvo kelios dešimtys žmonių, kurių teistumui turėjo įtakos jo tėvas. „Kaip jūs manote, kokie buvo mano šansai nepabusti su yla akyje?“, – klausia Ališeras.
Susidorojimo padėjo išvengti kartu su juo kalėjęs autoritetas Vačiganas Petrosovas, kuris uždraudė bausti sūnų už tėvo darbus.
„Manęs dabar klausia, o jūs pažįstate tą arba tą? – pasakojo A. Usmanovas. – Žinoma, pažįstu. Kaip aš galėjau nepažinoti kriminalinio pasaulio atstovų, praleidęs su jais šešis metus kalėjime? Aš jau 20 metų gyvenu su šia etikete.“
Išėjęs į laisvę, A. Usmanovas užsidirbdavo versdamas tekstus iš arabų kalbos – „46 rubliai už vieną spausdintą lapą“. Laisvėje liko ne tik priešų, bet ir draugų: jų dėka įsidarbino Fizikos instituto prie SSRS Mokslo akademijos laboratorijoje. Dirbo patentuotoju, o 1987 metais įgijo antrąjį aukštąjį išsilavinimą pagal šią specialybę Maskvoje. MGIMO profesorius Radomiras Bogdanovas pagailėjo buvusio studento ir padėjo jam surasti darbą vienoje iš užsienio prekybos struktūrų – Sovietų pasaulio taikos komiteto Užsienio ekonomikos asociacijoje. O toliau – laiminga ir beveik filmo verta istorija.
Pirmieji krepšiai
Vienos iš kelionių į Maskvą metu A. Usmanovas susilaužė koją ir per dienas gulėjo viešbučio „Budapeštas“ kambaryje, vartydamas kaimyno, komandiruoto į Maskvą inžinieriaus-chemiko, knygą „Polimerų perdirbimo technologija“.
„Man visa tai buvo tarsi kosmosas – didelio slėgio polietilenas, mažo slėgio, suplaktas poliuretanas. Tačiau nuobodu taip tiesiog gulėti, todėl aš ją visą ir perskaičiau“, – prisimena A. Usmanovas. Labiau už technologijas jį sudomino šio dalyko ekonomika: iš tonos žaliavų, kainuojančių 437 rublių, galima buvo padaryti iki 30 000 polietileno krepšių po 80 kapeikų arba 1 rublį už vienetą.
„Aš kaimynui sakau: tu ką, kvailas, įkurk kooperatyvą, juk jau galima. Tik jis buvo tingus, o man ta mintis įstrigo.“
A. Usmanovas tuoj pat ėmėsi aktyvios veiklos organizuoti pirmąjį verslą. Susitarė su Pamaskvio agrokomplekso „Ramenskoje“ direktoriumi Konstantinu Kunickiu dėl patalpų nuomos: „Kai aš jam apibrėžiau perspektyvas, praktiškai Naujuosius Vasiukus, jis man tuoj pat visą bazę atidavė.“ Aplankė nemažai polimerų gamybos gamyklų direktorių: „Aš jiems sakau – jūsų įrenginiai naktimis stovi, o aš už nuomą mokėsiu didelius pinigus.“ Taip 1987 metų pabaigoje atsirado kooperatyvas „Agroplast“, kurį įsteigė A. Usmanovas ir jo partneriai.
„Ališeras versle – tai šachmatininko ir bulterjero mišinys“, – prisimena buvęs „Agroplasto“ pirmininkas Vitalijus Žalinskis. „Jis lekia nesustodamas, bet ne tiesiog „lekia“, o supranta, ko nori, ir apskaičiuoja 20 žingsnių į priekį.“
Plastikiniai krepšiai SSRS buvo deficitas ir „Agroplast“ produkcija kaip mat išsisklaidydavo. Tačiau po dviejų metų, kai „Agroplast“ apyvarta jau pasiekė daugelį milijonų, o kooperatyvas tapo stambiausiu gamybiniu kooperatyvu Maskvos apskrityje, A. Usmanovas šokiravo partnerius, pareikšdamas, kad nori palikti verslą.
