Pirmieji D. Trumpo žingsniai po perrinkimo jau privertė kai kuriuos už jį balsavusius amerikiečius suabejoti savo pasirinkimo teisingumu.
JAV prezidentas pažadėjo „atkurti Amerikos didybę“, per 24 valandas sustabdyti karą Ukrainoje, paskatinti ekonomikos augimą ir sumažinti infliaciją.
Tačiau kol kas jo veiksmai baigėsi konfliktais su sąjungininkais, Ukrainos palikimu be paramos, akcijų rinkos žlugimo, importo muitų įvedimu, dolerio vertės kritimu ir augančiomis maisto kainomis.
Galbūt visa tai yra tam tikro plano, kuris galiausiai atves JAV į D. Trumpo žadėtą didybę, dalis – bent jau tuo neabejotinai tiki jo šalininkai.
Naujasis Baltųjų rūmų vadovas pareigas eina tik pusantro mėnesio, todėl dar per anksti vertinti jo darbo rezultatus. Tuo tarpu galima apžvelgti J. Buchanano – vertinamo kaip blogiausio JAV prezidento – klaidas, kurios privedė šalį prie kruvinos katastrofos ir sukėlė gėdą jam pačiam.
„Mūsų rasės likimas neabejotinai yra išplisti po visą Šiaurės Amerikos žemyną, ir tai įvyks netolimoje ateityje“
15-asis JAV prezidentas J. Buchananas buvo daug žadantis visomis prasmėmis. Beveik nė vienas prezidentas JAV istorijoje nebuvo taip gerai išauklėtas ir pasirengęs eiti šias pareigas kaip jis.
Įgijęs teisininko išsilavinimą, būsimasis valstybės vadovas 1813 m. buvo priimtas į advokatūrą savo gimtojoje Pensilvanijos valstijoje. Jo turtinga politinė karjera prasidėjo 1814-1816 m. Pensilvanijos įstatymų leidžiamojoje valdžioje, kur jis atstovavo federalistų partijai.
Iš jos 1821 m. J. Buchananas buvo išrinktas į Atstovų rūmus, o žlugus federalistams prisijungė prie besikuriančios Demokratų partijos.
1831-1833 m. politikas buvo JAV ambasadorius Rusijoje, 1834-1845 m. – JAV senatorius, 1845-1849 m. – valstybės sekretorius (užsienio reikalų ministro analogas).
Tuo laikotarpiu, kai J. Buchananas vadovavo Amerikos diplomatijai, JAV aneksavo Teksasą, laimėjo karą su Meksika ir palankiai išsprendė teritorinį ginčą su Didžiąja Britanija dėl Oregono, dėl kurio susiformavo dabartinė JAV šiaurės vakarų siena.
1844 ir 1848 m. politikas bandė tapti respublikonų kandidatu į prezidentus, tačiau nesulaukė reikiamos partijos kolegų paramos. O 1853 m. jis buvo išsiųstas JAV ambasadoriumi į Didžiąją Britaniją.
Tuo metu jis jau buvo Jungtinių Valstijų teritorinės ekspansijos šalininkas, o tai jo užsienio politikos poziciją priartina prie D. Trumpo pažiūrų. J. Buchananas buvo vienas iš 1854 m. „Ostendės manifesto“ – dokumento, kuriame Amerikos diplomatai ragino JAV užimti Kubą (tuo metu – Ispanijos teritoriją), autorių.
Vėliau, jau būdamas prezidentu, 1858 m. J. Buchananas rašė Kongresui: „Mūsų rasės likimas neabejotinai yra išplisti po visą Šiaurės Amerikos žemyną, ir tai įvyks netolimoje ateityje.“
Taigi, viena vertus, J. Buchanano kandidatūra į prezidentus buvo daug žadanti ta prasme, kad rinkėjai pagrįstai galėjo jį laikyti patyrusiu politiku, turinčiu ilgametę valstybinės tarnybos patirtį, galinčiu sėkmingai spręsti užsienio politikos uždavinius ir plėsti šalį.
Kita vertus, jam pačiam nebuvo svetimi skambūs pažadai. 1857 m. kovo 4 d. pradėdamas eiti prezidento pareigas J. Buchananas tvirtino, kad per savo kadenciją sugebės išspręsti sudėtingą vergovės klausimą. Be to, jis drąsiai pareiškė, kad šis Amerikos visuomenę skaldęs klausimas yra nesvarbus: „Šaliai bus didžiausia laimė, jei visuomenės dėmesys bus nukreiptas nuo šio klausimo ir jis bus nukreiptas į kitus, svarbesnius ir praktiškesnius klausimus.“
Prezidentas žadėjo įveikti korupciją, sumokėti valstybės skolą, prijungti prie šalies naujų valstijų ir teritorijų, nutiesti kelią iki Ramiojo vandenyno ir taip apsaugoti Kaliforniją.
