Paskutinį birželio savaitgalį įvykęs dar vienas tarptautinių tarpininkų bandymas spręsti Kalnų Karabacho problemą baigėsi kukliais rezultatais, jei apskritai apie tokius galima kalbėti.
Šįkart susitikimas vyko Kazanėje, jam vadovavo Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Kad tarptautiniai tarpininkai (be Rusijos, tai JAV ir Europos Sąjungai (ES) atstovaujanti Prancūzija) labai suinteresuoti bent šiokiu tokiu poslinkiu į priekį, parodė Jungtinių Valstijų prezidento Baracko Obamos skambutis prieš susitikimą Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui ir jo kolegai Azerbaidžano lyderiui Ilhamui Alijevui.
Paskutiniame Didžiojo aštuoneto susitikime Dovilyje gegužės 26-ąją prezidentai D. Medvedevas, B. Obama ir N. Sarkozy paskelbė bendrą pareiškimą dėl Kalnų Karabacho ir tai buvo rimčiausias šių lyderių pasisakymas ilgiau kaip penkiolika metų besitęsiančio dviejų Pietų Kaukazo respublikų konflikto atžvilgiu.
Artėjant susitikimui Kazanėje tarptautinėje spaudoje buvo pasirodę tokių antraščių kaip „Dar vienas žlugęs taikos procesas“ („The National Interest“, 06 02). Amerikos leidinys abejojo tarptautinėmis pastangomis, viena vertus, dėl skirtingų Amerikos, Rusijos ir ES interesų Pietų Kaukaze, kita vertus, abiejų konfliktuojančių pusių retorika buvo ir tebėra labai kategoriška. Nuo 2005-ųjų įvyko ne mažiau kaip devyni konfliktuojančių pusių susitikimai įvairiose pasaulio vietose.
Gal tarptautinių tarpininkų sąraše ko nors trūksta? Pavyzdžiui, Turkijos, kuri Kaukaze turi laviruoti labiau nei bet kas kitas. Defacto Turkija Azerbaidžano ir Armėnijos konflikte dalyvauja – rusai teikia paramą Jerevanui (Maskva šioje respublikoje yra dislokavusi apie penkių tūkstančių kariškių kontingentą, naikintuvus „MiG-29“ ir zenitinius raketinius kompleksus S-300), Ankara analogiškai remia Baku.
Maskva ir Jerevanas pernai susitarė dėl rusų karinės bazės Armėnijos Giumri vietovėje nuomos pratęsimo iki 49 metų (1995 m. nuomos sutartis sudaryta 25 metams), Baku ir Ankara pasirašė strateginio bendradarbiavimo sutartį. Kol kas rezultatas maždaug toks: Azerbaidžano karinis biudžetas keturis kartus didesnis už Armėnijos.
Taigi valstybių interesai, kurie įprastu atveju derinami, bet nebūtinai, ypač kraštuose, kur istorinis tautų santykių paveldas „tirštesnis“. Armėnų leidinyje „Lragir“ taip pat prieš Kazanės susitikimą pasirodžiusiame interviu su politologu Igoriu Muradianu „Postmoderno laikų karas“ (06 12) pakartota tai, kas abiejose respublikose svarstoma beveik atvirai – kilęs karas (tarkime, „atsitiktinis“, bet „valdomas“) nebūtų prasčiausias scenarijus, nes pajudintų problemą iš mirties taško. Be to, patvirtintų, kad Turkija ir Rusija linkusios dalytis įtaką Juodosios jūros ir Kaukazo regione be „pašalinių“.
