Po Sudano, kurio pietinė dalis, atrodo, iškovojo nepriklausomybę ir taps dar viena pasaulio valstybe, neramumai įsiliepsnojo kitoje juodojo žemyno pusėje – Tunise. Įvykius šioje vakarinėje žemyno dalyje kažkas jau pavadino jazminų revoliucija, tačiau kiti tai laiko tipišku afrikietišku perversmu. Jis nė iš tolo neprimena sekinančios Pietų Sudano – kur kas vargingesnės Afrikos valstybės – separatistinės kovos už savo nepriklausomybę.
Paprastai pradedame nuo pažinties su mums ne tiek jau daug girdėta šalimi. Į Tunisą užklysta nebent turistai, nes turizmas šioje Vakarų Afrikos valstybėje yra pagrindinis pajamų šaltinis. Tunisas savo istorija ir politine sankloda kiek panašus į kaimyninį Alžyrą, kuriame dar jaunas žurnalistas esu lankęsis. Tačiau Alžyras turi svarbiausią gelmių turtą – naftą ir dujas, pagal jų gavybą užima ketvirtą vietą pasaulyje. O Tunisas gali didžiuotis nebent tokią pat vietą užimantis pagal alyvuogių aliejaus gamybą...
Beveik triskart tiek plotu (163,6 tūkst. kv. km), tiek gyventojų skaičiumi (10,6 mln.) už Lietuvą didesnis Tunisas iki 1956 m. buvo monarchija. Be abejo, esate girdėję apie Kartaginą – didvyrišką finikiečių įkurtą imperijos miestą, kritusį 146 m. prieš Kristų nuo senovės Romos antpuolių. Romėnai į vakarinę pakrantę atnešė lotynų kalbą ir krikščionių tikėjimą, kurio, įsikūrę Atlaso kalnuose ir kiek tolėliau į Sacharą, laikėsi berberai – klajoklių gentys. VII šimtmetyje Tunisą užkariavo Bizantijos imperija, ir krašte pradėjo viešpatauti karingieji arabai. Vėliau Tunisą valdė Abasidų, Fatimidų, berberų Almohadų dinastijos, o nuo 1574 m. įsigalėjo Osmanų imperija. Jai nusilpus XIX a. pradžioje visą Afrikos šiaurinę pakrantę užkariavo kolonizatoriai iš Europos, ir nuo 1881 m. Tunisas tapo Prancūzijos protektoratu.
Kai Europoje nuvilnijo Pirmojo pasaulinio karo banga, Tunise buvo sukurta vadinamoji Dusturo (konstitucijos) partija, jai ir priklauso išsivadavimo iš prancūzų globos nuopelnai. 1955 06 01 Tunisui buvo suteiktos savivaldos teisės, o prancūzų kariuomenė šalį paliko 1956 03 20 (iš Bizertos karinės bazės ji pasitraukė tik 1963 m.), šią dieną ir švenčiama nepriklausomybė. Faktiškai monarchija likviduota ir respublika paskelbta 1957 07 25. Tą pačią dieną pirmuoju Tuniso prezidentu tapo Habibas Bourguiba, valdęs šalį 31 metus. Jis dar 1934 m. įkūrė Socialistinę dusturo partiją, kuri tik 1998 m. buvo pervadinta Tuniso konstitucine demokratine asamblėja. Būdamas garbaus amžiaus – 84 metų H. Bourguiba susirgo (mirė 97-erių), ir tai tapo dingstimi sušaukti asamblėją, kuri prezidentu išrinko premjerą Ben Alį (visas vardas Zine'as el-Abidine'as Ben Alis), ilgiau kaip 23 metus tęsusį vakarietišką savo pirmtako politiką.
Beje, 74-erių metų Ben Alis yra artilerijos generolas, mokęsis Prancūzijos ir JAV karo mokyklose ir ten įgijęs elektronikos inžinieriaus profesiją. 1964 m. grįžęs į Tunisą, jis dirbo karinėje žvalgyboje, karo atašė Maroke ir net Tuniso ambasadoriumi Varšuvoje. Jis tęsė vakarietišką H. Bourguibos politiką, įgyvendindamas didžiulius automagistralių, oro ir jūros uostų, gyvenamųjų namų statybos projektus, didelė pažanga buvo pasiekta privatizavimo srityje. Pamažu jo kairioji partija tolo nuo marksizmo-leninizmo, bet ji nesugebėjo išgyvendinti korupcijos, klanų įtakos, didžiulio nedarbo.
