Paskui Egiptą Libiją užgriuvę neramumai niekada neturėjo šanso pasibaigti taip pat taikiai. Šiomis dienomis šalies lyderio Muammaro Gaddafio režimas kovoja už išlikimą. Tai reiškia, kad skerdynių ir kraujo dar bus.
XXI a. politikoje beveik nebelikę vietos mistikai ar nepaaiškinamiems reiškiniams. Tačiau yra vienas lyderis, kuris kaip buvo, taip ir tebėra „neatpažintas politinis objektas“.
Tai legendinis Libijos revoliucijos vadas M. Gaddafis, daugiau nei keturis dešimtmečius valdęs šalį iš kažkur dykumoje pastatytos beduiniškos palapinės.
Niekas lig šiol nežino, kaip jį vertinti, tačiau daugumai pulkininkas M. Gaddafis – pamišėlis, jau seniai pelnęs Pasiutusio šuns pravardę.
Bet kam svarbu, koks ekscentriškas ir ekstravagantiškas tipas sėdi soste, kai jo karalystė taip pasakiškai turtinga nafta? Juk, kaip sakė britų premjeras seras Vinstonas Čerčilis, prekiauti galima kad ir su kanibalu. O 68-erių pulkininkas M. Gaddafis yra mandagumo ir asmeninio žavesio įsikūnijimas.
Kol nenusprendžia įsmeigti durklą į nugarą.
Iš piemenų į vadus
M. Gaddafis – vienas paslaptingiausių žmonių, tarsi kelios skirtingos asmenybės viename. Nuo pat jaunystės pratęs laviruoti tarp nesuskaičiuojamų priešų, tarsi nardytų su rykliais, M. Gaddafis net išsiugdė unikalią gestų kalbą, kurią iššifruoti sugeba tik išrinktieji. Kitaip klajoklio sūnui, vaikystėje ganiusiam ožkas ir kupranugarius, vargu ar būtų pavykę išversti iš sosto Libijos karalių Idrisą ir jo karalystės vietoje susikurti imperiją.
Iš savo tėvo jaunasis Muamaras galėjo tikėtis paveldėti nebent beduino palapinę ir bandą, o to jam akivaizdžiai buvo negana. Dar mokydamasis mokykloje M. Gaddafis pajuto, jog liaudyje bręsta nepasitenkinimas valdančiąja dinastija. To nepasitenkinimo priežastys buvo lygiai tokios pat, kaip ir dabar Artimuosius Rytus drebinančių sukilimų: skurdas, beteisiškumas, korupcija... Trumpai tariant, prastuomenė nebenorėjo taikstytis su aukštuomenės valdymu, bet ką daryti, nežinojo. Kol jiems nepasufleravo M. Gaddafis.
Jam nebuvo nė dvidešimties, kai subūrė pogrindinę jaunimo organizaciją kovoti su monarchija. Tai buvo pirmoji kregždė, paskatinusi panašių judėjimų atsiradimą visoje šalyje. Kai 1964-aisiais jaunieji maištininkai sutarė įvykdyti perversmą, M. Gaddafis jau buvo užsitarnavęs karininko antpečius.
Ginkluotas sukilimas prasidėjo auštant 1969-ųjų rugsėjo 1-ajai. Libijos monarchija griuvo it kortų namelis, ir jau vakare M. Gaddafis per radiją iškilmingai pranešė tautiečiams, kad revoliucija, „apie kurią taip svajojo liaudis“, įvyko.
Valdžia šalyje perėjo į M. Gaddafio vadovaujamos Revoliucinio komiteto tarybos rankas. Kas per žmonės sudarė tą tarybą, nežinojo niekas nei pačioje Libijoje, nei už jos ribų. Dar po dviejų savaičių M. Gaddafis buvo paskelbtas Libijos revoliucijos lyderiu ir nuo tos akimirkos tai jau buvo jo šalis, iš kurios tarsi iš plastilino galėjo lipdyti, ką panorėjęs. Jam tebuvo 27-eri.
Paslaptingas ir kerštingas
Pergalė paliko gilų pėdsaką asmeniniame M. Gaddafio gyvenime. Iki jos jis buvo vedęs Libijos monarchui artimo generolo dukterį. Tačiau po perversmo su politiškai neparankia žmona teko išsiskirti ir M. Gaddafis vedė karo ligoninės medicinos seserį.
Dar labiau revoliucijos sėkmė paveikė jo mąstymą: M. Gaddafis įtikėjo tuo, kad jam likimas patikėjo istorinę misiją.
