2011 metų Nobelio taikos premiją pasidalys Elena Džonson Serlif, Leima Gbovi ir Tavakul Karman.
Laureatėms premija skirta už taikią kovą, už moterų saugumą ir moterų teisę dalyvauti kuriant taiką.
T. Karman – „Jemeno revoliucijos motina“
Jemenietė Tavakul Karman, tapusi viena iš trijų moterų, kuriai buvo paskirta 2011 metų Nobelio taikos premija, pareiškė, jog dedikuoja savo netikėtą laimėjimą visiems Arabų pavasario aktyvistams.
„Dedikuoju ją visiems Arabų pavasario aktyvistams“, – T. Karman sakė televizijai „al Arabiya“, turėdama omenyje kelių arabų šalių protestuotojus, kurie išėjo į gatves, reikalaudami demokratijos.
„Tai garbė visiems arabams, musulmonams ir moterims“, – pabrėžė T. Karman, tapusi viena iš pagrindinių veikėjų per jau kelis mėnesius besitęsiančius protestus prieš Jemeno prezidento Ali Abdalos Saleho režimą.
„Dirbsime, kad pasiektume visus protestuotojų tikslus, neatsisakant nė vieno iš jų“, – sakė T. Karman.
Jemene, kuris yra neturtingiausia Arabijos pusiasalio valstybė, sausį prasidėjo pirmieji protestai, per kuriuos aktyvistai reikalavo, kad atsistatydintų A. A. Salehas, vadovaujantis šaliai nuo 1978 metų.
Tavakul Karman, kurią jemeniečiai vadina „geležine moterimi“ ir „revoliucijos motina“, augina tris vaikus ir jau seniai kovoja už žmogaus teises, o jos areštas sausio mėnesį prisidėjo prie masinio sukilimo prieš autoritarinį prezidento Ali Abdalos Saleho režimą išprovokavimo.
Pastaruosius aštuonis mėnesius ši 32 metų moteris buvo kasdienių gatvių protestų pirmosiose linijose ir drauge su šimtais tūkstančių kitų protestuotojų reikalavo A. A. Saleho nušalinimo ir demokratinės vyriausybės sukūrimo.
Ji ir kiti jauni aktyvistai nesiliovė protestavę tik taikiai, nors atrodė, kad aplink juos pratrūko visas Jemenas.
„Esu labai laiminga dėl šios premijos, – naujienų agentūrai AP sakė T. Karman. – Skiriu šią premiją revoliucijos Jemene jaunimui ir Jemeno liaudžiai.“
T. Karman yra kilusi iš Pietų Jemeno Taizo miesto, garsėjančio savo viduriniąja klase ir universiteto intelektualais. Būtent jis tapo terpe opozicijai ir sukilimo prieš prezidentą epicentru.
T. Karman aktyviste tapo gerokai anksčiau, nei prasidėjo per Tunisą, Egiptą, Jemeną ir kitas šalis nusiritę Arabų pavasario sukilimai ir pratrūko didžiulis žmonių nepasitenkinimas autoritariniais valdytojais, ekonomine nelygybe ir korupcija.
T. Karman vadovauja žurnalistus ginančiai žmogaus teisių organizacijai „Žurnalistės be grandinių“. Ji priklauso Jemeno opozicinei islamo fundamentalistų partijai „Islah“, ryši musulmonišką skarą ir jau daug metų kovoja už didesnes moterų teises šioje konservatyvioje valstybėje. Ji organizuodavo mažesnio masto protestus, kurių metu būdavo reikalaujama liautis persekiojus žurnalistus ir suteikti didesnę raiškos laisvę.
Po to, kai 2010 metų pabaigoje Tunise kilo protestai prieš režimą, sausio mėnesį Sanoje ir Taize pradėjo plėstis protestai prieš A. A. Salehą.
Tačiau pastaruosius ypač paskatino T. Karman areštas sausio 23 dieną. Ji buvo areštuota savo namuose Sanoje ir kelioms valandoms išvežta – tai sukėlė daugelio pasipiktinimą, nes Jemene moterys sulaikomos labai retai. Ir nors T. Karman kitos dienos paryčiais buvo paleista, protestai ėmė plėstis dideliu greičiu.
Nuo to laiko šimtai tūkstančių žmonių kone kasdien renkasi Sanos centrinėje žiedinėje sankryžoje, kurią protestuotojai pervadino Permainų aikšte, ir kituose šalies miestuose. Gimtajame T. Karman Taize ne kartą buvo šaudoma į protestuotojus.
T. Karman stengėsi įvairias protestuotojų grupes sujungti į nacionalinę tarybą, kuri atstovautų revoliucijos jaunimui.
L. Gbovi per Liberijos karą sėjo taiką
Liberijos taikos aktyvistė L. Gbovi per vieną kruviniausių Afrikos karų skatino moteris pasipriešinti baimę kėlusiems karo vadams ir priversti vyrus susitarti dėl taikos.
Daugelis mano, kad be šios moterų baltais marškiniais grupės, kuri rinkdavosi Monrovijoje melstis ir protestuoti, 13 metų trukusio ir maždaug 250 tūkst. žmonių gyvybių pareikalavusio konflikto beprotybė nebūtų 2003 metais pasibaigusi.
„Tai nėra tradicinė karo istorija“, – rašė 39 metų L. Gbovi autobiografijoje „Didelės mūsų galios: kaip seserystė, malda ir seksas pakeitė kariaujančią šalį“.
„Ji pasakoja apie moterų baltais drabužiais armiją, pakylančią, kai nepakyla niekas kitas, nebijančią, nes baisiausi, kokius tik galima įsivaizduoti, dalykai mums jau nutiko. Ji pasakoja apie tai, kaip mes suradome moralinio tyrumo, atkaklumo ir drąsos prabilti prieš karą ir atkurti sveiką protą mūsų žemėje“, – rašoma knygoje.
