Ką Europos Sąjungai (ES) reiškia tarpusavio priklausomybė pasaulyje ir su kokiomis problemomis susiduria tarptautinė bendruomenė, kai ši koncepcija atmetama?
Sunku atsieti tarptautinį kontekstą nuo bet kurios problemos, su kuria tik susiduria valstybė. Ar tai būtų įtikinamas ekonomikos augimas, stabilios prekybos sąlygos, garantuotas energijos tiekimas, pakankamai gausi ir kvalifikuota darbo jėga, pajėgi palaikyti augimą, visuomenės sveikatos priežiūra ar tarptautinis saugumas - visur esti tam tikra tarptautinė dimensija, poreikis bendradarbiauti. Dar vienas naujas ir nevienareikšmis šio sąrašo punktas - klimato kaita.
Apie tarpusavio priklausomybę pasaulyje norėčiau pakalbėti šiek tiek plačiau: ką ji reiškia ES ir su kokiomis problemomis susiduria tarptautinė bendruomenė, kai ši tarpusavio priklausomybės koncepcija atmetama.
Plėtros laimėjimai
Žinoma, ES plėtra buvo sėkminga. Sąjunga padėjo užtikrinti žmonėms gyvenimo lygio kilimą, socialinę bei aplinkos apsaugą. Ji prisidėjo prie investicijų švietimui, kvalifikacijos kėlimui ir infrastruktūrai, pašalino kliūtis laisvam prekių ir žmonių judėjimui panaikindama, tiesiogine šio žodžio prasme, sienas (nepaprastas ir unikalus laimėjimas). Savo įtaką ir turimus išteklius tarptautiniuose santykiuose ji naudoja tam, kad stiprintų saugumą, augimą bei prisidėtų prie skurdo mažinimo. Nebeįmanoma įsivaizduoti karo tarp ES narių. Maža to, ES narystės perspektyva tapo tokia patraukli, kad tai netgi padėjo spręsti konfliktus kituose regionuose, pavyzdžiui, Balkanuose.
Tačiau Europa negali sau leisti nusiraminti. Mano minėtos tarptautinės problemos vis dar laukia sprendimo; be to, stiprėja gausiai gyvenamų valstybių, tokių kaip Kinija ir Indija, galia. Jos jau dominuoja tam tikrose ekonomikos sektoriuose, o netrukus vis labiau varžysis su Europa dėl rinkų ir išteklių, taip pat prekiaus su mumis.
Nauji iššūkiai
Norėdama išspręsti šias problemas, Europa privalo keistis, vystytis ir reformuotis - kad išliktų lanksti, pasirengusi reaguoti bei konkuruoti. ES visuomet linkusi palaikyti ryšius su kitomis valstybėmis, tačiau reakcija į pasaulyje vyraujančias tendencijas taip pat apima ir persitvarkymo ES viduje idėją.
Norėdami išsaugoti savo pranašumą kvalifikacijos srityje, mes toliau privalome investuoti į mokymą, o siekdami išlaikyti technologijų pranašumą - ir į mokslinius tyrimus. Mes toliau privalome mažinti biurokratiją, siekdami užtikrinti sąlygas laisvai plėtotis verslui. Privalome skatinti tradicinių pramonės šakų, tokių kaip elektros energijos gamyba ir komunalinės paslaugos, konkurencingumą bei efektyvumą. Privalome mažinti mūsų valstybių atmosferos taršą anglies dvideginiu ir gerinti energetikos sektoriaus veiksmingumą. Privalome iš naujo suderinti ES biudžetą, prisitaikydami prie šių naujų prioritetų, pašalinti bendrosios žemės ūkio politikos trūkumus. Toliau privalome plėtoti bendradarbiavimą saugumo ir gynybos klausimais, tobulinti Europos institucijų darbą, kartu su Airija ieškodami sprendimų, kurie leistų jai ratifikuoti Lisabonos sutartį.
Būtinybė bendradarbiauti
Tai - ambicingas planas. Be to, toliau vykdydama laipsnišką savo plėtros procesą, kurdama artimesnius, privilegijuotus santykius su narystės siekiančiomis šalimis, taip pat bendradarbiavimu grindžiamus santykius su kitomis tarptautinėmis partnerėmis, ES turi toliau plėsti tą taikos ir klestėjimo regioną, kuriam atstovauja. Tačiau dabar, tiesiog šią akimirką, kaimynystėje mes susiduriame su nauja netikėta problema. Principai, kuriais turėtų būti grindžiami valstybių veiksmai šiuo naujuoju pasaulinės tarpusavio priklausomybės laikotarpiu, šiame pasaulyje po šaltojo karo, pakankamai aiškūs - pripažinti šią tarpusavio priklausomybę, bendrus interesus ir poreikį spręsti ginčus derybomis, daugiašaliais susitarimais, nepamirštant suvereniteto, teritorinės neliečiamybės ir tarptautinės teisės normų paisymo.
