Kopenhagos susitikimą galime įvardinti kaip dominuojantį pastarojo meto ne tik Europos Sąjungos, bet ir viso pasaulio įvykį. Reikia tikėtis, kad bendras tarpvalstybinis susitarimas bus pasiektas, o pagrindiniai susitarimo siekiai sulauks pasaulio bendruomenės paramos.
Be to, akivaizdu kad atmosferos taršos sumažinimas gali įtakoti ir visą eilę ekonominių, energetinių ir (geo)politinių klausimų.
Įsibėgėjusios Kopenhagos konferencijos fone žymiausių pasaulio klimato ekspertų pasitarimai einą į pabaigą. Tai reiškia, kad artėja laikas priimti svarbius sprendimus. Vis dėlto iki šiol neaišku, ar tarptautinė bendruomenė sugebės susivienyti ir rasti būdą, kaip sumažinti klimato pokyčius. Be abejo, praktiškai nėra valstybės, kuri nepalaikytų šios idėjos. Vis dėlto, pasaulio bendruomenė iki šiol nesugeba susitarti dėl priemonių mechanizmo, mažinančio neigiamus pokyčius mūsų planetoje.
Be to, kai kurie ekspertai mano, kad tikroji Kopenhagos politikos esmė bus ne tiek klimato kaita, kiek su šiuo reiškiniu susijusių socioekonominių ir politinių klausimų akcentai. Todėl ir susitikimo sprendimai galiausiai ko gero bus priimami atsižvelgiant ne tiek į ledynų tirpimą ar ozono sluoksnio plonėjimą, bet į suinteresuotų valstybių, visų pirma JAV ir kitų dominuojančių šalių, interesus.
Ekonomikos atsigavimas
Be abejo, šiuo metu pasaulyje yra daug įvairių rūpesčių, kurie daugeliui valstybių yra svarbesni, nei tirpstantys ledynai. Todėl pirmasis argumentas, parodantis tikrąją Kopenhagos politikos esmę: turime stabilizuoti ekonomiką. Be abejo, šiuo metu valstybėms trūksta lėšų, o turimas būtina skirti socioekonomikos sektorių stabilizavimui.
Vis dėlto, kaip rodo pastarojo meto situacija, ekonominiai sunkumai turi ir teigiamos įtakos klimato taršos mažinimui. Valstybės, susidūrę su ekonominiais sunkumais ir energetinių išteklių brangimu, pradėjo ieškoti alternatyvių. Todėl vis dažniau investuojama į atsinaujinančią energetiką. Tokia tendencija matoma ir ateityje – pavyzdžiui JAV 2010 m. paskelbė apie milijardines investicijas į atsinaujinančios energetikos ir mokslinių tyrimų plėtrą.
Taigi, atsinaujinanti energetika, kuri svarbi tiek pasaulio ekonomikai, tiek ir klimato kaitos problemų sprendimui, pastaruoju metu tampa dideliu prioritetu (ypač JAV ir ES). Tuo labiau, kad Europos Sąjungoje netgi numatyti konkretūs skaičiai ir terminai, susiję su atsinaujinančios energetiko plėtra Europoje.
Energetinė nepriklausomybė
Taigi, Kopenhagos konferencijos pagrindinis tikslas – rasti milijardus, kuriais bus mažinama klimato kaita, yra pakankamai sudėtingas. Kaip jau minėta, pasaulio valstybės papildomų lėšų turi nedaug, o ir jas reikia skirti ekonominės krizės įveikimui. Tačiau Vakarai nuolat ieško energetinių alternatyvų, todėl atsinaujinančios energetikos plėtra – tai neoficialus Kopenhagos „arkliukas“, ant kurio gali „joti“ visa klimato kaitos strategiją.
JAV nepatinka energetinė priklausomybė nuo arabiškos ar Venesuelos naftos. Tuo tarpu ES nuolat ieško sprendimų, kaip sumažinti Rusijos energetinį monopolį. Be to, visi supranta, jog energetika neatsiejama nuo politikos, todėl Vakarai nuolat ieško alternatyvų.
Energetinę priklausomybę jaučia ir kiti pasaulio regionai. Pavyzdžiui Japonijoje naftos krizė 1972 m. privertė šalį susimąstyti apie energetinę nepriklausomybę ir japonai pradėjo investuoti į naujas technologijas, ne tik skatinančias ekonominį savarankiškumą, bet ir tausojančias aplinką. Taigi, šie JAV, ES ir Japonijos pavyzdžiai parodo, kad pragmatikas požiūris į energetiką ne tik skatina socioekonominius veiksnius, naujas technologijas, bet ir aplinkos tausojimą.
Racionalus sprendimas
Trečiasis argumentas, parodantis Kopenhagos strategijos galimybes, yra žaliosios ekonomikos pragmatiškumas. Žalioji energetika gali sukurti naujas rinkas, netgi naujas pramonės sritis. Todėl investicijos į žaliąją ekonomiką pastaruoju metu taip pat didėja. Šiose srityse taip pat pirmauja JAV bei Europos Sąjunga, be to Japonija, Australija, Kanada ir kitos šalys taip pat atkreipia didesnį dėmesį į tokios ekonomikos naudą.
Tereikia pažvelgti į JAV Silicio slėnio pasiekimus, kad įsitikintume žaliosios ekonomikos nauda. Japonijos automobilių pramonės vystymas žaliąją kryptimi taip pat davė įspūdingus rezultatus. O ir Bendrija, ypač atskiros narės, skiriančios prioritetą žaliajai ekonomikai, jau suvokė jos naudą. Taigi, Kopenhagos konferencijos tikroji politikos esmė – racionalus požiūris. Tačiau šis požiūris gali įtakoti ir mūsų planetos taršos mažinimą ir klimato kaitos problemų sprendimą.