B. Kahlua tvirtina, kad mirties nuosprendis jam buvo paskirtas remiantis pavydžiais kaimynais, kurie ir apkaltino jį dėl žmogžudystės. Tai Nutiko 1992-aisiais, tuomet šalyje dar galiojo mirties nuosprendis.
Vyras gimė nedideliame kaimelyje Malavio pietuose, dirbo Pietų Afrikos respublikoje dujų gavybos sektoriuje ir sugebėjo susitaupyti pakankamai, kad, grižus namu, įsigyti žemės lopinėlį. Jis pasamdė penkis žmones ir augino vaisius bei grūdus.
„Tačiau būtent tuomet ir prasidėjo visos mano nelaimės“, – cituojamas BBC vyras.
„Mes paslydom“
Jo teigimu, sykį kaimynai užpuolė vieną jo darbininkų ir rimtai jį sužeidė. Po išpuolio tas nebegalėjo judėti be aplinkinių pagalbos. Paini istorija baigiasi tuo, kad Bysonas, jo paties teigimu, nesėkmingai bandė palydėti savo darbininką į tualetą, ir abu krito paslydę ant šlapių grindų.
Teismas tuo metu klausėsi kaimynų liudijimų ir pripažino B. Kaulą kaltu dėl žmogžudystės, bei pasiuntė jį myriop.
B. Kaula aiškiai pamena tą siaubą, su kuriuo jis laukė savo eilės patekti į „mirties mašiną“, kaip jis pats ją vadina. „Kai man pasakė: tu gali eiti į nuteistųjų skyrių ir laukti savo eilė kartuvėms, aš pasijutau jau miręs“, – prisiminea jis.
Tuo metu regione viso buvo vienas budelis – pietų afrikietis, kurie važinėjo iš vienos šalies į kitą ir vykdė mirties nuosprendžius. Sykį į du mėnesius jis atvažiuodavo į Malavį, ir vietos nusikaltėliai suprasdavo, kad jų laikas šiame pasaulyje jau baigėsi.
Mirtininkų sąrašas
Sykį Bysonui pasakė, kad jo vardas jau įtrauktas į 21 mirtininko, kuriems liko gyventi pora valandų, sąrašą. Apsauginis pranešė, kad mirties nuosprendis vyrui bus įvykdytas 13 val. ir šis jau gali pradėti melstis.
15 val. budelis baigė savo darbą, nepasiekęs sąrašo pabaigos. Trys nuteistieji, įskaitant B. Kaulą, turėjo laukti kito jo pasirodymo.
„Jis buvo vienintelis, kuris valdė tą mašiną. Ir, kaip aš suprantu, tądien jis pareiškė: ne, jau užtenka, aš grįšiu po mėnesio“, – pasakojo Bysonas.
Tas pats nutiko dar du sykius. Buvo sudaromas sąrašas, kuriame B. Kaulai pasisekdavo atsidurti pabaigoje, o budelis nespėdavo pakarti visų, kurie buvo į jį įtraukti. Kiekvieną sykį B. Kaula atsidurdavo sąrašo pabaigoje ir, netikėtai pats sau, vis dar gyvas.
Trečiąjį sykį buvo pakarti visi į sąrašą įtraukti mirtininkai, išskyrus jį. Tam tikra prasme vyras gali būti laikomas laimės kūdikiu, tačiau ši „sėkmė“ nepraėjo be pasekmių: dėl išgyvento streso jis dukart bandė nusižudyti, bet ir čia numirti jam nepavyko.
1994-aisiais, po diktatoriaus nuvertimo ir respublikos paskelbimo, Malavyje buvo sustabdyti visų mirties nuosprendžių vykdymai. Formaliai mirties bausmė vis dar egzistuoja, tačiau per pastaruosius 25 metus nė vienas Malavio prezidentas nesankcionavo nė vieno iš jų. Nuteistieji arba tiesiog iš metų į metus laukia savo „lemtingos dienos“, arba jiems bausmė būna pakeičiama į kalėjimą iki gyvos galvos.
