Vasario 24 d. sukanka treji metai, kai Rusija pradėjo plataus masto puolimą Ukrainoje. Kremliui nepavyko pasiekti greitos pergalės, o karas tapo sekinančiu – jame nė viena pusė nepasiekė dramatiškų laimėjimų mūšio lauke.
2024 m. Rusija turėjo postūmį, tačiau užfiksavo tik kuklius teritorinius laimėjimus ir nesugebėjo išstumti Ukrainos pajėgų iš Rusijos Kursko srities.
D. Trumpo pastangos tarpininkauti nutraukiant kovas pasižymėjo ir pirmosiomis klaidomis. Norint pasiekti ilgalaikį susitarimą, reikės, kad abi pusės, ypač rusai, pasitrauktų iš giliai įtvirtintų pozicijų.
Nesant gerai apgalvotos strategijos, kaip pasiekti susitarimą, prezidento bandymas tarpininkauti galiausiai žlugs, o karas tęsis.
Jungtinėms Valstijoms svarbu, kas nutiks. Jei Kremlius laimės – arba mūšio lauke, arba dėl nekokybiško susitarimo – Rusija kels dar didesnę grėsmę Europai ir svarbiausiems JAV interesams.
Rusijos ir Ukrainos karas, kruviniausias Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, prasidėjo prieš 11 metų. Po Ukrainos Maidano revoliucijos 2014 m. pradžioje Rusijos pajėgos aneksavo Krymą.
Vėliau Rusija įsitraukė į kovas Donbase, dėl kurių Rusijos ir įgaliotosios pajėgos okupavo Donecko ir Luhansko dalis Rytų Ukrainoje.
Atrodo, kad 2022 m. vasario 24 d. Rusijai įvykdžius invaziją, ji turėjo du tikslus: greitai užimti Kyjivą ir okupuoti nuo pusės iki dviejų trečdalių rytinės Ukrainos dalies.
Beveik visų nuostabai Ukrainos pajėgos sustabdė Rusijos kariuomenę netoli sostinės, išstūmė ją, o vėliau pradėjo sėkmingas kontrpuolimo operacijas rytuose ir pietuose.
2023 m. ukrainiečiai pradėjo tolesnes kontrpuolimo operacijas, tačiau turima ribota įranga ir dideli Rusijos gynybiniai įtvirtinimai trukdė pasiekti tikslą. Todėl iki 2024 m. pradžios karas tapo itin sekinančiu.
Ukraina susiduria su darbo jėgos problemomis
Ukrainos kariuomenė, kurioje tarnauja apie 900 tūkst., palyginti su 1,3 mln. rusų, susiduria su darbo jėgos problemomis.
Kaip ir nuo 2022 m., ukrainiečiai tebėra labai priklausomi nuo Vakarų ginklų ir amunicijos. D. Trumpo administracija nesiekė naujo Kongreso finansavimo Kyjivui karine pagalba, o tai reiškia, kad JAV ginklų srautas tam tikru metu nutrūks.
Tuo tarpu vienai Europos gynybos pramonės bazei būtų sunku patenkinti Ukrainos poreikius.
Iššūkiai neaplenkė ir Rusijos kariuomenės
Jei kuri nors pusė 2024 m. ir turėjo postūmį, tai buvo rusai, tačiau jie užsitikrino tik ribotus teritorinius laimėjimus.
2025 m. pradžioje Rusijos kariuomenė kontroliavo apie 18 proc. Ukrainos teritorijos. Per 2024 m. ji užsitikrino beveik 4 tūkst. kvadratinių kilometrų okupuotos žemės, tačiau tai sudaro mažiau nei 1 proc. Ukrainos teritorijos.
Rusijos kariuomenei nepavyko susigrąžinti Rusijos Kursko srities dalies, kurią rugpjūčio mėn. užėmė Ukrainos kariuomenė.
Per pastaruosius trejus metus rusai patyrė milžiniškus nuostolius – vienais skaičiavimais – 172 tūkst. žuvusiųjų ir 611 tūkst. sužeistųjų.
Rusai taip pat patyrė didžiulių karinės įrangos nuostolių, įskaitant apie 14 tūkst. sunaikintų pagrindinių kovos tankų ir šarvuočių.
Dideli skirtumai tarp Rusijos ir Ukrainos taikos sąlygų
Rusijos prezidento Vladimiro Putino 2022 m. sprendimas įsiveržti į Ukrainą vis labiau atrodo kaip klaida, tačiau jis tęsė karą, nepaisydamas augančių išlaidų, kurios apima ir Rusijai taikomas sankcijas.
