Daugelį metų stebėtojai iš vakarų ieškojo užuominų, kaip kylanti Kinijos jėga pasinaudos savo įtaka pasaulio arenoje įsitraukdama į krizes Afrikoje ar bendraudama su JAV. Tačiau Kinijos požiūris į tris kaimynines šalis gali suteikti aiškesnį vaizdą.
„Afganistanas, Mianmaras ir Šiaurės Korėja yra Kinijos, kaip kylančios supervalstybės, išbandymai – ar Pekinas, Amerikai pasitraukus, gali sumaniai užpildyti vakuumą“, – sakė gerai žinomas birmietis, istorikas ir buvęs prezidento patarėjas Thantas Myint-U, rašo theguardian.com.
„Mes matėme vakarietišką požiūrį į žlungančias valstybes, pagrįstą rinkimų, demokratijos ir žmogaus teisių idėjomis, tačiau iš tikrųjų nežinome, ką darytų Kinija, kuri pastaraisiais dešimtmečiais nenorėjo eksportuoti savo vystymosi modelio“, – sakė T. Myint-U.
Iki šiol Kinijos požiūris buvo atsargus ir įprastas. Kalbant apie Afganistaną, ji paragino tarptautinę bendruomenę „pastūmėti Talibaną gera linkme“. Mianmaro atveju ji pasiūlė ekonominį vystymąsi, kovo mėnesį JT Saugumo Taryboje nesutikusi su perversmo pasmerkimu. Kalbant apie Šiaurės Korėją, abi šalys liepos mėnesį, per 60-ąsias draugystės, bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo metines, įsipareigojo stiprinti bendradarbiavimą.
Kinijos įtaka šiose trijose šalyse yra labai skirtingo pobūdžio. Skirtingai nuo Afganistano, su kuriuo Kinija dalijasi mažyte siena, pasienio regionai su Šiaurės Korėja ir Mianmaru sąveikauja jau ilgą laiką.
„Mianmare svarbiausi Kinijos interesai yra užtikrinti tam tikrą stabilumą ir įsitikinti, kad niekas kitas netaps geresniu draugu tiems, kurie yra valdžioje. Pekino geopolitinės ambicijos – kad Mianmaras taptų tiltu į Indijos vandenyną – yra antraeilės tūkstantmečius skaičiuojančiai praktikai valdyti barbarų konfliktus prie pietvakarių sienos“, – teigė T. Myint-U.
Yun Sun, vadovaujanti Kinijos programai „Stimson Center“ įdėjų kalvėje, sutiko. Ji sakė, kad pagrindinis Kinijos rūpestis yra jos sienų saugumas, o po to – potenciali pabėgėlių krizė. Pavyzdžiui, 2009 m. dėl mirtino susirėmimo Kokange, Mianmare, Kiniją užplūdo net 30 000 pabėgėlių. „Pekinas artimiausiais mėnesiais tai labai atidžiai stebės, jei padėtis šiose šalyse ir toliau blogės“, – teigė ji.
Afganistano atveju Pekinas vis dar svarsto, kokiu mastu jis turėtų įsitraukti į Talibano režimą. „Nemanau, kad Kinija užmegs diplomatinius santykius su Talibanu, – sakė Zhu Yongbiao, Lanzhou universiteto Afganistano tyrimų centro direktorius, atsakydamas į Kinijos internauto klausimą praėjusį mėnesį. – [Bent jau] ne artimiausiu metu“.
Kritikai sako, kad Kinija, kaip reikšminga valstybė, anksčiau ar vėliau susidurs su diplomatinėmis dilemomis dėl Afganistano. „Kinija jau užaugo, ir žmonės tikisi, kad ji elgsis kaip suaugusi. Nori ji to ar ne, jos ekonominiai ir politiniai svoriai natūraliai pakreips viską tam tikra linkme, – sakė Raffaello Pantuucci, S. Rajaratnam tarptautinių studijų mokyklos Singapūre vyresnysis bendradarbis. – Tačiau atrodo, kad Pekinas dar nenori rizikuoti“.
Kol kas neatrodo, kad Pekino požiūris yra panašus į Vašingtono požiūrį. Šią savaitę respublikonų senatorius Lindsey Grahamas sakė manantis, kad Amerikos kariai ateityje „grįš į Afganistaną“. „Turėsime, nes grėsmė bus labai didelė“, – sakė jis „BBC“.
Jei taip atsitiks, tai gali patikti Kinijai, sakė Enze Hanas iš Honkongo universiteto, apibendrindamas Pekino požiūrį į Vašingtono karinį dalyvavimą pasauliniuose konfliktuose. „Pekinas tikriausiai nori, kad JAV vėl įstrigtų Afganistane. Ir net esant blogiausiam scenarijui, labai mažai tikėtina, kad Pekinas įsitrauks į Afganistaną taip, kaip įsitraukė JAV, – sakė jis.
„Mianmaro atveju, koronaviruso ir politinės krizės daro šalį labiau panašią į žlugusią valstybę. Kinija mano, kad ji nelabai ką gali ir padaryti, kad taip neatsitiktų. Ir kai taip atsitiks, bus rasta būdų, kaip krizę paversti galimybe“, – pridūrė E. Hanas.
Akivaizdu, kad pragmatiška Pekino užsienio politikos doktrina artimiausiu metu nesikeis, o jos atsakas į įvykius šiose trijose žlungančiose valstybėse neišvengiamai paskatins Vakarų demokratijų komentatorius padaryti savo išvadas, kaip Kinija elgsis, kai nustatys savo naują tapatybę kaip nepakeičiamas pasaulinis veikėjas.
Tačiau, Pekino atžvilgiu, toks požiūris taip pat gali būti Kinijos strateginis turtas, sakė Yun Sun. „Tai kaip „Sostų žaidimas“: režimai keičiasi, bet Kinija, kaip jų kaimynė, išlieka amžinai. Jei vakarai dabar nori daryti įtaką šioms šalims, jos turi praeiti pro Pekiną. Visos kaimynės yra Kinijos rankose šioje besikeičiančioje dinamikoje su vakarais“, – teigė ji.