Netrukus Bysoną iškeldino iš mirtininkų bloko į pagrindinę Zombos miesto kalėjimo dalį. Jis priėmė aktyvią veiklą kalėjimo švietimo programoje, studijavo ir dėstė.
Tačiau jis neturėjo jokių vilčių, kad kada nors išeis į laisvę.
Naujas teismas
Praėjus lygiai 25 metams nuo nuosprendžio paskelbimo, viskas staiga, kaip filme, pasikeitė teismui pradėjus nagrinėti vieną skambią bylą. Jos metu narkomanas, prisipažinęs nužudęs savo įsūnį, apskundė „neišvengiamą mirties nuosprendį“ teismui. Jis argumentavo tuo, kad tokia norma pažeidžia jo teisę į teisingą teismą ir akcentavo, kad žmogžudystę padarė būdamas afekto būsenoje. Todėl jis norėtų pripažinti savo kaltę ir atgailauti, tačiau bausmė yra tik viena – mirtis.
Teismas palaikė gynybos poziciją. Jis konstatavo, kad skirtingais atvejais žmogžudystės kaltininko kaltės lygis yra ne vienodas; atitinkamai, bausmė taip pat turėtų būti ne vienoda. O tai reiškė, kad visi mirties nuosprendžiai šalyje turėjo būti peržiūrėti.
Iš 170 nuteistųjų, kuriems buvo paskirta mirties bausmė, net 139 buvo paleisti į laisvę. Žmogaus teisių gynimo organizacija „Reprieve“ skelbia, kad daugelis jų yra paveikti psichologinių problemų, kai kurie pripažinti protiškai atsilikusiais. Daugiau nei pusei šių nuteistųjų nebuvo surašytas teismo procesų protokolas: teismas net negalėjo patikrinti, kaip tie žmonės išvis pateko į kalėjimą.
Bysonas iš pradžių spyriojosi advokatų siūlymams pakartotinai kreiptis į teismą, nes pirmasis procesas net ir po 25-erių metų jį gerokai gąsdino. Tačiau vėliau sutiko, o teisėjui paskelbus, kad jis gali iš teismo salės išeiti į laisvę, buvo visiškai sukrėstas.
„Prižiūrėtojai liepė man atsistoti nuo suolo. Tačiau aš negalėjo išstovėti. Mane purtė, aš jaučiau viso kūno silpnumą… Jaučiausi lyg sapne. Aš negalėjo patikėti teisėjo žodžiais“, – aiškino jis.
Namas mamai
Sulaukęs palankaus teismo sprendimo vyras pateko į reabilitacijos centrą. Bysonui tuo metu buvo daugiau nei 60 metų, ir jis buvo pats vyriausias centro lankytojas.
Dabar jis ten grįžta savaitgaliais jau kaip mentorius ir konsultuoja kitus buvusius kalinius, kurie susiduria su sunkumais patekus į laisvę.
Bysono sulaukė jo motina, kuri visus tuos metus rūpinosi sūnumi ir stengėsi padėti jam produktais, ir jaunesnis brolis. Žmona numirė, kol jis sėdėjo kalėjime, o šeši vyro vaikai jau seniai suaugo ir išsivažinėjo po visus kraštus.
Šiuo metu vyras gyvena vienas ir rūpinasi savo motina, kuriai jau daugiau nei 80 metų.
„Kalėjime aš galvojau tik apie savo mamą… Aš buvau pirmagimiu, ir esu pasirengęs padaryti dėl jos viską, kas įmanoma. Po mano grįžimo jau nebeleidžiu jai dirbti laukuose ir užsiimti bet kokiu sunkiu darbu. Aš turiu kitų žmonių, kurie tuo užsiima. Ji neina į laukus, tai darau aš“, – BBC aiškino Bysonas.
Į septintą dešimtį įžengęs vyras ruošiasi pradėti naują gyvenimą – planuoja savo mamai pastatyti naują namą iš plytų.