I. Muradiano įsitikinimu, antrasis Karabacho karas neįmanomas be atitinkamų Ankaros signalų Baku, o tų signalų tikimybė didėja keičiantis geopolitinei Turkijos laikysenai, tą pastaraisiais mėnesiais patvirtina griežtėjanti (ar tampanti ryžtingesnė) Turkijos lyderių (pirmiausia premjero Recepo Tayyipo Erdogano) retorika. Ankara demonstratyviai šaltai prakalbo su Vakarais (sunku pasakyti, kiek ilgam) ir atvirai aštriai kritikuoja Izraelį – Tel Avivui vis išsisukinėjant atsiprašyti dėl Izraelio specialiųjų tarnybų operacijos užimant į Gazą plaukiančių laivų karavaną, per kurią žuvo aštuoni Turkijos piliečiai. Šios šalies premjeras pareiškė rugpjūtį pats vyksiąs vizito į Gazą. Štai tokia taikos ir konfrontacijos dialektika: griežti pasisakymai savotiškai palaiko pusiausvyrą, bet neužtikrina jos ilgesniam laikui.
Kaukazui prie tokio būvio pratintis nereikia. Regione dabar madingą pragmatinę retoriką kaitina įšaldytų teritorinių konfliktų ir skausmingai tebereflektuojamų istorinių tragedijų emocinis šleifas. Armėnija netiesiogiai tebėra užėmusi 20 proc. Azerbaidžano teritorijos. Beje, Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryba yra priėmusi keturias rezoliucijas, raginančias išlaisvinti okupuotą teritoriją, bet Jerevanas jų nevykdo.
Abi pusės kiekvieną kartą kartoja tą patį abipusių kaltinimų rinkinį apie svetimos žemės užėmimą, pabėgėlius ir taikių gyventojų žudynes. Ir apeliuoja į populiarias geopolitines sąvokas, tokias kaip „tarptautinio saugumo architektūra“, „konstruktyvus požiūris“ ir pan. Bet nuo pradinės pozicijos į kompromiso pusę nejuda nė per žingsnį.
Turkija rodo siekį būti regiono lydere. Gali būti, seniausiai „prilaikomai“ pakeliui į Europos Sąjungą Ankarai ne tiek ėmė baigtis kantrybė, kiek kilo natūralus noras iš pradžių išsiaiškinti su kaimynėmis ir jau toliau belstis į ES svaresnėmis sąlygomis. Juolab kad Turkija šiandien būti šaunu: pernykštis jos ekonomikos augimas sukosi apie 10 proc., pasaulinė finansų krizė šalį užkabino vos vos.
Ankara tampa ir diplomatinių paslaugų eksportuotoja: kaip pernai rudenį išsitarė už santykius su Vašingtonu atsakingas Turkijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Selimas Yenelis, patarimų iš Turkijos pareigūnų jau prašo ir amerikiečiai. Valstybė, kurioje susipina islamas ir bizantiška kultūra – gali būti, tokia yra turkiška „minkštosios galios“ versija.
Bet tenka pasitelkti kantrybę. Štai epizodas, bylojantis apie kaukazietišką stilių. Kai armėnų leidinys „Zhamanak“ Gruzijoje veikiančio geopolitinių ir regioninių tyrimų centro direktoriaus Georgijaus Tarchano-Mouravi paklausė, kodėl šios šalies prezidentas Michailas Saakašvilis prakalbo apie būtinumą kurti Azerbaidžano ir Gruzijos sąjungą Kaukaze, gavo atsakymą, kad kalbėti apie tokią sąjungą nėra jokio pagrindo, o šis retorinis pasažas veikiausiai vertintinas turint galvoje aplinkybę, kaip tą kartą buvo nusiteikęs ponas M. Saakašvilis; arba dar kokius nors kitus veiksnius...
Negalima sakyti, kad Kaukaze integraciniai procesai nejuda. Šių metų gegužės pabaigoje Turkija ir Gruzija pasirašė bendradarbiavimo susitarimą, pagal kurį numatoma supaprastinti muitinės procedūras kertantiems šių valstybių sienas. Kaukazietiška Šengeno „minkštoji“ versija (teigiama, kad sistema artima įdiegtai Prancūzijos ir Šveicarijos pasienyje) unikali regione, nes Azerbaidžanas su Armėnija ir Armėnija su Turkija ne tik neturi panašių susitarimų – šių valstybių sienos apskritai nepereinamos.
