Reportažus apie teroristinius išpuolius užsienyje matome gana dažnai ir guodžiamės, kad visa tai vyksta toli nuo mūsų. Tačiau ar tikrai galime būti ramūs? Ką kruvinais išpuoliais nori pasakyti teroristais tapę jaunuoliai?
Europa tampa Eurabija
Europoje daugelis jaunų musulmonų yra neturtingi, menkai išsilavinę, neturi darbo. Namų jaukumo jie nejaučia nei tėvų šalyje, kurioje laikomi emigrantais, nei Europoje – čia jie jaučiasi nekviesti, nemėgstami imigrantai.
Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius įsitikinęs, kad šie susvetimėję ir sutrikę jaunuoliai yra puikus laimikis tarptautiniams islamistų kovotojams su kitatikiais, propaguojantiems džihadą. „Pastarieji, naudodamiesi jaunųjų musulmonų idealizmu, stengiasi jiems suteikti gyvenimo prasmę, suburti bendram žygiui, paversti smulkius chuliganus islamo kariais“, – teigė istorikas.
Kai kurie Amerikos neokonservatoriai Vakarų Europą jau prieš penketą metų sarkastiškai pradėjo vadinti Eurabija. Neva Senasis žemynas jau tapo arabų ir musulmonų kolonizuojama teritorija, kurios šalių vadovai pataikauja musulmonų fundamentalistams, užuot ryžtingai su jais kovoję.
Negana to, užsienio spaudoje vis pasirodo nuogąstavimų, kad ir Rytų Europai (taigi ir Lietuvai) teroristinių atakų pavojaus nuvertinti nederėtų. „Jei tik vienas iš dešimties tūkstančių jaunuolių tampa džihado sekėju, teroristų bus sočiai. Jie neapsiribos tik Vakarų Europa ir Jungtinėmis Valstijomis. Visos JAV sąjungininkės yra rizikos zonoje!“ – rašoma viename britų laikraštyje.
Teroristinės grupuotės atsakomybės vengia
Politologo Mindaugo Kluonio teigimu, neseniai įvykdytų Bostono teroristinių išpuolių braižas labiau primena vienišų teroristų, tokių kaip Timothy McVeigh’o ir Terry’o Nicholso išpuolį Oklaholmoje 1993 m. ar sprogdinimus Minsko metro 2011 m. nei aiškiai koordinuotą ataką, surengtą 2001 m. rugsėjo 11-ąją.
Nepaisant galimų ryšių su kai kuriais radikaliais islamistais, pasak politologo, gana akivaizdu, kad broliai Carnajevai stokojo tiek finansų, tiek organizuotumo ir vargu, ar tikrai žinojo, ką norėjo pasakyti pasauliui šiomis atakomis.
„Carnajevų tėvas buvo gavęs prieglobstį Jungtinėse Valstijose, todėl teroro aktas labiau laikytinas radikalia priešiškumo Jungtinėms Amerikos Valstijoms išraiška dėl jų politikos Vidurio Rytuose. Nors ir teigiama, kad išpuoliai inspiruoti Irako ir Afganistano karų, jokie politiniai reikalavimai po teroro akto nebuvo pareikšti, visos grupuotės vengė prisiimti bet kokią atsakomybę už juos ir, tikėtina, jų neplanavo“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė M.Kluonis.
„Vieniši vilkai“ grėsmingiausi
Politine tokių teroro aktų nauda politologas taip pat abejoja. „Priešingai nei išpuoliai Londone ar Madride, kuriais siekta paskatinti išvesti britų ar ispanų karius iš Irako ir Afganistano, Bostono sprogdinimai tik atskleidė saugumo spragas, o ne sukėlė visuomenės nepasitenkinimą vyriausybės politika, – pasakojo M.Kluonis. – Jie labiau pakenkė, nei padėjo Dagestano islamistams, su kuriais sprogdinimai buvo susieti, nes gali paskatinti JAV paramą Rusijai, kuri siekia numalšinti separatistines tendencijas Šiaurės Kaukaze. Susidaro įspūdis, kad tiesiog radikalių idėjų turintys asmenys aptiko saugumo spragą ir ja pasinaudojo, parodydami, kad JAV negali būti garantuotos dėl savo saugumo.“
Terorizmo tyrėjai sutaria, kad tokių „vienišų vilkų“ išpuolių grėsmė yra didžiausia, nes, priešingai nei koordinuotos atakos, kurioms reikia pasiruošimo, daug lėšų ir kitų priemonių, jie iki išpuolio menkai pastebimi ir dažnai nesukelia įtarimų.