Emigrantų klausimas taip pat buvo svarbus, tačiau, kitaip nei D. Trumpas, 15-asis JAV prezidentas manė, kad būtina pritraukti „tremtinius iš užsienio krantų“, kurie, mėgaudamiesi pilietine ir religine laisve šalyje, padėtų valstijoms klestėti. Emigrantai, įrodę savo ištikimybę naujajai tėvynei, J. Buchanano nuomone, turėjo turėti teisę į visišką pilietybę.
Dėl prezidento klaidų sustiprėjo nesutarimai tarp Šiaurės ir Pietų
Pagrindinė J. Buchanano, kaip prezidento, klaida buvo ta, kad jis nepakankamai įvertino vergovės klausimo svarbą. Daugeliui amerikiečių vergovės panaikinimas buvo pirmas darbotvarkės klausimas, turintis didelę praktinę reikšmę.
Tuo tarpu J. Buchananas šį klausimą laikė antraeiliu ir praktiškai išspręstu (jis manė, kad kiekvienai valstijai turėtų būti palikta teisė pačiai nuspręsti dėl vergijos ateities savo teritorijoje).
Kai kam gali pasirodyti keista, kad prezidentas demokratas pasirodė esąs toks konservatyvus vergovės klausimu. Tiesa ta, kad per pastaruosius pusantro šimto metų JAV demokratų ir respublikonų partijos tiesiog apsikeitė vaidmenimis.
Jei dabar Amerikos demokratai dažniausiai atrodo kaip liberalių permainų šalininkai, o respublikonai – kaip konservatoriai ir „tradicinių vertybių“ sergėtojai, tai priešpaskutinio šimtmečio viduryje situacija buvo kardinaliai priešinga – pirmiausiai vergovės klausimu.
Respublikonų partija iš pradžių atsirado 1854 m. kaip kelių politinių jėgų koalicija prieš vergiją ir pasisakė jei ne už visišką vergijos panaikinimą, tai bent jau už draudimą jai plisti į naujas valstijas.
Partiją daugiausia palaikė Šiaurės ir Vidurio Vakarų šalys. Demokratai savo ruožtu pasisakė už vergovės instituto išsaugojimą. Tačiau 1850 m. tarp jų įvyko skilimas.
Demokratai iš Pietų siūlė įvesti vergovę visose naujose prie JAV prijungtose teritorijose. O šiaurinių valstijų demokratai manė, kad kiekvienoje tokioje teritorijoje šis klausimas turėtų būti sprendžiamas referendumu.
Taigi J. Buchananas, kilęs iš vienos laisvųjų šiaurinių valstijų, vergovės klausimu laikėsi tokios pat pozicijos kaip ir jo Demokratų partija.
Be to, jis palaikė labai glaudžius ir artimus santykius su Pietų vergų savininkais, kuriems atvirai simpatizavo. Dėl šių simpatijų pietiečiams šiauriečiai kritikai J. Buchananą praminė „tešlagalviu“.
J. Buchananas mėgino nuraminti amerikiečius, skelbdamas, kad vergovės klausimas nesvarbus, o jis pats yra neutralus jo atžvilgiu. Tačiau iš tiesų jis kartkartėmis atvirai stodavo vergų savininkų pusėn, o tai dar labiau pakurstė ginčus tiek šalyje, tiek jo paties Demokratų partijoje.
Taigi politikas nuoširdžiai tikėjo, kad tašką Amerikos ginče dėl vergovės padės Aukščiausiojo Teismo sprendimas pabėgusio vergo Dredo Scotto, kuriam pavyko persikelti į laisvąją Šiaurę, byloje.
Dar daugiau, J. Buchananas, kaip pranešama, net pažeidė įstatymą ir kišosi į Aukščiausiojo Teismo darbą, skatindamas vieną iš teisėjų balsuoti už, jo manymu, teisingą sprendimą.
Galiausiai, praėjus dviem dienoms po naujojo prezidento inauguracijos, Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad D. Scotto gyvenimas laisvoje valstijoje nepadarė jo laisvo. Be to, teismas nusprendė, kad būdamas vergas, o ne pilietis, D. Scottas, kaip kito asmens nuosavybė, net neturėjo teisės pareikšti ieškinio teisme.
