Vakarų sąjungininkas P.Kagamė bando atrodyti paklusnus, bet JT ataskaita rodo, kad Ruandos prezidentas nebegali būti auka – laikas atsakyti už savo veiksmus.
Praėjusią savaitę prancūzų spaudoje pasirodė JT pranešimas apie žmogaus teisių pažeidimus Kongo Demokratinėje Respublikoje. Jame skaitytojas galėjo rasti šios šalies žemėlapį su raudonomis strėlėmis, besitęsiančiomis iš rytų į vakarus. Jos žymėjo kelią, kuriuo ėjo dešimtys tūkstančių hutų bėglių, bandžiusių pasprukti nuo Ruandos kariuomenės, kuri juos persekiojo ir žudė. Tai Ruandos tutsių vyriausybės, atėjusios į valdžią 1994 m., nepaliaujamos žudymo kampanijos rezultatas. Bet JT pranešimas yra nedviprasmiškas: „Žudynės, įvykusios 1997 m. gegužę Mbandakoje ir Wendije, Ekvatoro provincijoje, 2 000 km į vakarus nuo Ruandos, buvo paskutinis hutų medžioklės, prasidėjusios 1996 m. spalį rytų Zaire, Kivu ežero šiaurėje ir pietuose, etapas“. „Medžioklė“ yra baisus žodis, kai naudojamas žmonėms, rašo foreignpolicy.com.
Ar septynis mėnesius užsitęsusios žudynės bus įvardintos kaip genocidas, nuspręs teismas. Net jeigu tokie veiksmai bus pripažinti „tik“ nusikaltimu žmonijai, šis dokumentas yra stiprus kaltinimas Ruandos prezidentui P. Kagamei, kuris sumaniai savo šalies kančiomis pridengė regioninius interesus, ir jo rėmėjams Vašingtone bei Londone, kurie neklausdami suteikė šaliai nukentėjusios statusą.
Tikima, kad pranešimas yra tikslus. JT Goldstono pranešimą apie 2009 m. karą Gazoje Izraelis paskelbė perdėtu, bet Ruandos pareigūnai, reaguodami į JT ataskaitą, grasino atšaukti savo šalies karinius padalinius iš JT taikos palaikymo misijų, jeigu dokumentas bus paviešintas. Ruanda, kaip ir Izraelis, turi patikimų gynėjų. Žurnalistas P. Gourevičius yra pašaipiai sakęs, kad tyrimų komandoje „buvo 33 žmonės, iš kurių tik pusė dirbo provincijose, kuriose įvyko nusikaltimai“. Žurnalistas taip pat skėlė antausį buvusiam JT generaliniam sekretoriui K. Annanui, kuris rėmė projektą. Po jo nesėkmingo bandymo atkreipti dėmesį į Ruandoje vykstantį genocidą, žurnalisto nuomonė buvo, kad „jo susidomėjimas kitų kaltinimu nėra nieko stebinančio“.
Faktas, kad toks stropus genocido mokinys (P.Gourevičius yra parašęs knygą apie Ruandos tragediją) pasitelkia tokius silpnus argumentus, parodo, kaip stipriai Ruanda yra paveikusi savo gynėjų gailestį. Regiono ekspertai pripažįsta, kad ataskaita parengta profesionaliai ir skrupulingai. Tyrimas, apimantis laikotarpį nuo 1993 iki 2003m., dokumentuoja Kongo armijos, Angolos ir Ugandos būrių, vietinių karo vadų, vyriausybės pareigūnų bei genčių įvykdytus masinius žudymus, kankinimus, grupinius išprievartavimus, plėšimus ir netgi kanibalizmo aktus. Šiame žudymo karnavale Ruandos patriotų frontas (RPF) buvo mobiliausia ir labiausiai organizuota jėga.