Jis pastatė savo ekonomiką ant karo pagrindo ir mano, kad Rusija gali pranokti Ukrainą, atsižvelgiant į didesnį gyventojų skaičių ir ekonomiką. Jis nerodė jokio rimto susidomėjimo derėtis, išskyrus jo pateikiamas sąlygas.
V. Putinas iš esmės nepripažįsta Ukrainos teisės egzistuoti kaip suvereniai ir nepriklausomai valstybei. Iš pradžių jis reikalavo, jog Ukraina demilitarizuotųsi, pripažintų neutralitetą ir pripažintų Krymą Rusijos dalimi, o vadinamąsias Donecko ir Luhansko „liaudies respublikas“ – kaip nepriklausomas valstybes.
2022 m. rugsėjį V. Putinas neva aneksavo Donecką, Luhanską, Zaporižią ir Chersoną – nors Rusijos pajėgos užėmė net ne visas šias teritorijas. Kyjivo sutikimą su šiomis aneksijomis jis iškėlė kaip susitarimo sąlygą.
Svarbu ir tai, kad Rusijos okupacija palietė ne tik teritoriją, bet ir joje gyvenančius žmones. Tos teritorijos apibūdinamos kaip „pragaras“, kur „naikinami visi Ukrainos pėdsakai“.
Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio reikalavimai 2022 m. buvo visiškas Rusijos pasitraukimas ir 1991 m. Ukrainos sienų atkūrimas, žalos Ukrainai atlyginimas ir karo nusikaltėlių patraukimas atsakomybėn (tarp jų ir V. Putino, kuriam Tarptautinis Baudžiamasis Teismas pateikė kaltinimus dėl ukrainiečių vaikų išvežimo į Rusiją). Daugelis ukrainiečių karą laiko egzistenciniu, ir tai paaiškina aršų šalies pasipriešinimą.
Tačiau naujausios apklausos rodo, kad dauguma ukrainiečių pasisako už derybas, nors nemaža dalis gyventojų nepritaria teritorinėms nuolaidoms.
Tai gali apriboti V. Zelenskio manevravimo laisvę bet kokiose derybose. 2024 m. pabaigoje jis rodė tam tikrą lankstumą, sakydamas, kad kovos galėtų baigtis grąžinant Ukrainos žemes, kurių bus siekiama diplomatinėmis priemonėmis, su sąlyga, kad Ukraina gaus narystę NATO.
Trumpas – Ukrainos ir Rusijos karo tarpininkas
D. Trumpas ilgai tvirtino, kad galėtų tarpininkauti nutraukiant karą. Pagrindinės derybos turėtų vykti tarp ukrainiečių ir rusų, į jas turėtų įsitraukti ir Europa, nes dvišalės derybos tarp Rusijos ir JAV galiausiai bus nesėkmingos.
JAV prezidento administracija, vasario mėn. pradėjusi tarpininkauti, žengė ne ta koja. Gynybos sekretorius Pete‘as Hegsethas pavadino Ukrainos tikslus atgauti visą savo teritoriją ir tapti NATO nare „neįtikėtinais“.
Vėliau D. Trumpas telefonu kalbėjosi su V. Putinu ir po to pareiškė, kad Rusijos vadovas trokšta taikos, ir pasakė, kad su juo netrukus susitiks.
Tuomet D. Trumpas paskambino V. Zelenskiui, bet spaudai sakė, kad sutinka su P. Hegsethu dėl teritorijos ir narystės NATO.
Atrodo, kad Miuncheno saugumo konferencijoje viceprezidentas J. D. Vance‘as turėjo galimybę ištaisyti kai kuriuos pažeidimus, tačiau ignoravo dramblį kambaryje – Rusijos karą Ukrainoje. Vietoje to jis netikėtai pradėjo kritikuoti Europos „žodžio laisvės problemas“.
Staigūs JAV politikos pokyčiai sukėlė siaubą Europos sostinėse, išskyrus Maskvą, kur jie buvo sutikti su džiaugsmu.
V. Zelenskis sakė, kad pirmiausiai tikėjosi planą suderinti su Vašingtonu ir aiškiai nurodė, kad joks susitarimas negali būti sudarytas nedalyvaujant Ukrainai.
Europos lyderiai taip pat pabrėžė, kad jiems būtina dalyvauti, o Europos Sąjungos užsienio politikos vadovas sakė, kad „joks susitarimas už mūsų nugaros neveiks“.
Vis dėlto vasario 18 d. valstybės sekretorius susitiko su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu derybose, kuriose buvo aptariamas Rusijos ir Ukrainos karas. Ukrainiečiai jose nedalyvavo.
Pirmieji JAV administracijos žingsniai kenkia jos sėkmės perspektyvoms. Pirma, pademonstravusi norą bendradarbiauti su Maskva ir sutikimą su pagrindinėmis Kremliaus pozicijomis, administracija sunkiau privers rusus siekti priimtinų kompromisų.
