Jokios „Juodosios katės“, apie kurią nufilmuota populiari sovietinė kino juosta „Susitikimo vietos pakeisti negalima“, nebuvo. Tačiau buvo komjaunuolių ir gamyklų pasididžiavimu laikytų jaunų vyrų gauja.
„Juodaja kate“ Maskvos baudžiamųjų nusikaltimų tyrimų tarnyba (MUR) užsiėmė 1946 metais, kai gavo raštelį nuo šiuo pseudonimu pasivadinusios gaujos. Viskas baigėsi labai greitai ir nekaltai – „gauja“ pasirodė esanti penkiolikmečių mokinių grupelė, kuriuos atsekė po pirmojo plėšimo. Tačiau efektingas pavadinimas, raštelis, nupieštas katės snukis – visa tai padarė efektą tais laikais paslaptingame nusikaltimų ir jų tyrimų pasaulyje, rašo žurnalas „Ogoniok“.
Žeglovas ir Šarapovas
Bet kokios informacijos apie tyrimų tarnybų darbą stygius lėmė, kad katės piešinys tapo grėsmingu simboliu. Daug vagių naudojosi juo, siekdami įbauginti. 1940-ųjų pabaigoje pavadinimą pasisavino gauja iš Semipalatinsko, o vėliau ir kita – iš Odesos. Vieną kartą vagišių gauja iš Ukrainos apvogė butą Maskvoje ir paliko raštelį: „Juoda katė iš Charkovo“. Teisėsaugos organams tapo paranku suversti nusikaltimus „Juodajai katei“: jei nusikaltimas išaiškintas – gerai, jei ne – tai – „Juodoji katė“. Kai 1979 m. buvo pradėtas rodyti filmas „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ visi atsiminė kažkada jaustą baimę.
Nedaug kas žino, kad ši kino istorija pagrįsta realiais įvykiais, o populiarusis filmo personažas Volodia Šarapovas turi realų prototipą – Vladimirą Arapovą. Savo karjerą jis pradėjo milicijos brigadoje Antrojo Pasaulinio karo metais. Talentingą vaikiną įsiminė MUR nariai, ir 40 m. pabaigoje V. Arapovas tapo milicijos leitenantu.
Gauja pradeda veiklą
Reikėtų iš karto pažymėti: paslaptingiausia Stalino laikų gauja į Maskvos gatves žengė ne iš vagišių rato ir ne iš „zonos“. Dešimt vaikinų į medžioklę nužengė tiesiai iš Krasnogorsko gamyklos geriausiųjų darbuotojų garbės lentos.
Miesto gyvenimas buvo neatsiejamas nuo gynybos pramonės – pagrindine Krasnogorsko mechanikos gamyklos specializacija buvo topografiniai ir panoraminiai aerofotoaparatai, infraraudonosios orientavimosi sistemos, naktiniai artilerijos, tankų ir Kalašnikovo taikikliai.
Krasnogorsko stadionas „Zenit“ buvo pagrindinė sporto bazė Maskvos rajone. Mieste praktiškai nebuvo nusikalstamumo. Miestas buvo nedidelis, ir gyventi dvigubą gyvenimą būtų buvę praktiškai neįmanoma – visi vienas kitą pažinojo.
...Juos visi pažinojo ir jų niekas nebijojo. Ivanas Mitinas, aukštas vyrukas iš aviacijos gamyklos nr. 34, graveris iš Karačarovsko mechnaninės gamyklos (KMZ) Aleksandras Samarinas ir jo draugas Agafonovas, gamyklos komandos ledo ritulininkas Viačeslavas Lukinas, Grigorjevas ir Korovinas, taipogi iš KMZ. Į ledo ritulio varžybas iš Tušino atvykdavo ir Mitino draugai iš karinės gamyklos nr. 500 – Averčenkovas ir Bolotovas. Kartais šioje kompanijoje matė ir Agejevą, karinės jūrų akademijos kursantą.
1950 m. kovo 26 dieną Samarinas, Mitinas ir jo senas bičiulis Grigorjevas užsuko į Timiriazevo rajono universalinę parduotuvę.