Dabar nedarbas siekia 14 proc. (duomenys iš „CŽV faktų knygos“). Jis nėra toks didelis kaip kitose Afrikos šalyse, tačiau kainų kilimas (pernai infliacija siekė 4,5 proc.), bendras skurdo lygis (žemiau skurdo ribos yra 3,8 proc. gyventojų), valdžios nenoras įsiklausyti į opozicijos reikalavimus tapo galingu neramumų detonatoriumi. Šiaip jau Tunisas pagal pagrindinius rodiklius neužima labai žemos vietos pasaulyje, o kai kuriais lenkia net Vakarų šalis. Pavyzdžiui, BVP pernai liepą sudarė apie 100 mlrd. (70 vieta pasaulyje), o 2006-aisiais buvo 88 mlrd. JAV dolerių.
Vienam gyventojui BVP teko 8600 dolerių, o augimo tempai net krizės laikais siekė 3,4 proc. per metus. Pagal investicijas 2009 m. Tunisas užėmė net 38 vietą (26 proc.). Eksporto ir importo balansas – vėlgi Tuniso naudai. Pavyzdžiui, didžiausia prekybos partnerė Prancūzija iš Tuniso pernai įsivežė 30 proc. visų šios Afrikos šalies eksportuojamų prekių, o išvežė į Tunisą – tik 20 procentų. Kaip trečiojo pasaulio šalyje raštingumo lygis Tunise gana aukštas – 74,3 proc., o vidutine gyvenimo trukme (75,8 metų) beveik metais lenkia Lietuvą... Čia mažas gimstamumas, palyginti su kitomis žemyno šalimis, o 14 ir jaunesni gyventojai sudaro didelę – net 22,7 proc. žmonių dalį (ES vidurkis – tik 15,44 proc.).
Visa tai tarsi turėtų reikšti, kad neramumams kilti čia nebuvo pagrindo. Bet gruodžio 17-ąją, neradęs darbo, bandė susideginti universiteto diplomą turintis 26 metų vaikinas, ir tai tapo ženklu išeiti į gatves. Pasirodė, kad tokių jaunų išsilavinusių žmonių tūkstančiai. Didėjantis nedarbas (nors oficiali statistika nurodo ne tokį aukštą jo lygį pernai – 14 proc.), infliacija (vėlgi – čia ji tesiekė puspenkto procento), įsišaknijusi korupcija (nors kaimyninėje Libijoje ar Egipte ji daug didesnė) perpildė kantrybės taurę. O sausį žibalo į ugnį įpylė garsioji „WikiLeaks“, paskelbusi dokumentus apie prezidento Ben Alio šeimos turtus, begalinį išlaidavimą (juose tvirtinama, kad prezidento puotai jogurtą ir ledus lėktuvais gabeno iš ištaigingo Prancūzijos Sen Tropezo kurorto). O laikraščio „Le Monde“ duomenimis, bėgdamas į užsienį Ben Alis išsivežė apie pusantros tonos aukso, kurio vertė apie 45 mln. eurų...
Prieš demonstrantus prezidentas metė kariuomenę ir specialiuosius dalinius. Nuo žaizdų mirė bandęs susideginti vaikinas. Per susirėmimus su policija žuvo 50 žmonių. Prezidentas kreipėsi į piliečius, mitinguotojus vadindamas „banditiniais elementais“, o jaunimui žadėdamas sukurti 300 tūkst. naujų darbo vietų. Bet buvo per vėlu: sausio 14-ąją Ben Alis pabėgo į Saudo Arabiją.
Šią savaitę buvo suformuota laikinoji vyriausybė. Jazminų revoliucija išsikvėpė. Nežinia, ar ilgam. Arabų šalys bijo, kad spalvotosios ar gėlių revoliucijos nekiltų ir kitose islamo valstybėse – nuo Maroko iki Omano. Amžius gyvavusi nuostata, kad arabų šalys gali gyventi tik autoritarinio režimo gniaužtuose, baigia subyrėti. Pavojingas kokteilis – nusenęs nemėgstamas diktatorius, didėjantis nedarbas ir korupcija, – ypač kai jį sumaišo jauni žmonės, virsta viską šluojančia neramumų banga.
„Sky News“ praneša, kad Kaire pradėjo bruzdėti nepatenkintieji trisdešimt metų trunkančiu Egipto prezidento Hosnio Mubarako valdymu. Libijoje Muammaras Ghadaffis valdžioje nuo 1969 metų, Sirijoje valdžia jau keletą dešimtmečių yra tos pačios politinės jėgos rankose. Jordanijoje neseniai kilo riaušės dėl maisto. Tunisas sukūrė blogą precedentą, kurį išrauti reikės nemažų Jungtinių Tautų pastangų. Yra daug ženklų, kad revoliucijų arba perversmų virusas pasislinks į Afrikos pietus.
Česlovas Iškauskas
