Socialinė atskirtis yra rimtas iššūkis bet kuriai valstybei. Ne paslaptis, kad geriausiai ir stabiliausiai gyvena tos šalys, kuriose yra stiprus vidurinysis sluoksnis, t. y. tarpinė grandis tarp turtingų ir vargšų. Rusijoje pastebima kita tendencija – didelis atotrūkis tarp labai vargingų ir labai turtingų. Vadinamoji vidurinioji klasė irgi yra stipriai fragmentuota ir susidurianti su įvairiomis problemomis ir ideologinėmis dilemomis. Kitaip sakant, galima iš esmės kalbėti apie skirtingus „rusų pasaulius“, kurie turi mažai ką bendra.
Pastebima, kad turtingų Rusijos žmonių sluoksnis iš esmės palaiko dabartinę Rusijos valdžią ir politinę sistemą. Vladimiras Putinas ir jo komanda aiškiai parodė vadinamiesiems oligarchams jų vietą naujoje socialinėje ir politinėje Rusijos sistemoje. „Jukos“ byla tapo parodomuoju procesu, o Michailas Chodorkovskis pavyzdžiu, kas gali nutikti turtingam ir įtakingam žmogui, turinčiam tam tikrų politinių ambicijų, nesuderintų su Kremliumi.
Dauguma turtingų rusų pasirinko atsargią poziciją, kurios esmė yra atvirai neprieštarauti valdžiai, kartais ją palaikyti arba aktyviai sąveikauti su ja (kaip tokios taktikos pavyzdį galima pateikti Romaną Abramovičių). Tačiau laikyti savo aktyvus ir gyventi, ilsėtis ir pramogauti šie žmonės labiau mėgsta oficialiosios Rusijos peikiamuose Vakaruose. Pavyzdžiui, visi yra girdėję apie „rusišką“ Kurševelį (Courchevel – prabangus kalnų slidinėjimo kurortas Prancūzijoje). Taip pat ir vienas Vakarų pasaulio forpostų – Jungtinės Karalystės sostinė Londonas – yra gana „rusiškas“.
Ne taip seniai Amerikos verslo ir finansų žurnalas „Forbes“ apžvelgė „rusišką Londoną“. Žurnalo duomenimis, Londono centre nekilnojamojo turto turi tokie oligarchai kaip Olegas Deripaska ir Romanas Abramovičius, verslininkai Vladislavas Doroninas, Grigorijus Guselnikovas ir pan. Čia pat nemažai nuosavybės yra įsigiję aukšti skirtingų Rusijos korporacijų vadybininkai. Nekilnojamojo turto Jungtinės Karalystės sostinės priemiesčiuose yra nusipirkęs ir turtingiausias Rusijos žmogus Ališeras Usmanovas, taip pat buvęs bankininkas Aleksandras Lebedevas, verslininkai Piotras Averinas, Jevgenijus Čičvarkinas (pastarasis yra pasitraukęs iš Rusijos po to, kai buvo nusavintas jo verslas – mobiliojo ryšio paslaugų įmonė „Euroset“) ir kt.
Turimais duomenimis, Rusijos atstovui priklauso ir pats brangiausias privatus namas Londone – Witanhurst, kuris mažai kuo nusileidžia karališkiesiems Bakingamo rūmams. Teigiama, kad šis namas priklauso Andrejaus Gurjevo šeimai. Minėtas asmuo užima 28 vietą tarp turtingiausių Rusijos žmonių, jis yra buvęs Murmansko srities gubernatorius.
Pažymima, jog dauguma Rusijos turtuolių, perkančių nekilnojamąjį turtą užsienyje, nemėgsta to afišuoti ir visaip slepia šią informaciją.
Beje, uždrausta meile Vakarams kaltinami ne vien Rusijos turtuoliai, bet ir valdžios atstovai. Yra žinoma, jog nemažai aukštų Rusijos pareigūnų vaikų mokosi arba gyvena užsienyje. Tarp jų, pavyzdžiui, minimi Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo dukra bei Federacijos Tarybos pirmininkės Valentinos Matvijenko sūnus. Klausimų kyla net dėl Vladimiro Putino dukrų. Jų gyvenimas slepiamas nuo pašalinių akių, tačiau yra pagrįstų įtarimų, kad jos irgi yra palikusios Rusiją ir gyvena Vokietijoje ir/arba Italijoje.
Čia taip pat būtina paminėti, jog Rusijos valdžios atstovus irgi nesunkiai galima priskirti prie turtuolių luomo. Nemažai ginčijamasi dėl to, pavyzdžiui, kokią sumą sudaro V. Putino turtai. Dažniausiai skamba teiginys, kad įvairių aktyvų, kuriuos valdo dabartinis Rusijos prezidentas, vertė siekia apie 40 mlrd. JAV dolerių. Tačiau neseniai duodamas interviu žurnalui „Forbes“ britų verslininkas Billas Browderis, kuris kadaise buvo išstumtas iš Rusijos verslo pasaulio, pareiškė, jog, jo skaičiavimais, V. Putinas per valdymo metus galėjo sukaupti (pasisavinti) apie 200 mlrd. JAV dolerių.