Susipažinęs su populiariausiais religiniais ir ateistiniais mokymais, M. Gaddafis nusprendė, jog jam reikėtų sukurti savą mokymą. Taip atsirado jo garsioji „Žalioji knyga“, kurioje Libijos lyderis pasistengė perspjauti ne tik Marksą ir Leniną, bet apskritai visus istorijai žinomus filosofus, ekonomistus, sociologus, kultūrologus, net pranašą Mohamedą su Kristumi. Išėjo smarkiai į galvą mušantis socializmo, islamo ir nacionalizmo kokteilis, turėjęs priversti Vakarų pasaulį suprasti, kaip neteisingai jis gyvena.
Tik teoriniais pamokslais M. Gaddafis neapsiribojo. 8–9 dešimtmečiuose pulkininkas buvo paskelbęs negailestingą karą Vakarų valstybėms. Ir labai vaizdžiai pademonstravo, ką reiškia šypsotis į veidą ir kenkti iš pasalų: tai šen, tai ten įvykdavo tragiškų incidentų, per kuriuos žūdavo Didžiosios Britanijos, JAV piliečiai. Iš šalies tai atrodydavo tarsi atsitiktinis sprogimas ar paklydusi kulka, tačiau visuose išpuoliuose buvo galima įžvelgti Libijos pėdsaką.
1986-aisiais JAV galiausiai neteko kantrybės ir nusprendė pamokyti Pasiutusį Šunį: Amerikos aviacija buvo pasiųsta bombarduoti Libijos sostinės Tripolio. M. Gaddafis tada liko sveikas, tačiau žuvo jo mylima įdukra.
Atsakui pulkininkas kaupėsi dvejus metus. O 1988-aisiais įvyko tai, kas visiems laikams įtraukė Libiją į pavojingiausių režimų juodąjį sąrašą: tais metais du libiai teroristai virš Škotijos susprogdino „PanAmerican“ oro linijų lainerį su 270 keleivių. Vadinamoji Lokerbio tragedija buvo didžiausias išpuolis prieš Amerikos piliečius iki pat Rugsėjo 11-osios.
Tačiau M. Gaddafis, talentingas aktorius, daugybę metų mušėsi į krūtinę dievagodamasis, jog ničnieko nežinojo apie šį teroro aktą – ir daugelis juo tikėjo. Net Baltuosiuose rūmuose.
Raganių padedami
Formaliai M. Gaddafio užimamas postas nepatenka į jokios politinės sistemos rėmus. Pulkininkas neturi nė vieno pirmam šalies asmeniui derančio titulo – jis nėra nei prezidentas, nei premjeras. Tik Libijos revoliucijos lyderis. Tai kaip jam pavyko tiek metų išsilaikyti poste, kuris net nėra oficialus postas?
Kalbama, kad nė viena pasaulio šalis nėra taip išvarpyta slaptųjų tarnybų tinklo kaip Libija – su jomis bendradarbiauja kas ketvirtas, jeigu ne kas trečias libis. Tačiau paradoksas: nepaisant griežtos kontrolės, kiekvienas Libijoje, pradedant krautuvininku ir baigiant aukštu valdininku, elgiasi, kaip jam į galvą šauna. Jeigu sugebėsite rasti libį tarnautoją darbo vietoje, tai prilygs stebuklui; dėl paprasčiausios pažymos minsite įstaigų slenksčius keletą metų.
Valdyti M. Gaddafiui padeda giminaičiai, jo klano nariai ir patikėtinių ratas. Sistema panaši į kortų malkos maišymą: tas pats žmogus kilojamas iš vienų pareigų į kitas, ir vieną dieną gali būti atsakingas už šalies kultūrą, o kitą – jau už ekonomiką.
Dar vienas unikalus Libijos bruožas yra tai, jog jos gyventojai pakvaišę dėl magijos: vos ne kas antras libis reguliariai lankosi pas šamanus. Užsikrėtė jie tuo, žinoma, nuo paties revoliucijos vado, šventai tikinčio okultinėmis jėgomis.
Nors Libijoje yra keli tūkstančiai praktikuojančių šamanų, itin vertinamų – ne daugiau kaip dešimt. Ir visi jie „importuoti“ iš centrinės Afrikos. Į tokius magus nevengia kreiptis ir pats M. Gaddafis. O štai jo ponia, kalbama, pirmenybę teikia burtininkams iš Maroko.
Ak, tos moterys...