Apiplėšimo metu nusikaltėliai suvijo pirkėjus į pagalbinę patalpą ir užrakino parduotuvę. Grobis – 63 tūkst. rublių. 1950 m. geros degtinės butelis kainavo 27 rublius, o automobilis „Pobeda“ – 16 tūkst. Vidutinė alga Krasnogorske siekė 500-550 rublių per mėnesį.
Pradėjo žudyti
Gauja neberodė gyvybės ženklų iki pat rudens, kol per keletą savaičių įvykdė net kelis ginkluotus apiplėšimus.
1950 m. lapkričio 16 d., kartu su nauju nariu, Tušino gamyklos gamybos lyderiu Bolotovu, gauja įbėgo į dar vieną universalinę parduotuvę Maskvoje. Pirkėjai suakmenėjo nuo baisaus vaizdo – bijodamas, kad jį atpažins, Bolotovas pasigamino kaukę iš dujokaukės. Rankose jis laikė mokomąją granatą – ją pamačiusi kasininkė nualpo. Kasos turinys sumažėjo 24 tūkst. rublių.
Po trijų savaičių gauja apiplėšė Kutuzovo Slobodos gatvėje esančią parduotuvę nr. 69. Kasininkė į juos žiūrėjo ir kartojo „Aš bijau, bijau...“. Mitinas jai įsakė: „Nusisuk! Kišk galvą į pečių!“
Kai į nusikaltimo vietą atvyko V. Arapovas, jis tokią ją ir rado – rankomis užsidengusią galvą, klūpančią. Apšvarinę kasą ir pasiėmę 62 tūkst. rublių, nusikaltėliai dingo.
Gauja apie save dar kartą priminė 1951 m. kovo 11 d., kai užpuolė alaus paviljoną Vojkovec miestelyje. Prie vieno iš staliukų kartu su žmona sėdėjo jaunesnysis milicijos leitenantas Michailas Biriukovas: jis tik ką baigė savo teritorijos apžiūrą. Bandymas pasipriešinti nusikaltėliams jam kainavo gyvybę. Antroji kulka pakirto gamyklos darbuotoją, sėdėjusį prie kito staliuko.
MUR darbuotojai dar nespėjo sugalvoti paieškos versijų, kai 1951 m. kovo 27 d. Averečenkovas ir Mitinas, ginkluoti pistoletais, įsiveržė į Kuncevo parduotuvę. Agejevas liko prie durų ir visiems aiškino, kad prekybos taške vyksta perskaičiavimas. Mitinas priartėjo prie už stiklo esančios kasos ir pareikalavo pinigų, tačiau kasininkė vis dar nesuprato, kas vyksta: „O kaip gi direktorius?“. „Su juo suderinta“, – atsakė Mitinas ir išlaužė kasos duris. Parduotuvės direktoriaus bandymas pasipriešinti kainavo jam gyvybę.
SSRS Valstybės saugumo ministerija drebėjo. Kuncevo parduotuvė buvo nutolusi vos kelis kilometrus nuo Stalino vasarnamio. Maskvos gyventojus apėmė panika, dauguma manė, kad grįžo „Juodoji katė“.
Nikita Sergejevičius pyksta
Prieštaringi liudytojų parodymai painiojo tyrėjus. Vienu atveju buvo pasakojama apie neaukštą apie 20 metų vaikiną, kitu – apie stambaus kūno sudėjimo vyrą, dar vėliau – apie sportišką vaikiną. Veidai keitėsi, išskyrus vieną – aukštą gaujos vadeivą, vilkintį odinį paltą.
Po eilinio išpuolio Nikita Chruščiovas, tuomet Maskvos miesto partijos komiteto vadas, surinko visų milicijos biurų vadovus į ypatingą pasitarimą ir grasino atleidimu iš darbo bei areštu. Jo panika buvo suprantama: duomenys apie gaują buvo siunčiami ir Berijai, kuris ieškojo silpnųjų naujojo miesto komiteto sekretoriaus vietų.