RPF taip pat turėjo kitą taikinį – genocidininkus, pabėgusius į užsienį, gavusius ex-FAR (buvusių hutų valdomos Ruandos kariuomenės narių) statusą ir susiliejusius su pabėgėliais milžiniškose rytų Kongo stovyklose. Bet JT ataskaitoje rašoma, kad kaskart, kai būdavo randama buvusių genocidininkų, kareiviai imdavosi veiksmų prieš civilius. Viename tipiniame epizode, po keliolikos ex-FAR kareivių nužudymo šiaurės rytų provincijoje Orientale, RPF būriai pagrobė pabėgėlius, kurių dauguma buvo moterys ir vaikai, ir nuvedė juos į stovyklą tam, kad neva būtų išsiunčiami į Ruandą. Tuomet pabėgėliai buvo išvesti mažomis grupėmis. Pranešime rašoma: „Jie buvo surišti ir jų gerklės buvo perrėžtos arba jie buvo nužudyti kūjo smūgiu per galvą. Tuomet jų kūnai buvo sumesti į duobę arba apipilti degalais ir sudeginti. Operacija tęsėsi mėnesį.“
Labiausiai ruandiečius įsiutino tvirtinimas, kad genocido aukos pačios tapo nusikaltėlėmis. Ataskaitoje nėra jokių politinės kontrolės įrodymų, bet Ruandos armija yra garsi savo pavaldumu. Tyrimas pateikia įrodymų, kad RPF pajėgos buvo nusitaikiusios į visus hutus, įskaitant Kongo hutus. Anot pranešimo, kareiviai turėjo sistemą, pagal kurią atskirdavo hutus nuo kitų etninių grupių, pastarųjų pasigailėdami, o pirmuosius nužudydami. Tikrai nemenkindama 1994m. genocido, ataskaita padeda tašką Ruandos buvimui nukentėjusia. Didžiųjų ežerų regionas (Ruanda, Burundis ir Kongas) nuo 1970m. skendėja genocide, kuriuo naudodamosi vienos grupės siekia gauti valdžią nužudydamos kitas grupes. P.Kagamio RPF, greičiausiai ir pats P.Kagamis, gėrė iš šio užnuodyto šaltinio.
Ir tai nėra, kaip buvo turkų vykdytame armėnų genocide, dėl istorinio klausimų. Nuo 1990m. Ruanda Konge žaidė pavojingą žaidimą: gynė brutalius karo vadus, padėjo sudaryti netvarkingas armijas, išnaudojo gamtos išteklius, netgi bandė perbrėžti sieną taip, kad pasigriebtų kongiečių žemės. Visos Kongo kaimynės neryžtingai žiūrėjo į vykdomas skerdynes ir Ruanda liko nenubausta. Dešimtmečio pabaigoje JAV ir Didžioji Britanija Saugumo Taryboje sustabdė Prancūzijos bandymus atkreipti dėmesį į Ruandos situaciją. C.D.Ponte savo memuaruose rašo, kad 2003m. K.Annan atsisakė iš naujo paskirti ją ieškovu Tarptautiniame baudžiamajame tribunole Ruandai po to, kai ji šokiravo P.Kagamę tirdama pareiškimus apie tutsių nusikaltimus, po genocido padarytus hutams. P.Kagamė uždraudė tribunolui apklausti liudytojus.
A.V.Woudenberg, Žmogaus Teisių Apsaugos Didžiųjų ežerų regione pareigūnė, teigė, kad dėl sąjungininkių, tokių kaip JAV ir Didžioji Britanija „bet koks bandymas atskleisti pranešime esančią informaciją buvo sustabdytas“. O tai tik padrąsino ruandiečius. „Ši ataskaita akivaizdžiai parodo nebaudžiamumo pasekmes“, - sako A.V.Woudenberg. – „Matome vėl ir vėl pasikartojančius tuos pačius nusikaltimus. Toks siaubingas ciklas atsiranda, kai palaidoji tiesą ir kai nepriverti nusikaltėlio atsakyti už savo veiksmus“. Dėl to ji ataskaitą mato kaip „didžiulės istorinės svarbos“ dokumentą.
Tai buvo ne vien Ruandos kančios, papirkusios stiprių valstybių apsaugą. Vašingtonas laikė Ruandą „maža militaristine mašina“, suteikusia taikos palaikymo būrius visame regione (štai iš kur Ruandos grasinimas atšaukti savo karius). Tuo labiau, kad P.Kagamė pavertė Ruandą tikru sėkmės istorijos pavyzdžiu, su kylančia ekonomika, stipriais finansais ir efektyvia kariuomene. Ir visa ko jam reikėjo – kaip ir Izraeliui – tai tarptautinės teisės apsaugos, kol jis dirbo labai pavojingoje kaimynystėje.
Ekspertai ginčijasi, kaip į ataskaitą turėtų būti žiūrima. A.V.Woudenberg norėtų, kad Vašingtonas ir Londonas darytų spaudimą P.Kagamei mažinti savo kišimąsi į įytų Kongą. P.Clark, Oksfordo universiteto mokslininkas, bijo, kad ataskaitos publikacija padidins atskirtį tarp valdančiojo elito ir sumažins P.Kagamio valdžią. Jo manymu, kad ir kas pakeis P.Kagamę, bus mažiau stabilizacinių savybių turintis asmuo.
Galbūt šis pranešimas turėtų būti paviešintas prieš metus, o gal po metų. Esmė tame, kad JT savo sankcijas paskelbs jau metų metus sklandantiems įtarimams. Ruandos draugai, tikrąja ta žodžio prasme, leido jai pasprukti nuo atsakomybės žmogžudystėms. Susitarimas turi baigtis. Gal Ruanda ir yra JAV sąjungininkė, bet ir sąjungininkai turi atsakyti už savo veiksmus.