Mūsų supratimas apie Rytų moterį stereotipinis: apsigobusi nuo galvos iki kojų ir neturinti jokių teisių. Didelėje arabiškojo pasaulio dalyje taip ir yra. Bet tik ne Libijoje. Čia moterys dažnai neapsiriboja namų šeimininkių vaidmeniu – jos dirba ir net užima aukštus postus. Arba neužima jokių postų, bet vis tiek yra įtakingesnės už daugelį ministrų. Tokio aukšto moterų statuso Libijoje paslaptis labai paprasta: visa šalis yra vienas didelis revoliucijos vado haremas. Mat nors M. Gaddafis pavyzdingai vaidina daugiavaikės šeimos galvos vaidmenį (pulkininkas turi dešimt vaikų – aštuonis iš jų savus ir aštuonis iš jų sūnus), visiems žinoma, jog jis – didžiausias šalies Kazanova, jau seniai nepamenantis, kiek tūkstančių meilužių turėjo.
Savo buvusiąsias M. Gaddafis dosniai apdovanoja – kartais verslu, bet dažniau įtakingais sutuoktiniais.
Tačiau egzotiškiausias Libijos reiškinys yra M. Gaddafio asmens sargybinių gvardija, kurią sudaro tik moterys. Pačios simpatiškiausios ir nuolankiausios ilgai uniformuotos neužsibūna – greitai papildo įtakingiausių šalies damų gretas. Daugelis šių gražuolių gali bet kada užeiti į revoliucijos vado apartamentus ir sutvarkyti bet kokį reikalą, tad veikiausiai tiesą kalba, jog kone visi dabartiniai Libijos ministrai savo portfelius gavo per savo moterų pažintis. Toks savotiškas prostitucijos ir verslo mišinys parankus visiems.
Naujos rasės kūrėjas
Didybės manija dažnai pasėdavo M. Gaddafio galvoje ne vieną beprotišką idėją. Bet sumanymas sukurti Jungtines Afrikos Valstijas bei naują „superrasę“ sumaišius libių ir afrikiečių kraują neturėjo konkurencijos.
Juodojo žemyno užkariavimo planas buvo labai paprastas: Libijoje buvo įkurta šimtai firmų, pradėjusių skverbtis į įvairias Afrikos šalis ir perspektyviausias pramones šakas supirkinėti žemes – ypač tas, kuriose yra naudingųjų iškasenų. Pulkininkas taip pat reikalavo, kad libiai, atvykę į Afriką, susirastų ten žmonas ir gimdytų vaikus, net jei ir turi šeimas.
Kol M. Gaddafis kliedėjo idėja tapti naujos rasės tėvu ir dievu, jo žmona tapo tikra afrikietiškų deimantų karaliene – kelių kasyklų savininke.
Dar viena bendradarbiavimo su Afrika sritimi tapo narkotikai. Dabar afrikietiški kvaišalai Europą pasiekia per Libiją. Su M. Gaddafio palaiminimu, žinoma.
Superrasės gimimą, tiesa, teko atidėti. Vietos lyderiai greitai perkando pulkininką ir leido suprasti, kad Libijos kreditai jiems reikalingi, o štai Jungtinės Afrikos Valstijos – ačiū, ne.
Laikas baigiasi?
Pastaruoju metu M. Gaddafis pasauliui pasirodė tik tada, kai tai buvo visiškai būtina. Nuolatine gyvenamąja vieta pulkininkas pasirinko Aziziją – karinę bazę, arba, tiksliau, jai gretimą beduinų kaimelį. Čia prabangioje palapinėje jis priiminėja svečius, tarsi dabar būtų ne XXI amžius.
Šis žmogus iš tiesų gyvena pagal savo laiką. Tradiciškai libiai laikėsi islamiškojo kalendoriaus, prasidėjusio nuo pranašo Mohamedo persikėlimo iš Mekos į Mediną. Kol jų lyderis nurodė laiką skaičiuoti nuo pranašo mirties. M. Gaddafis pagrindu paėmė europietiškus metus, tik pervadino jų mėnesius. Rugpjūtis, pavadintas Romos imperatoriaus Augusto garbei, tapo hanibalu – Kartaginos karvedžio garbei, o liepa, įamžinusi Julijaus Cezario vardą, Libijoje vadinama naseru – buvusio Egipto lyderio Gamalio Abdelio Nasero atminimui. Per tas nuolatines kalendoriaus reformas libiai galutinai susipainiojo, koks tūkstantmetis už lango: kai kurie šalies laikraščiai leidžiami iš karto su dviem datomis.
Bet dabar viskas gali pasikeisti. Artimuosius Rytus užliejusi revoliucijų banga net ir tokį kvaištelėjusį fantazuotoją, kaip Libijos lyderis, turėtų grąžinti į realybę.
Aistis Girnius