Tuo metu krepšių gamyba užsiėmė daugelis, o didžiulė apyvarta ir žaliavų tiekimo schemos – dažnai pilkos – pritraukė Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymo skyrių. „Aš sau pasakiau: Ališerai, pats laikas išeiti, su tokia biografija tu grįši ten, kur buvai.“ Partneriai nusprendė, kad jis išprotėjo – juk atsisakė tokio didelio pelno.
„Beje, mane dar vėliau ne kartą taip vadino“, – juokėsi A. Usmanovas. „Jis visiškai nesistengė uždirbti pinigų, paradoksalu, ar ne? Tarp mūsų netgi buvo konfliktų, mes pykomės, aš jo nesupratau, jis – manęs“, – aiškina V. Žalinskis. „Jis kūrė didelį verslą ir sakė: „Vitalijau, štai verslas, o visa kita – atsiras.“
Kitas jo projektas – cigarečių pardavimas, taip pat krovė didelį pelną – iki 300 proc. per metus. 1980-ųjų pabaigoje SSRS prasidėjo sutrikimai tabako prekyboje. Šalis rūkė „Dymok“ ir „Prima“, A. Usmanovas nusprendė pasiūlyti alternatyvą. Naudodamasis per „Inturist“ atidaryta užsienio sąskaita Promstroibanke, supirkinėjo pigias amerikietiškas cigaretes „Magna“ po 30 centų už pakelį ir pardavinėjo juos šalies viduje dvigubai brangiau. „Apyvarta ir pelnas augo su kiekviena nauja tabako siunta, o kažkurią akimirką grynuosius pinigus vežiojome refrižeratoriuose“, – prisimena A. Usmanovas. O kai 1990-ųjų pradžioje dolerio kursas ėmė augti šuoliais, verslo ekonomika žlugo, o stambios cigarečių siuntos „pakibo“, atsirado didelė 26 mln. dolerių skola. „Visi mano partneriai pamažu atsidūrė užsienyje, o aš likau vienas su skolomis“, – pasakoja A. Usmanovas. Padėjo Andrejus Skočas ir Levas Kvetnojus.
A. Skočas ir L. Kvetnojus
1990-ųjų pradžioje A. Skočas ir L. Kvetnojus turėjo kelis nedidelius verslus, kuriuos sudarė ir kompiuterių surinkimas ir prekyba naftos produktais: pirko naftą, atiduodavo į naftos perdirbimo gamyklas, vėliau pardavinėjo degalus urmu ir per nuosavą degalinių tinklą. Verslas buvo pelningas, bet pavojingas. „Mane saugojo nuo 1991 metų, apsaugos įmonių dar nebuvo, todėl saugojo draugai, bičiuliai, su kuriais sportavau sporto klube, su kai kuriais tarnavau kariuomenėje“, – pasakojo A. Skočas žurnalui „Forbes“. Dalį šios rinkos kontroliavo kriminalinės grupuotės. A. Skočas neigia, kad jis ir L. Kvetnojus buvo susiję su kuria nors iš jų.
Išeiti iš pavojingo degalų verslo juos kaip tik įkalbėjo A. Usmanovas.
Pažintis su Ališeru įvyko 1992 metais. „Mums trūko naftos ir vienas bičiulis patarė kreiptis į Ališerą, kuris visus pažinojo ir turėjo gerų ryšių su pačiais įvairiausiais žmonėmis“, – prisimena A. Skočas. Naftos Ališeras tuomet taip ir negavo, tačiau užsimezgė ryšiai, o laikui bėgant A. Skočas ir A. Usmanovas tapo gerais draugais. Ir kai Ališeras ieškojo pinigų padengti skolą, A. Skočas ir L. Kvetnojus sutiko garantuoti savo nekilnojamuoju turtu 14 mln. dolerių kreditą, kurį A. Usmanovui suteikė vienas iš bankų, įsteigtas jiems padedant. A. Usmanovas grąžino pinigus po keturių mėnesių, nes vertybiniai popieriai jam atnešė 40 mln. dolerių pelną. Jo finansinis miklumas padarė degalų prekeiviams didelį įspūdį, todėl greitai jie jau tapo partneriais naujajame versle – investicinėje kompanijoje „Interfin“.