1951 m. spalio 30 d. apie aštuntą valandą vakaro įvyko naujas pranešimas – apiplėšta „Tkani“ („Audiniai“) parduotuvė. Sokolničesko gatvėje. Apiplėšimui vadovavo jau minėtas aukštas šviesiaplaukis vaikinas odiniu paltu. Dažniausiai užpuolikai neėmė nieko kito, išskyrus pinigus. Šiuo atveju vienas iš jų pasiėmė ir brangaus audinio. V. Arapovas su kolegomis apieškojo daugybę prekybos taškų, ieškodami šio audinio, tačiau nesėkmingai.
Rusijoje minimi Senieji Naujieji metai buvo atšvęsti dar vienu apiplėšimu. 17 tūkst. rublių neteko parduotuvė Tušine. Kovo 7 d. nusikalteliai įsiveržė į parduotuvę Rubliove...
...1952 m. kovo 24 d. juoda valstybinė mašina išvažiavo į Petrovo gatvę. Tai buvo N. Chruščiovas. Ilgiau nei valandą jis kalbėjo su Maskvos milicijos vadovybe. Po susitikimo buvo sukurtas operatyvinis gaujos paieškos štabas. Jam vadovavo antrojo milicijos rango komisaras, Vidaus reikalų ministerijos ministro pavaduotojas Aleksandras Ovčinikovas.
A. Ovčinnikovas žvelgė į byla nauju kampu: jis atkreipė dėmesį į vieną detalę: gauja nenaudojo peilių.
1953 m. sausio 9 d. nusikaltėliai užėjo į taupomąją kasą Mtišičių Dzeržinskio aikštėje. Viena iš kasininkių suriko ir Mitinas dukart sudavė jai per veidą pistoletu – smūgio metu nuo pistoleto nukrito jo dalis. Visi klientai nejudėdami gulėjo ant grindų, kol vagys surinko pinigus.
Tuomet suskambo telefonas. Visi sutriko, įskaitant ir pačius nusikaltėlius, juk Mitinas dažniausiai iš karto nupjaudavo telefono laidus. Lukinas pakėlė ragelį. „Ar tai taupomoji kasa?“ – pasigirdo vyriškas balsas. Kitame laido gale kalbėjo milicijos posto budintysis. „Ne, stadionas“.
Lukinas metė ragelį ir išrovė laidą. Išeidamas iš taupomosios kasos jis pastebėjo, kad nuo kojos nuslinko guminis batas. Jis neliko jos ieškoti, bet nusiėmė ir antrą. Kai atvyko milicija, taupomosios kasos bendradarbiai nurodė batą ir pistoleto dalį.
V. Arapovas nebuvo vienintelis, atkreipęs dėmesį į grobiko atsakymą. Kodėl jis pasakė „stadionas“? V. Arapovas peržiūrėjo nusikaltimų vietas ir buvo apstulbęs: dauguma nusikaltimų įvyko prie vietinių stadionų.
Igoris Skorinas nedelsdamas ėmėsi šios versijos. Aplink stadionus visada yra daug žmonių ir niekas nekreipia dėmesio į jaunų vaikinų grupes. O juk liudininkų teigimu, nusikaltėliai buvo jauni, sportiški vyrai. Tai, kas anksčiau atrodė neįtikėtina – įtarti sovietų sportininkų grupę banditizmu – tapo viena iš versijų.
Į visus milicijos biurus buvo nusiųstas nurodymas kreipti dėmesį į bet kuriuos neįprastus įvykius tarp jaunimo, ypač sporto įvykių metu.
Šį kartą laukti teko nebeilgai.
Pėdsakas surastas
Jaunystės jėga tryško iš Lukino. Su draugais išgėręs netoli nuo Krasnodarsko stadiono, jis, juokaudamas, nurideno nuo prekybos taško alaus bačką. Kai pardavėja pradėjo piktintis ir pagrasino iškviesti miliciją, Lukinas nupirko visą bačką ir pradėjo vaišinti visus susirinkusiuosius. Tarp jų buvo ir Vladimiras Arapovas. Jis išgėrė pasiūlytą bokalą ir įsiminė gyvybingą jaunuolį, taip lengvai atsisveikinusi su pinigais.
Aleksandras Čarikovas, jaunas Krasnodarsko nusikaltimų tyrimų tarnybos bendradarbis, operatyviai sukūrė protokolą smagiajai kompanijai.