Čia pat galima paminėti ir skandalą dėl Rusijos prezidento atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo laikrodžio. Jo vestuvių su žinoma dailiojo čiuožimo sportininke Tatjana Navka nuotraukose buvo pastebėta, jog D. Peskovas segi prabangų Richard‘o Mille RM 52-01 laikrodį, kuris kainuoja 620 tūkst. JAV dolerių. Pažymima, kad šio laikrodžio kaina daugiau nei keturis kartus viršija oficialų deklaruotą D. Peskovo praeitų metų uždarbį. V. Putino atstovas spaudai pareiškė, jog laikrodis yra jo nuotakos dovana, tačiau entuziastai nepatingėjo ir, panagrinėję ankstesnes D. Peskovo šių metų nuotraukas, nustatė, kad jis turi mažiausiai dar keturis prabangius laikrodžius, kurių bendra vertė yra apie 154 tūkst. JAV dolerių.
Galima sakyti, kad tai yra vieno – prabangiai gyvenančio – „rusų pasaulio“ portretas. Tačiau reikia suprasti, kad dauguma žmonių Rusijoje negali net svajoti apie šimtus tūkstančių kainuojančius laikrodžius ar nekilnojamąjį turtą Jungtinėje Karalystėje.
Egzistuoja ir kitas – masiškesnis „rusų pasaulis“, kurio portretą neseniai pateikė portalas Lenta.ru. Tas portretas iš esmės patvirtina šio straipsnio autoriaus mintį apie vykstančią ideologinę Rusijos visuomenės deformaciją. Čia verta pažiūrėti į kelis esminius skaičius. Sociologinių apklausų duomenimis, daugiau nei 80 proc. Rusijos gyventojų nemėgsta JAV, o 59 proc. bijo galimos karinės Amerikos agresijos. Be to, 55 proc. negatyviai vertina Ukrainą. Įdomu, kad net 64 proc. Rusijos gyventojų mano, jog šiandieniniame pasaulyje gali kilti branduolinis karas.
Įdomiai atrodo ir „pilietinis“ Rusijos gyventojų portretas: 87 proc. nėra pasirengę dalyvauti masinėse protesto akcijose, 84 proc. nėra skaitę savo šalies Konstitucijos, 80 proc. palaiko idėją, kad gali būti cenzūruojami meno kūriniai, 70 proc. pasisako už cenzūrą internete, o 72 proc. mano, jog žiniasklaida gali meluoti, jeigu tai atitinka valstybės interesus. Pažymėtina, kad 71 proc. Rusijos gyventojų mano, jog tvarka yra svarbiau už demokratiją, o 51 proc. teigiamai vertina Stalino valdymą.
Pateikiami duomenys taip pat leidžia suprasti, kaip susiformuoja toks Rusijos visuomenės vaizdas. Lenta.ru skelbia, kad 88 proc. šalies gyventojų sužino naujienas žiūrėdami televizorių, o 79 proc. nė karto nėra buvę užsienyje. Įdomu tai, kad 78 proc. Rusijos gyventojų teigia esantys laimingi (patenkinti egzistuojančia situacija), nors 59 proc. neturi santaupų, o 51 proc. priversti taupyti pirkdami produktus.
Apie blogėjančią socialinę padėtį Rusijoje byloja ir kiti duomenys. Teigiama, jog liepos mėnesį vargingai gyvenančių Rusijos gyventojų skaičius pasiekė 22 milijonus. Tai yra didelis skaičius net tokiai didelei valstybei kaip Rusija. Nors, kaip rodo socialinių apklausų duomenys, vargingai gyvenantis „rusų pasaulis“ yra įtikintas savo laime, ši iliuzija gali galiausiai išsisklaidyti.
Būtina paminėti ir dar vieną tendenciją ir iš esmės dar vieną „rusų pasaulį“. Tai yra sparčiai mažėjantis vidurinysis sluoksnis, o tiksliau – tie jo atstovai, kurie neprarado įpročio mąstyti ir kliautis ne vien televizijos rodomomis žiniomis. Tokie žmonės, matydami stiprėjančią propagandinę isteriją ir nykstantį pakantumą kitoniškumui (kitokiam požiūriui), bando pagal galimybę palikti Rusiją, persikelti į kitas, adekvatesnes valstybes. Nemaža dalis jų, beje, renkasi Baltijos valstybes, tai leido filosofui Gintautui Mažeikiui net iškelti mintį apie naujo (liberalaus) rusų (slavų) pasaulio formavimąsi už Rusijos ribų, jis taptų tinkama atsvara Rusijos propaguojamam ideologizuotam „rusų pasauliui“.
Situacijoje, kai tam tikras mąstančių žmonių procentas siekia palikti Rusiją, o atskirtis tarp turtingųjų ir beturčių tik gilėja, didėja socialinio sprogimo grėsmė. Ją didina ir tokios nevykusios politinių viešųjų ryšių akcijos kaip demonstratyvus „sankcijinių“ produktų naikinimas. Be to, Rusijos ekonomikos stabilumui vėl kelia rimtą pavojų krintanti naftos kaina.
Kremlius labai bijo vadinamųjų spalvotųjų revoliucijų, tačiau atrodo, jog dabartinė Rusijos valdžia savo pastangomis pati skatina revoliucinę situaciją. Maskvos veiksmai šiuo atveju gali būti apibūdinti patarle – „Bėgo nuo vilko, pataikė ant meškos“. Nežinia, kiek dar propagandinė mašina sugebės užtikrinti „generalinės politinės linijos“ palaikymą (įtikinti, kad dėl visų Rusijos negandų kaltas Vakarų pasaulio sąmokslas). Jei propaganda nustos veikusi, Kremliui beliks kliautis tik jėga ir represine įstatymine baze. Rusijos atveju tai paprastai reiškia vieną dalyką: daug kraujo.