L. Gbovi buvo 17-os, kai 1989 metais prasidėjo karas. Jį sukėlė Charlesas Tayloras, vadovavęs sukilimui, kurio tikslas buvo nuversti prezidentą Samuelį Doe. Apsivertė visas L. Gbovi, kuri buvo ką tik baigusi mokyklą ir planavo studijuoti mediciną, pasaulis.
Žiaurus konfliktas nesiliovė ir Ch. Taylorui 1997 metais tapus prezidentu, o L. Gbovi suprato, kad siekti taikos reikia šalies moterims.
Ji subūrė krikščiones ir musulmones melsti taikos – nepaisant kepinančios saulės, merkiančio lietaus, bombų sprogimų ir mūšių.
„Tada mes pradėjome sekso streiką. 2002 metais Liberijos krikščionių ir musulmonų moterys vieningai atsisakė mylėtis su savo vyrais, kol baigsis smurtas ir pilietinė nesantaika“, – savo skiltyje apie Afriką žurnale „NeVsVeek“ rašė L. Gbovi.
Jos kampanijos tikslas buvo nedelsiamas ugnies nutraukimas, vyriausybės ir sukilėlių dialogas, intervencinių pajėgų dislokavimas žlugus keliems taikos susitarimams.
„Mūsų tuometinis prezidentas Charlesas Tayloras buvo prieš visus šiuos tris dalykus“, – per vieną seminarą universitete Bostone 2006 metais sakė L. Gbovi.
2003 metais L. Gbovi grupė išsikovojo susitikimą su Ch. Tayloru ir išpešė iš jo pažadą dalyvauti taikos derybose Ganoje.
Kai tapo aišku, kad Akros derybos niekur neveda, tą dieną, kai prie Amerikos ambasados Monrovijoje sprogo bomba, šios moterys suprato, kad turi imtis kokių nors dramatiškų veiksmų.
Kaip rodoma dokumentiniame filme „Malda, išvejanti velnią“, maždaug 200 moterų užblokavo priešiškų stovyklų atstovus salėje, kur vyko taikos derybos.
Saugumo pajėgos bandė areštuoti ją už trukdymą teisingumui, vienas karo vadas bandė niuksais ir spyriais nustumti moteris, o L. Gbovi pagrasino visų akivaizdoje išsirengti nuoga – toks aktas Vakarų Afrikoje laikomas galingu prakeiksmu.
Taip vyrai buvo priversti grįžti prie derybų stalo, o po dviejų savaičių buvo paskelbtos Akros taikos susitarimo sąlygos.
Vėliau L. Gbovi mobilizavo moteris balsuoti rinkimuose, kuriuose Liberija į prezidento postą pirmą kartą išrinko moterį – Eleną Džonson Serlif.
L. Gbovi, kuri su savo šešiais vaikais dabar gyvena Ganoje, šioje šalyje įsteigė organizaciją „Vomen, Peace and Security NetVork Africa“ (VIPSEN-A) ir jai vadovauja.
E. Džonson Serlif : kovos už moterų teises simbolis
Liberijos prezidente 2005 metais išrinkta Elena Džonson Serlif yra kovos už moterų teises ir sėkmingo karo nualintos šalies atkūrimo simbolis.
72 metų E. Džonson Serlif, kuri yra pirmoji išrinkta Liberijos prezidentė moteris, labai patinka tarptautinei bendrijai, tačiau savo šalyje yra ne tokia populiari, tad Nobelio premija galėjo tapti taip reikalingu postūmiu antradienio rinkimuose.
Pradėjusi vadovauti šaliai, kurią buvo nualinę 14 žiauraus pilietinio karo metų ir kuri neturėjo elektros, vandens tiekimo bei infrastruktūros, E. Džonson Serlif pelnė tarptautinį pripažinimą.
Ši žvitri senelė, kuri paprastai rengiasi margaspalviais laisvo kirpimo drabužiais ir nesirodo be galvos apdangalų, savo pravardę Geležinė ledi įtvirtino įtikinusi finansines institucijas nurašyti milijardus dolerių skolų ir prisikvietusi investuotojus.
E. Džonson Serlif korupciją paskelbė visuomenės priešu, o institucinių reformų siekė su tuo plieniniu ryžtu, dėl kurio 9-ajame dešimtmetyje karinis diktatorius Samuelis Doe ją dukart buvo įmetęs į kalėjimą.
Tačiau uždavinys pakeisti seniausią nepriklausomą Afrikos valstybę, kuri buvo supuvusi iki pat šerdies, niekada negalėjo būti lengvas.
Užsienyje ji sutinkama labai šiltai ir laikoma kone moteriškuoju Nelsonu Mandela, tačiau pačioje Liberijoje dėl virtinės korupcijos skandalų, nepakankamų nacionalinio susitaikymo pastangų ir nuomonės, esą ji netesėjo pažadų, prezidentė buvo pradėta vertinti nebe taip entuziastingai.
Tačiau ji pareiškė sieksianti antros prezidento kadencijos, kad galėtų tęsti šalies atstatymą, nors iš pradžių žadėjo dirbti tik vieną kadenciją. Tai sukėlė opozicijos kritikos audrą.
E. Džonson Serlif yra atsidavusi kovai su smurtu prieš moteris. Ji pati ištekėjo būdama 17-os, bet vėliau, kai santykiai pasidarė smurtiniai, išsiskyrė. Ji turi keturis sūnus ir aštuonis vaikaičius.
Parengė Sergejus STONKUS