Precedentinę reikšmę turinčioje Jungtinių Valstijų teisinėje sistemoje Aukščiausiojo Teismo sprendimas turėjo tapti pavyzdžiu visiems būsimiems sprendimams panašiose situacijose, t. y. jis faktiškai įgijo įstatymo galią.
Naujai išrinktas prezidentas padarė didelę klaidą tikėdamasis, kad toks sprendimas nuramins Ameriką. Iš tikrųjų jis dar labiau padidino vergovės priešininkų nepasitenkinimą. Po D. Scotto sprendimo nesutarimai tarp Šiaurės ir Pietų tik dar labiau sustiprėjo.
Kilus ginčui dėl Kanzaso prisijungimo prie Jungtinių Valstijų, J. Buchananas vėl stojo vergovinių valstijų pusėn. 1858 m. Kanzaso gyventojai referendume atmetė vergovės šalininkų parengtą Lecomptono konstituciją. Tačiau J. Buchananas nepaisė referendumo rezultatų ir vis tiek rekomendavo Kongresui priimti Kanzasą į Jungtines Valstijas būtent kaip vergų valstiją. Kongresas tai padaryti atsisakė.
Nerangūs JAV centrinės valdžios institucijų bandymai J. Buchanano prezidentavimo laikotarpiu išspręsti vergovės klausimą buvo viena iš pirmosios JAV istorijoje finansų krizės priežasčių.
Aukščiausiojo Teismo sprendimas D. Scotto byloje lėmė neaiškią JAV vakarinių teritorijų ateitį. Jei ten būtų įvesta vergovė, sumažėtų darbo vietų skaičius laisviems amerikiečiams, vykstantiems į Vakarus ieškoti geresnio gyvenimo. Dėl to beveik išseko naujakurių srautas. O be jų ir jų pinigų šiose žemėse nutiestų geležinkelių savininkai negalėjo grąžinti paskolų, paimtų jiems tiesti.
1857 m. krizė labiausiai paveikė pramoninių šiaurinių valstijų ekonomiką. Tuo tarpu stabilesnė pietinė pusė įtikino savo politikus, kad jų ekonominis modelis, paremtas vergų auginama medvilne, yra teisingas. Padidėjęs pietinių valstijų politinis svoris skatino jų elitą galvoti apie galimą autonomiją.
Savo veiksmus aiškino siekiu išsaugoti taiką
J. Buchanano veiksmai sukėlė skilimą dominuojančios Demokratų partijos stovykloje. Dėl to 1860 m. lapkritį kitus prezidento rinkimus laimėjo respublikonas ir griežtas vergovės priešininkas Abraomas Linkolnas.
Netrukus po to Pietų Karolina paskelbė apie atsiskyrimą nuo Jungtinių Valstijų. J. Buchananas, kuris iki A. Linkolno inauguracijos vis dar buvo prezidentas, atsisakė pripažinti Pietų Karolinos atsiskyrimą, bet iš esmės pats nuo šio klausimo nusišalino.
Jis teigė, kad federalinė vyriausybė neturi įgaliojimų sustabdyti atsiskyrimo: „Viskas, už ką vergų valstijos kada nors kovojo, buvo tai, kad jas paliktų ramybėje ir leistų joms pačioms tvarkyti savo vidaus institucijas. Būdamos suverenios valstijos, jos ir tik jos vienos yra atsakingos Dievui ir pasauliui už tarp jų egzistuojančią vergovę. Už tai Šiaurėje gyvenantys žmonės yra ne labiau atsakingi ir ne labiau gali kištis į panašių institucijų reikalus nei Rusijoje ar Brazilijoje.“
Tokia J. Buchanano, formaliai rėmusio Jungtinių Valstijų teritorinį vientisumą, bet praktiškai beveik neveikusio, pozicija suvaidino lemtingą vaidmenį tolesnei įvykių raidai. Iki 1861 m. vasario mėn. atsiskyrusių valstijų skaičius jau siekė septynias.
Išprovokavęs šalies skilimą, nesiėmęs jokių priemonių ir leidęs tam įvykti, prezidentas savo atsisakymą imtis aktyvių veiksmų šalies vienybei išsaugoti aiškino siekiu išsaugoti taiką.
Po A. Linkolno inauguracijos J. Buchananas pasitraukė į savo valdas Pensilvanijoje. Prieš pat mirtį 1868 m. jis pasakė: „Istorija išteisins mano atminimą nuo visų neteisingų kaltinimų.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