„Prasidėjo kažkoks laisvo kapitalo judėjimas, jis ėmė skverbtis į šalies ekonomiką, ir aš supratau, kad verslą geriausiai kurti per finansines struktūras“, – prisimena A. Usmanovas. Į įstatinį „Interfin“ kapitalą bankas „Atgimimas“ („Vozroždenije“) ir MAPO-bankas (jame A. Usmanovas dirbo kartu su būsimu „Rosvooruženije“ vadovu Jevgenijumi Ananjevu) investavo po 10 mln. „Mes davėme Ališerui startinį kapitalą, kai jis neturėjo priėjimo prie pinigų, – pasakoja banko „Atgimimas“ valdybos vadovas Dmitrijus Orlovas. – Tuo metu daugelis dalykų buvo daroma dėl pasitikėjimo, buvo sudaromi džentelmenų sandoriai, ir Ališeras manęs nė karto nenuvylė.“ „Interfin“ prekiavo vertybiniais popieriais, apyvarta siekė dešimtis milijonų dolerių, o su laiku A. Usmanovas, A. Skočas ir L. Kvetnojus padarė management buy-out – išpirko bankuose procentines dalis ir tapo vienasmeniais kompanijos savininkais.
„Interfin“ iš principo nedalyvavo privatizacijoje, teigia A. Skočas. Ališeras sakė, kad nereikia dalyvauti neįvertintų aktyvų supirkinėjime, nes su laiku tai gali kainuoti brangiau“.
„Nenorėjau nieko pirkti iš valstybės. Tuo metu jis buvo kaip moteris – pati nežino, ką padarys rytoj“, – aiškino savo logiką A. Usmanovas. 1990-ųjų viduryje „Interfin“ savininkai nusprendė išeiti į realųjį sektorių: tuo metu kompanija antrinėje rinkoje supirko apie 40 proc. Oskolskio elektros metalurgijos kombinato (OEMK) ir 51 proc. „Archangelskgeoldobyča“ (AGD), kuriai priklauso naftos ir deimantų telkiniai Rusijos Šiaurėje, Europos dalyje. Partneriai bandė vystyti abi kryptis, tačiau galiausiai pasirinko metalurgiją, o dalį AGD 2001 metais pardavė įmonei „Lukoil“ už 4 proc. jos akcijų ir 150 mln.
R. Viachirevo konsultantas
Buvęs „Gazpromo“ vadovas pasižymi savotišku humoro jausmu. „Paimkime iš šio vaikinuko kreditą, jis mano ūgio, aš galėsiu jam į akis pažiūrėti“, – pusiau juokais pasiūlė Remas Viachirevas susitikęs su japonų banko „Nomura“ vadovu. Šį susitikimą prieš 1998 metų krizę organizavo naujieji „dujų karaliaus“ konsultantai – Ališeras Usmanovas ir jo partneris, Londono iranietis Farchadas Mošari. „Tai buvo pirmasis „Gazpromo“ bandymas pritraukti finansavimą iš užsienio, bet dėl krizės sandoris nutrūko“, – prisimena F. Mošari. R. Viachirevo logika renkantis kreditą nelabai nustebino F. Mošari, buvusį „Deloitte“ darbuotoją: jis jau kelerius metus glaustai bendravo su rusais.
„Mes susipažinome su Ališeru 1991 metais, kai jis atvežė į Londoną tuometinio prezidento Boriso Jelcino administracijos vadovą Jurijų Petrovą“, – pasakoja F. Mišari (A. Usmanovas patvirtino, kad tokia kelionė buvo, o su J. Petrovu jį supažindino vienas iš B. Jelcino padėjėjų).