Armėnai į Turkiją priversti keliauti per Tbilisį. Apskritai Gruzija Kaukaze yra atvirumo fenomenas: nors ji 2008 m. patyrė Rusijos agresiją, 2010 m. kovo 1 d. atidarė sienos su Rusija perėjimo ir kontrolės punktą Aukštutiniame Larse, o nuo šių metų liepos 1 d. perėjimą šiame punkte padarė praktiškai laisvą.
Tikėtina, kad stiprėjanti Turkija skatins integracinius procesus Pietų Kaukaze kaip tik per Gruziją, nes prekybiniai ir kitokie ryšiai tarp abiejų valstybių seni ir stiprūs. Ankaros kaip regiono centro emancipacija veikiausiai jau traukia Tbilisio politinio elito žvilgsnius. Kaip rašoma Amerikos leidinio „World Politics Review“ straipsnyje „Turkijos stiprėjimas gali paskatinti naują mąstymą Tbilisyje“ (2010 10 19), savarankiška ir nepriklausoma Turkija gali sudaryti konkurenciją Maskvai ir Vašingtonui varžantis dėl įtakos Gruzijoje. Čia jau prasideda subtili dėlionė, kas kur krypsta – Turkija priklauso NATO, bet Maskvos įtaka Kaukaze tradiciškai stipri, dabartinis Gruzijos prezidentas mokėsi ir dirbo Amerikoje ir yra ištikimas Vakarų sąjungininkas, bet pono M. Saakašvilio prezidentavimas neamžinas, ir t. t., ir pan.
Pasak Gruzijos klausimais rašančio interneto žurnalo „Evolutsia.net“ analitiko Michaelio Hikari Cecire, Gruzija bei Turkija yra ir Vakarų, ir Rytų šalys. Nors siekiama sąjungos su Vakarais, gali tekti pagalvoti apie taktinę alternatyvą, jei europinės ir euroatlantinės integracijos reikalai vyks labai lėtai.
Ryšių su Kaukazu mezgimas per Gruziją Ankarai iš tiesų atrodo saliamoniškas sprendimas, nes santykiai su kitomis dviem respublikomis emociškai sudėtingi – „futbolo diplomatijos“ būdu pradėjusi dialogą su Jerevanu Ankara po kurio laiko jį sustabdė, nes iš Vakarų tarpininkų nesulaukė garantijų, kad armėnų genocido temos tarptautiniu mastu bus atsisakyta. Formalų dialogo nutraukimo motyvą rasti buvo nesunku – konflikte dėl Kalnų Karabacho Turkija stojo musulmoniško Azerbaidžano pusėn. To rezultatas – 330 kilometrų siena su Armėnija net nedemarkuota.
Kita vertus, šio regiono viešojoje erdvėje, žiūrėk, imamas ir „ištransliuojamas“ stabilių, civilizuotų santykių ilgesys. Turkijos ekonominių ir socialinių tyrimų fondo (TESEV-Ç) inicijuotos šiųmetinės apklausos duomenimis, turkai Azerbaidžaną laiko antra po Irano draugiška šalimi. Kita vertus, pusė iš maždaug tūkstančio apklaustųjų pasisakė už santykių su Armėnija sureguliavimą.
Stambule veikiančio geopolitinių tendencijų centro direktoriaus Mensuro Akgiuno nuomone, tai labai reikšmingas rezultatas – Ankara turi palaikyti sąjungininkus, bet negali į tai koncentruotis amžinai. Dėl ryšių su Jerevanu perspektyvos ponas M. Akgiunas išreiškė atsargų optimizmą, nurodydamas, kad Turkijos santykiai su ilgamete priešininke Graikija pastaruoju metu pagerėję. Turkų mokslininko klausinėjęs armėnų laikraštis „Aravot“ publikaciją viltingai pavadino „Su Armėnija turi būti nulis problemų“.
Kaukazo integracija po bet kuria vėliava labai sudėtinga ir daugiasluoksnė. Todėl ir tempas, jei/kai kalbame apie Turkiją, yra kaip tik toks, koks yra, – nepaskubinamas.
Arūnas Spraunius
