Santrumpa BRIC yra viena dažniausių, kai kalbama apie besivystančias šalis ir būsimas pasaulio ekonomikos lyderes – Braziliją, Rusiją, Indiją ir Kiniją. Šalia šios santrumpos paminėtinos dar mažiausiai trys – VISTA, CIVETS ir N-11.
Šie šalių susivienijimai sukurti norint peržengti BRIC grupės ribas ir įtraukti tas valstybes, kurios ateityje pirmaujančioms besivystančioms šalims ims lipti ant kulnų.
Tiek VISTA (Vietnamas, Indonezija, Pietų Afrika, Turkija, Argentina), tiek CIVETS (Kolumbija, Indonezija, Vietnamas, Egiptas, Turkija, Pietų Afrika), tiek N-11 sąraše (Bangladešas, Egiptas, Indonezija, Iranas, Meksika, Nigerija, Pakistanas, Filipinai, Pietų Korėja, Turkija, Vietnamas) galima rasti Turkiją – šiuo metu tai greičiausiai auganti ekonomika Europos Sąjungos (ES) pašonėje.
Ekonomikos augimas Turkijoje 2010 metais siekė apie 8 proc., šalis užima geopolitiškai puikią padėtį, leidžiančią būti tarpininke tarp Europos ir Azijos, taip pat tarp vakarietiško pasaulio, Rusijos ir Artimųjų Rytų. Turkijai, kitaip nei daugeliui išsivysčiusių valstybių, negresia senėjančios visuomenės problema – šios šalies gyventojų populiacija neleidžia atsirasti darbo jėgos trūkumui. Ekonominiai rodikliai sudaro Turkijai palankias sąlygas tapti regiono lydere, ji jau dabar neretai pavadinama Europos Kinija. Juolab kad Ankara, siekdama regioninės galios statuso, sugeba vykdyti kryptingą užsienio politiką – turkai ieško sąjungininkų arabų šalyse.
Ryšiai su arabų pasauliu stiprinami įvairiais lygmenimis. Nuo 2001 iki 2008 metų Turkijos eksportas į Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalis išaugo 7 kartus. Suaktyvėjimas juntamas ne tik versle, bet ir politikoje, diplomatiniuose santykiuose, susisiekimo srityje. Turkija stengiasi pasirašyti sutartis su arabų valstybėmis dėl bevizio režimo, plečia tiesioginių skrydžių iš Turkijos į šias šalis skaičių. Stambule sausį vyko derybos dėl Irano branduolinės programos skaidrumo – tai jau antras kartas, kai Turkija prisideda prie šio klausimo sprendimo. Anksčiau Turkija bendradarbiavo su Brazilija ir Iranu, kad būtų atidėtos Jungtinių Tautų sankcijos Teheranui.
Misteriu „nulis problemų su kaimynais“ pramintas Turkijos užsienio reikalų ministras Ahmetas Davutoglu deklaravo tikslą išlaikyti gerus santykius ne tik su arabų pasauliu, bet ir su Balkanais, Kaukazo valstybėmis ir Izraeliu. Kaukazo regionas turkams vis dar tebėra probleminis, mat niekaip nepavyksta normalizuoti santykių su Armėnija. Užsimegzti šiltiems dvišaliams žydų ir turkų santykiams taip pat nebuvo lemta – šalių konfrontacija paaštrėjo po Izraelio išpuolio prieš humanitarinę pagalbą į Gazos ruožą gabenusią flotilę. Per incidentą žuvo 9 turkai ir vienas amerikietis, Izraelis neatsiprašė Ankaros dėl užpuolimo, taip dar labiau sustiprindamas turkų visuomenėje ir anksčiau vyravusį neigiamą požiūrį į žydų valstybę. Kartu tai paskatino ir didesnę priešpriešą su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kurios remia Izraelį.
Ryšių su vakarietišku pasauliu silpnėjimą nulėmė ir neįgyvendinta Turkijos svajonė tapti ES nare. Nors Turkija yra NATO narė, įstoti į ES šeimą jai nepavyksta jau ilgus metus. Kai kurių šalių nuomonė šiuo klausimu, regis, niekuomet nepasikeis: prancūzai, vokiečiai, austrai, olandai geriausiu atveju mato Turkiją tik kaip „privilegijuotą partnerę“. Dėl šios priežasties reikšmingai sumažėjo turkų, remiančių narystę Bendrijoje, skaičius. Dabartinė Turkijos vyriausybė vis dar laikosi europietiškos politinės linijos, tačiau niekas negali pažadėti, kad ji išliks nepakitusi po birželį vyksiančių parlamento rinkimų.
Vakarai turi iš naujo permąstyti santykių su Turkija svarbą, ypač dabar, kai arabų pasaulyje viena po kitos vilnija revoliucijos. Atstovaujamosios demokratijos ir liberalios ekonomikos reikalaujantys Egipto, Tuniso, Alžyro, Jemeno gyventojai Turkijos valstybėje gali įžvelgti būsimą savo šalies valdymo modelį, o tai neabejotinai sustiprintų Ankaros, siekiančios tapti pripažinta regionine galia, statusą. Pajutusi savo vertę, „Europos Kinija“ gali tapti aikštinga ES šalių kaimyne, manančia, kad ne Bendrija reikalinga Turkijai, o atvirkščiai. „Yra sakančių, jog Turkija neturi alternatyvos Europai. Galima teigti ir priešingai – Europos Sąjunga neturi alternatyvos Turkijai“, – tvirtina Turkijos premjeras Tayyipas Erdoganas, ir jo žodžiai rodo bundančią šios šalies savivertę.
Apibendrinant galima teigti, kad Turkija dėl išvardytų stiprybių – augančios ekonomikos, reikšmingos geopolitinės padėties, nenusenusios visuomenės ir bruzdančioms arabų šalims patrauklaus valstybės valdymo modelio – turi būti suvokiama kaip kylanti regioninė galia. Dėl aktyvios užsienio politikos Turkijos „minkštoji galia“ regione sparčiai didėja, todėl JAV ir ES turėtų skirti daugiau dėmesio šaltėjantiems santykiams su Ankara gerinti. Vakarams nereikia baimintis, kad Turkija ketins atkurti Osmanų imperiją: turkai deklaruoja ne represijomis ar smurtu, o pragmatizmu ir ekonominių santykių gerinimu grįstus siekius. Baimintis reikia to, kad Turkija nusigręš nuo Vakarų, nes šie jos neįvertino. Ir nusigręš tuo momentu, kai bus įgijusi svarią ir reikšmingą kaimynų arabų paramą.
Jurgita Laurinėnaitė