„Paprastai tokių išpuolių organizatoriai linkę į radikalias idėjas, tačiau neturi glaudžių ryšių su platesniais koviniais judėjimais ir nėra specialiai pasiruošę. Tokių atakų veiksmingumą ir pavojingumą labiausiai lemia jų netikėtumas, tačiau ilgalaikių politinių pasekmių tokie išpuoliai nesukelia“, – savo įžvalgomis su „Valstiečių laikraščiu“ dalijosi M.Kluonis.
Lemtinga data čečėnams
Užsienio politikos apžvalgininkų nuomonei, kad teroristinių išpuolių pavojus Rytų Europai yra realus, M.Kluonis pritaria. Pasak jo, nuo tokių „vienišų vilkų“ išpuolių nėra apsaugota nė viena valstybė, nes jie gali įvykti dėl įvairiausių priežasčių. Būtent tokie išpuoliai įmanomi ir Lietuvoje, nes dėl menkos šalies tarptautinės reikšmės mažai tikėtina, kad ji būtų pasirinkta platesniu mastu veikiančių teroristinių grupuočių, turinčių aiškius politinius tikslus ir siekiančių sukelti nepasitenkinimą vyriausybe, taikiniu.
„Grėsmę Lietuvai gali kelti ne jos užsienio politika, bet pavieniai ir neprognozuojami radikalai, – pabrėžė M.Kluonis. – Todėl radikalių smurtinių ideologijų apologetų stebėjimas turėtų būti pagrindinis Lietuvos saugumo tarnybų uždavinys, siekiant išvengti lietuviškų breivikų, mcveighų ar carnajevų.“
O psichologė Rūta Bubelienė mano, kad tokio drastiško poelgio motyvai visada būna labai sudėtingi, nevienareikšmiai. „Nėra viskas taip aišku, kaip norėtųsi: ir vėl islamistai teroristai surengė išpuolį! Ne visada poelgio motyvai yra įsisąmoninami, juolab tokių jaunų žmonių“, – teigė psichologė ir siūlė atkreipti dėmesį į tris šiuo atveju svarbius dalykus: teroro akto datą istorine prasme, brolių tautybę ir politinį kontekstą.
„Bostono teroro akto diena yra svarbi, net lemtinga Čečėnijos tautai, nukentėjusiai nuo Stalino teroro kur kas labiau nei lietuviai. O juk istorinė atmintis yra ne fikcija. Rusai ant karo aukų kapo iškala: „Nė vienas nepamirštas, niekas nepamiršta“, tad ir čečėnai prisimena viską. Net ir išžudytųjų ainiai, kurie palyginus laimingai gyvena svetur, tampa istorinės atminties nešiotojais ir pasauliui primena apie savo tautos tragediją tokiu drastišku būdu. Čečėnai juk kenčia nuo Rusijos režimo ir dabar, bet, atrodo, didžiosioms valstybėms, taip pat ir JAV, tai nė kiek nerūpi“, – psichologė priminė neužgyjančias istorines žaizdas, kurias jaučia ir jaunieji pavergtų tautų atstovai.
Teroristai pasauliui ir konkrečiai tam tikroms šalims siunčia žinią, tačiau adresatai nemoka arba nenori tos žinios išgirsti ir imtis reikalingų veiksmų. Kadaise lietuviai pasauliui taip pat siuntė žinią apie okupacijos kančias – Maskvos vadinti banditais ir stribais partizanai galvas guldė miškuose. Vakarai mus stebėjo iš tolo, o juk taip tikėtasi sulaukti pagalbos iš Prancūzijos, Anglijos, JAV. Okupantų priespaudą teko įveikti patiems.
Tikiu, kad karinių konfliktų ir juo labiau teroristinių išpuolių gerokai sumažėtų, jei kiekviena tauta turėtų savo vietą pasaulio politiniame žemėlapyje.