„A. Usmanovas ir J. Petrovas bandė Londone rasti įmonę, kuri sutiktų drausti politinę riziką Rusijoje, – sako F. Mošari. – Aš iškart pasakiau, kad ši idėja – beprotystė, nei viena įmonė neduos jums premijos.“ F. Mošari ir A. Usmanovas turėjo Londone bendrą pažįstamą – iraniečių kilmės verslininką Masudą Amirą Alichani. Jo įmonė „Middlesex Holdings“ prekiavo aliuminiu ir naftos produktais iš NVS šalių. F. Mošari, išėjęs iš „Deloitte“, tapo jos finansų direktoriumi, o A. Usmanovas – viceprezidentu, atsakingu už Rusiją.
Po 1998 metų „Middlesex“ išėjo iš šalies, o F. Mošari pasiliko padėti A. Usmanovui. Jis kaip tik ruošėsi naujam prasiveržimui metalurgijoje ir jam buvo reikalingi partneriai. Susitikti su Remu Viachirevu A. Usmanovui padėjo jo disertacijos vadovas Leonidas Openkinas, kuris iki dabar dirba „Gazprom“.
Pensininkas R. Viachirevas dabar yra labai nutolęs nuo „Gazpromo“ reikalų. Jis kukliai gyvena kotedže vienoje gyvenvietėje. Jis turi savo ūkį: karvių, avių, vištų ir netgi elnių – kaip prisiminimą apie metus, praleistus Šiaurėje. Su žurnalistais R. Viachirevas nebendravo jau dešimt metų, tačiau gavęs prašymą papasakoti apie A. Usmanovą, neatsisakė. „Geras vyras, kartais paskambina, per šventes visada dovaną atsiunčia“, – pasakoja R. Viachirevas apie buvusį pavaldinį.
„Ališeras pasirodė 1990-ųjų pabaigoje, pasiūlė savo paslaugas ir mes jį priėmėme“, – prisimena jis. „Tuo metu jis turėjo metalurgijos kontroliuojančiąją bendrovę ir mums pasiūlė sudalyvauti. Jis sugebėjo viską žmoniškai paaiškinti“, – sako Viachirevas. A. Usmanovas tikino, kad „Gazpromas“ galės dalytis ir pelną ir koncerno vadovas sutiko: „Buvo tokie laikai, kad kiekvienas papildomas pajamų šaltinis užtikrino gyvenimą, todėl atsiradus neblogiems pasiūlymams, mes juos priimdavome“. Be to „Gazpromas“ turėjo poreikį „sutvarkyti vamzdynų gamybą, Sovietų laikais vamzdžių tiekimo ūkio nebuvo, o 1990-ųjų pabaigoje išvis nieko neliko – net bulvių, – atsidūsta R. Viachirevas. – Mes žmonėms šiaurėje po pusę metų algų neišmokėdavome.“
A. Usmanovas „Gazpromui“ pardavė 20 proc. „Interfin“, kuriai priklausė OEMK akcijos, o pats tapo „dukters“ „Gazprominvestholding“ generaliniu direktoriumi. Toliau metalurgijos įmonių supirkimu užsiėmė „Gazprominvestholding“. Paraleliai A. Usmanovas ir F. Mošari (abu tapo Viachirevo patarėjais) organizavo „Gazprom“ finansavimą per Vakarų bankus.
A. Usmanovo partneriams iš „Interfin“ taip pat gerai sekėsi. A. Skočas 1999 metais tapo Dūmos deputatu – nuo to laiko jo akcijos yra specialiame fonde, o visos jų valdymo teisės priklauso A. Usmanovui. Dūmoje A. Skočas iškart išpildė OEMK ir LGOK prašymą – pasiekė, kad būtų atšauktas PVM (20 proc.), kurį reikėjo mokėti už pramoninę įrangą, kuri nebuvo gaminama Rusijoje.
„Įstatymas galiojo metus, bet per tą laiką Rusijos įmonės į šalį įvežė įrangos už 2 mlrd. dolerių“, - didžiuodamasis prisimena jis. L. Kvetnojus liko valdyti „Interfin“, kuri ir toliau supirkinėjo metalurgijos įmones lygiagrečiai su „Gazprom“.
Kitą savaitę naujienų portalas Balsas.lt publikuos A. Usmanovo praturtėjimo istorijos tęsinį.
