Džiūgaujančios minios su Rusijos vėliavomis, sugrįžtantys pilotai, sutinkami tautiniais drabužiais pasipuošusių moterų su duona rankose. Sprendžiant iš per televizorių rodomų vaizdų, Vladimiras Putinas šią savaitę Sirijoje iškovojo svarbią pergalę. Po netikėto pareiškimo, kad kampanija baigta, V. Putinas prisiėmė nuopelnus dėl ugnies nutraukimo ir taikos derybų pradžios. Jis pademonstravo savo galią, nepaisydamas aukų apgynė sąjungininko Basharo al-Assado rėžimą, rašo economist.com.
Pažiūrėjus iš arčiau ši pergalė atrodo netikra. „Islamo valstybė“ išliko. Taika – labai trapi. Ir svarbiausia, kad Putinas jau išnaudojo pagrindinį savo propagandos ginklą. Rusijos prezidentas panaudojo sukrečiančius karo vaizdinius tam, kad įtikintų susirūpinusius piliečius, jog paliegusi valstybė vėl yra didelė galia. Iš pradžių Ukrainoje, paskui – ir Sirijoje. Didžiausias klausimas Vakarams yra, kur vyks kita didžioji V. Putino drama.
Sugrąžinti Rusijos didybę
Putino Rusija yra trapesnė, nei jis bando parodyti. Ekonomika silpnėja. Naftos kainų augimas po 2000-ųjų, kai Putinas tapo prezidentu, suteikė 1,1 trilijono dolerių nelauktų pajamų, kurias jis galėjo išleisti kaip panorėjęs. Tačiau dabar naftos kaina sudaro vos ketvirtadalį buvusios kainos. Rusijai teko susiveržti diržus dar ir todėl, kad šaliai paskirtos sankcijos dėl Ukrainos užpuolimo. Gyvenimo kokybė čia prastėjo pastaruosius dvejus metus ir prastėja toliau. 2014 metais sausio mėnesį vidutinė alga šalyje buvo apie 850 dolerių, o po metų – jau tik 450 dolerių.
Putinas ėmė prarasti legitimumą dar prieš rimtų ekonominių problemų atsiradimą. Daug rusų išėjo į į gatves 2011-2012 metų žiemą reikalauti, kad jų šalis modernizuotųsi ir vyktų demokratiški rinkimai. Putinas į tai atsakė Krymo užgrobimu ir pažadu atstatyti Rusijos galią. Viena šio plano dalis buvo modernizuoti šalies karines pajėgas, kita – su žiniasklaidos pagalba paversti Rusiją tvirtove prieš priešiškus Vakarus ir galiausiai keisti įvykius užsienyje.
Veiksmais Ukrainoje ir Sirijoje jis parodė, kad Rusija yra lygiavertė ir tinkama varžovė Jungtinėms Valstijoms. Tokia idėja yra ne tik populiari tarp paprastų rusų, bet ir neša rimtą žinią. Putinas bijo, kad susilpnėjusi Rusija gali neatsispirti JAV skleidžiamam rėžimų keitimo ir demokratijos virusui. Tiek Ukrainoje, tiek ir Sirijoje, jis tiki, JAV neatsargiai paskatino nuversti valdžią, nors niekas nebuvo pasiruošęs suvaldyti po to ateinantį chaosą. Jis įsikišo dalinai dėl to, kad tokios revoliucijos privalo žlugti – arba Rusija vieną dieną gali susidurti su tokia pačia lemtimi.
Iki šiol tokie planai suveikdavo. Apžavėti prokremliškos žiniasklaidos, paprasti rusai yra pasiryžę iškeisti asmeninį komfortą į nacionalinį išdidumą. Putino populiarumo reitingai išlieka virš 80 procentų – tai kur kas daugiau, nei galėtų pasigirti dauguma Vakarų lyderių. Tačiau avatiūristinis narkotikas veikia neilgai. Nuo praėjusio spalio, dalis rinkėjų, tikinčių, jog šalis juda teisinga kryptimi, sumažėjo nuo 61 iki 51 procento. Iš pradžių Ukraina ir nuovargis po jos, tuomet Sirija. Anksčiau ar vėliau kameroms ir vėl reikės veiksmo. Ukrainiečiai vėl suakmenėja iš siaubo.
Ką tai reiškia Vakarams? Iki šio JAV, mažų mažiausiai, nesuprato Putino tikslų. Praėjusį rudenį prezidentas Barackas Obama tvirtino, kad Sirija taps „liūnu“ Rusijai. Visai neseniai vėl duodamas interviu Obama tikino, kad Rusijos nuolatinis jėgos demonstravimas yra silpnumo ženklas. Tai yra tiesa, tačiau ne todėl, kad Putinas negali pasiekti savo užsienio politikos tikslų naudodamasis vien įtikinėjimu. Jam jėgos ir kariuomenės naudojimas yra tikslas pats savaime. Jam reikalingi karo lėktuvų skrydžių vaizdai, kad galėtų užpildyti rengiamas žinias. Taigi, Sirijoje jokio liūno nebus, nes Kremliaus tikslas – ne valstybės kūrimas.
Obama mano, kad Rusija turėtų būti palikta su savo problemomis. Jis mano, kad kaip prasikaltęs vaikas, Putinas gauna atlygį Amerikos dėmesiu. Tačiau Sirijos atveju buvo parodyta, kad kai Obama susilaiko nuo veiksmų, tikėdamasis paskatinti regioninius lyderius bendradarbiauti ir kartu siekti pergalės, vakuumą užpildo tokie veikėjai kaip Iranas, „Islamo valstybė“ ir naujo propagandos šaltinio ieškanti Rusija.
Taigi, Vakarai turi būti pasiruošę. Verta pasveikinti JAV planą stiprinti pajėgas Europoje. NATO europiniai nariai taip pat turėtų demonstruoti panašią narsą ir taip pat siųsti karius į Baltijos šalis. Jei kils problemų, JAV ir Europos Sąjunga turės reaguoti nedelsiant ir parodyti, kad Rusijai nepavyks lengvai pasiekti to, ko nori.
Kijevo tęsinys
Didžiausias testas bus Ukraina – šalis, dominanti Rusiją ir panaši į Rusiją. Jei Ukraina taps sėkminga europietiška valstybe, tai parodys rusams, kad gali būti atrastas kelias į demokratiją. Jei Ukraina žlugs, tai tik sustiprins Kremliaus argumentą, kad Rusija priklauso savitai „ortodoksinei“ kultūrai ir liberali demokratija neturi ką jai pasiūlyti.
Deja, JAV ir ES jau yra pavargusios nuo Kijevo. Vietoje to, kad darytų viską, ką gali, kad tik padėtų Ukrainai, jie tikisi, jog Ukrainos politikai įrodys, kad gali vykdyti reformas patys. Tai yra klaida. Galingieji turėtų pasiūlyti finansinę ir techninę pagalbą. Jie turėtų padėti sunaikinti korupciją. Ir jie turėtų būti kantrūs.
Pamažu Rusijos nuosmukis apribos jos agresiją. Tačiau dabar branduolinį ginklą turintis Putinas siekia plėsti savo įtaką. Paskutiniaisiais Obamos prezidentavimo metais, Rusija dar tikrai gali mesti Vakarams iššūkį.