"Velnias žino, kuo tenka užsiimti. Privalau aprašinėti gerus vaikinus, kurie pavaišino praeivius alumi.“ Jis pažinojo beveik visus – Lukino tėvas buvo milicijos bendradarbis. Su Lukino draugu Mitinu jis pats ne kartą nuoširdiai pasišnekučiuodavo ir duodavo jam patarimų dėl motociklo remonto.
Komisaras Ovčinnikovas įdėmiai išanalizavo kiekvieno bylą. Ir, nepaisant teigiamos visų linksmo nesusipratimo Krasnogorske dalyvių charakteristikos, visgi nurodė įvykdyti patikrinimą.
Ryte į komandiruotę nusiųstas milicijos bendradarbis išvyko į Krasnogorską. Jokio „kompromato“ jis iš pradžių nerado. Jaunuoliai dirba gamyklose, yra gerbiami, užsiima sportu. Tačiau panašu, kad jie turi pinigų, nes kartais lankosi restoranuose Krasnogorske ir Maskvoje... Bet juk geria jie nedaug, nesusituokę ir gamyklose moka nemažai, tad ko gi nebūt pinigams? Vienintelis aspektas kėlė įtarimą: prieš pat taupomosios kasos apiplėšimą Lukinas lankėsi Mtišči stadione.
Krasnogorsko stadioną pradėjo stebėti milicija. Ypač susidomėjo Ivanu Mitinu. Jo žvilgsnis, elgesys ir rudas odinis paltas kėlė įtarimų Vladimirui Arapovui. Pagal pėdsakus sniege nustatė, kad vieno iš kompanijos dalyvio batai palieka tokį patį reljefinį atvaizdą, kokį rado vidinėjė guminio bato, rasto taupomojoje kasoje, pusėje. Ištyrus Lukinui priklausiusią batų porą buvo nustatyta, kad pado ir kulnų antspaudai, o taip pat ir vinių, kuriais padai buvo pritvirtinti prie batų, yra identiški antspaudui vidinėje rasto bato pusėje. Po kelių sekimo dienų pareigūnai atrado ir ginklų saugojimo vietą bei pačius ginklus.
Visgi veikti reikėjo atsargiai, nes įtariamųjų pavardė puikavosi gamyklų garbės lentose, jie buvo komjaunuoliai.
Galutinai išaiškinti nusikaltimą galėjo tik atpažinimas. Nustatytą dieną milicija atvyko į Krasnogorską kartu su keliais nusikaltimų liudininkais. Tą vasario dieną visas Krasnogorskas susirinko stadione. Ledo ritulio mačas buvo pačiame įkarštyje. Mitinas stovėjo kartu su Lukinu ant paties ledo pakraščio. Tarp žmonių įsimaišę liudininkai įžiūrėjo visus tris gaujos narius ir be abejonių atpažino aukštą blondiną odiniu paltu.
Ryte naujiena apskriejo visą Krasnogorską. Per pietų pertrauką gamyklos darbuotojai nenustojo kalbėti. Niekas negalėjo patikėti savo ausimis. Areštuotuosius pažinojo visi. Apklausų kambariuose atsidūrė ir nusikaltelių šeimos nariai, ir sužadėtinės, ir tiesiog pažįstami.
„Buvę geriausieji“
Krasnogorsko gamykla buvo sukrėsta savo „buvusiais geriausiais“. Tačiau neigti, kad jų biografijos iki šiol buvo nepriekaištingos, buvo beprasmiška. O neneigti – pavojinga. Tai galėjo sukelti problemų Visasąjunginei Lenino komunistinio jaunimo sąjungai (VLKJS), nes Grigorjevas užėmė aukštą postą ir buvo gavęs premijų iš vadovybės. Bijojo visi, tačiau gamyklos vadovybė patenkino Korovino ir Grigorjevo prašymus teismui pateikti jų darbo charakteristikas. Neseniai pareigas pradėjęs eiti direktorius prisiėmė atsakomybę ir pasirašė po žemiau sekančiu teiginiu: „...darbo ir politinio pasiruošimo pirmūnas... sąžiningas ir atsakingas darbuotojas... turi geras perspektyvas... aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Lenino-Stalino reikalui atsidavęs.“
