Baudžiavą į Rusiją sugrąžins paprastai ir kasdieniškai. Greičiausiai penktadienį. Penktadienį – patogiausia: netrukus laisvadieniai, komentuoti nereikia, o vėliau visi užmirš. Jie taip visada daro.
Iš pradžių visi manys, kad tai – pokštas. Juk negali šalis dvidešimt pirmajame amžiuje grąžinti „baltųjų vergystės“. O ir šaltinis bus nepatikimas. Lygiai vidurnaktį laikraščio „Izvestija“ interneto portale pasirodys išskirtinė publikacija su nuoroda į patikimą šaltinį šalies prezidento administracijoje. Šaltinis šypsodamasis papasakos, kad jau nuo kitų metų, nuo liepos 1 dienos, Rusijoje bus įvesta baudžiava.
Feisbuke prasidės isterijos ir aštrialiežuvystės konkursas. Visi pradės „juokauti“, kad jau važiuoja į Šeremetjevą, tačiau niekas iš tiesų nevažiuos. Aleksejus Navalnas iš jaudulio pamirš, kad tviterio paskyroje dėl namų arešto sąlygų turėtų rašyti pasirinkęs moters amplua. Jegoras Žgunas spės nupiešti aktualią karikatūrą ir surinks rekordinius dešimt tūkstančių tviterio pasidalijimų.
Tradicinė Kremliaus populiariausių tinklaraštininkų grietinėlė kelias valandas lauks nesuvokdama, kokią žinutę sukurpti. Ir tik Kristina Potupčik savo tviterio paskyroje trečią valandą nakties parašys: „Klausykit, hipsteriai, jeigu tai ne postironija, tai kas tai išvis?“ Kai kam tai pasirodys netgi smagu.
Paryčiais leidinio „Komsomolskaja pravda“ internetinės versijos Uljanos Skobedos skiltyje pasirodys publikacija apie tai, kad geriau jau arti savo ponui negu užjūrio misteriui. Publikacija bus baigiama tokiais žodžiais: „Mano močiutės močiutė galėjo. Ir aš galėsiu.“ Tuo pat metu Eduardas Limonovas parašys ugningą tekstą savo „LiveJournal“ paskyroje. Su trimis šauktukais pavadinime: „Atgal – prie žemės!!!“.
Kremliaus tinklaraštininkai, tuo metu jau gavę „juodraščius“ (prezidento administracijos instrukcijas), pradės išjuokti „kreaklus“ (rus. šnek. „креаклы“ – kūrybiniai darbuotojai) ir „tautos išdavikus“ (rus. šnek. „национал-предатели“) dėl jų nenoro dirbti. Jiems juk tik aifonus spaudinėti, nuo plūgo jau visai atitrūkę. „Youtube“ pasirodys brangiai kainuojančių reklaminių klipų apie tai, kad tik taip rusai pajėgs suduoti tinkamą atsaką susprogusiems Vakarams. Visas interneto pokalbių svetaines užvers menkaverčiu humoru šia tema.
Pirmasis kanalas specialioje Jelenos Malyševos laidoje pasakos apie gydomąsias darbo sode savybes. „Pusė valandos su skuduru atstoja dvi valandas intensyvaus darbo treniruokliu sporto klube“, – paaiškins gydytojas. „LifeNews“ parodys stichinį piketą prie Vyriausybės rūmų. Nežinomi jauni asmenys, nešini spaustuvėje atspaudintais plakatais, aplies benzinu mobiliuosius telefonus ir persiaus į vyžas. „Norime būti būrais“, – paaiškins jie žurnalistams. Niekam nežinomas JAV ultrakairysis ekspertas televizijos „Russia Today“ laidoje karštai palaikys idėją „Serfdoms Anyway Better Than Corporate Slavery“ (liet. „Baudžiauninko teisė bet kokiu atveju geriau negu korporatyvinė vergija“).
Dmitrijus Peskovas atsisakys komentuoti. Ir tik dienai įpusėjus pasirodys Natalijos Timakovos komentaras „Kommersant“ dienraštyje, kuriame ji paaiškins, kad iš tiesų tokia iniciatyva yra ruošiama, tačiau kalbama ne apie baudžiavą, o apie vadinamuosius kontroliuojamus viešuosius darbus. GRU, FSB, MVD ir kai kurių kitų Rusijos jėgos institucijų karininkams pagal jų gyvenamąsias vietas bus priskirti vietos gyventojai – atlikti viešuosius darbus jų žemės sklypuose.
Kiek vėliau savo nuomonę pareikš ir „Vedomosti“. Pasak jų šaltinio Kremliuje, liberalų atstovams valdžioje pavyko išsireikalauti galimybę kartą per penkerius metus pereiti iš vieno savininko pas kitą. „Fuf, o jūs panikavote“, – pradės rašyti prokremliški tinklaraštininkai.
O tada bus savaitgalis. Ir bus pirmadienis. Ir koks nors deputatas pasiūlys uždrausti apatinius, kaip „Vakarų kultūrinės ekspansijos“ simbolį. Ir visi pradės aptarinėti apatinius. Ir juokauti apie juos. Ir pamirš apie baudžiavą. Kurią, be abejo, įves.