Antra, ji susipriešino su europiečiais, kurie, kaip ji tikisi, suteiks karines pajėgas susitarimui įgyvendinti ir saugumo garantijas Ukrainai.
Trečia, ji sukėlė Kyjive susirūpinimą, kad ukrainiečiai susidurs su JAV ir Rusijos bendradarbiavimo neišvengiamumu (pranc. fait accompli).
Tamsesnis administracijos netinkamo skubėjimo užmegzti ryšius su Maskva paaiškinimas yra tas, kad šie klaidingi žingsniai nėra atsitiktinumas ar „naujokų“ klaidos, o apgalvotas planas, pagal kurį visiškai pasirengta palenkti Ukrainą (ir Europą kartu su ja), siekiant palankumo V. Putinui, galbūt siekiant atplėšti Rusiją nuo Kinijos.
Jei taip, administracija labai neteisingai supranta V. Putino santykius su Xi Jinpingu ir Rusijos priklausomybę nuo Kinijos.
Toks „planas“ nesugebėtų įvaryti pleišto tarp Maskvos ir Pekino. Tai reikštų Rusijos ir Ukrainos karo tęsimą, o Kyjivo pozicijos būtų stipriai susilpnintos, nes JAV pagalba būtų nutraukta.
Dėl to Europa, susidūrusi su didėjančia Rusijos grėsme, turėtų ieškoti alternatyvių saugumo priemonių.
Prancūzija permąsto savo karinę strategiją
Pavyzdžiui, trejus metus trukęs karas ir šimtai tūkstančių žuvusiųjų tiek Ukrainos, tiek Rusijos pusėse privertė Prancūzijos kariuomenę permąstyti savo karinę strategiją, rašoma „Yahoo News“.
Šis karas netgi privertė Prancūzijos kariuomenę žengti taip toli, kad 2023 m. būtų sukurtas specialus gynybos inovacijų padalinys, žinomas kaip Ateities kovinis štabas (CCF).
„Galų gale, būtent inovacijos ir gebėjimas prisitaikyti, kuriuos matėme per šį konfliktą, mobilizuoja mūsų energiją, kalbant apie mūsų pačių pasiruošimą“, – vasario 20 d. Paryžiuje surengtoje spaudos konferencijoje sakė generolas Rodolphe‘as Hardy, antrasis Prancūzijos kariuomenės CCF vadas.
Elektroninės karybos iškilimas
Vienas svarbiausių šių metų atradimų, kuris keičia Ukrainos karo pobūdį – elektroninis karas – radijo ryšį trikdanti technologija, kuri gali trukdyti GPS ir bepiločiams orlaiviams.
„Jei negalite naudotis mobiliuoju telefonu, nes jis negali prisijungti prie tinklo, tai šiek tiek sudėtinga“, – aiškino Prancūzijos karinio jūrų laivyno vado pavaduotojo operacijų vadovo pavaduotojas viceadmirolas Emmanuelis Slaarsas, kalbėdamas su grupe žurnalistų.
„Karinėje srityje, nesvarbu, ar tai būtų ryšiai, ar GPS pagrįstos orientavimosi sistemos, ar orlaivių mainų sistemos, ar net bepiločių orlaivių valdymas, visa tai išnaudoja elektromagnetinį lauką“, – aiškino viceadmirolas Emmanuelis Slaarsas.
Tai privertė Prancūzijos kariuomenės vadovus persvarstyti savo pajėgumo spragas.
„Turime sugebėti jį paveikti, kitaip tariant, neleisti juo naudotis. O ši sritis juda labai, labai greitai. Turime būti labai aktyvūs šioje srityje, nes tai yra esminis elementas“, – spaudos konferencijoje pridūrė jis.
Antrasis Juodosios jūros frontas
Nors didžioji dalis kovų vyksta sausumoje, antrasis svarbus frontas yra vandenyje.
Prancūzijos ginkluotosios pajėgos taip pat išmoko, kaip Ukraina, naudodama dronus, gynė Juodosios jūros dalis.
„Matėme Ukrainos dronus, kurie iš pradžių buvo labai paprasti, o dabar tapo technologiškai pažangūs, galintys pasipriešinti net sraigtasparniams“, – tęsė E. Slaarsas.
Šio konflikto metu išmoktos svarbios pamokos netgi įkvėpė sukurti naują NATO ir Ukrainos jungtinį analizės, mokymo ir švietimo centrą Lenkijoje, kuris buvo atidarytas vasario mėnesį. Jo tikslas – prisitaikyti prie naujų realijų mūšio lauke.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