Per pastarąsias kelias savaites Gruzijoje stebėjome, kaip šiuos principus išstūmė smurtinis konfliktas. Kaip aiškiai nurodė Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas, niekas nenori naujo šaltojo karo ar Rusijos "apgulties". Nuo 1991 metų Rusijai buvo siūloma plačiai bendradarbiauti laikantis tarpusavio priklausomybės dvasios - ES, NATO, būnant Europos Tarybos ir Didžiojo aštuoneto nare, dalyvaujant daugybėje dialogų. Rusijos partnerės buvo pasirengusios ją priimti į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO), Pasaulio prekybos organizaciją, ragino ją prisijungti prie Europos energetikos chartijos.
Ko nori Rusija?
Tačiau pastaruoju metu Rusiją, regis, labiau domina senieji "kiek vienas laimi, tiek kitas pralaimi" jėgų pusiausvyros principai. Visa tai vyksta tokiu metu, kai Rusija iškilo kaip svari ekonominė galia ir sugebėjo pasinaudoti pranašumais, kurių teikia šiuo metu pasaulyje nusistovėjusi tvarka, paremta susitarimais, lengvinančiais tarptautinę prekybą ir investicijas. Svarbu, kad prie šios tvarkos prisidėtų ir Rusija, prisiimdama įsipareigojimus. Tarptautinei bendruomenei išties būtų geriau, jei ji toliau eitų šia kryptimi. Tačiau tai reiškia, kad spręsdama savo rūpesčius ar nuoskaudas ji stengtųsi naudoti pasaulyje priimtus mechanizmus, o ne griebtųsi vienašališkų karinių veiksmų. Nesvarbu, kokios tikrosios šio konflikto priežastys - suverenios valstybės užpuolimas, privertęs etninius gruzinus masiškai palikti protėvių gimtinę ir dideliu mastu suniokojęs infrastruktūrą, atsisakymas vykdyti prisiimtus įsipareigojimus išvesti pajėgas ir pagaliau sprendimas vienašališkai pripažinti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę atvirai prieštaraujant tarptautiniams procesams bei daugybei JT rezoliucijų verčia rimtai susimąstyti.
Koks šiuo metu yra Rusijos požiūris į jėgos panaudojimą sprendžiant ginčus? Ar Rusija svarbesne laiko trumpalaikę karinę pergalę, ar ilgalaikį politinį patikimumą ir tarptautinę partnerystę? Kokią prasmę tuomet įgauna prezidento Dmitrijaus Medvedevo taip dažnai akcentuojama būtinybė stiprinti įstatymų laikymąsi tarptautiniuose, taip pat šalies vidaus, reikaluose?
Izoliacija nepadės
Daugelis pasmerkė Rusijos veiksmus. Vargu ar yra valstybių, pritariančių Rusijai ir pripažįstančių neseniai paskelbtą minėtų teritorijų nepriklausomybę. Ypatingojoje Europos Tarybos sesijoje rugsėjo 1 dieną santykiai su Rusija buvo apibūdinti kaip atsidūrę kryžkelėje. Nors ir parėmė tolesnį bendradarbiavimą su Rusija, Europos valstybių vadovai pabrėžė būtinybę laikytis pripažintų tarptautinių principų ir paprašė išsamaus šių santykių įvertinimo. Jie taip pat vėlesniam laikui atidėjo derybas dėl naujos Partnerystės sutarties, laukdami, kol Rusija išves savo karines pajėgas iš Gruzijos ir atitrauks jas į pozicijas, buvusias iki rugpjūčio 7-osios. Be gausios paramos Gruzijai, jie susitarė paspartinti santykių plėtojimą su ES rytinėmis kaimynėmis.
Neeiliniame ES ir Rusijos viršūnių susitikime, vykusiame 2008 metų rugsėjo 8 dieną, pasiekta pozityvių rezultatų. Sutarta dėl ES stebėjimo misijos siuntimo į konflikto zoną bei Rusijos pajėgų išvedimo plano. Visos šalys dabar turėtų garbingai vykdyti įsipareigojimus.
Mūsų laukia intensyvus tolesnio darbo etapas, kuriame, neabejoju, Jungtinė Karalystė ir Lietuva, aktyviai dalyvaus, kaip iki šiol prisidėdamos prie tarptautinio atsako formavimo. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Davidas Milibandas savo kalboje, pasakytoje rugsėjo 27 dieną Kijeve, išdėstė svarbiausius dalykus, kurie turės įtakos tolesniam mūsų darbui.
Visų pirma, turime remti savo sąjungininkes. Ne tik Gruziją, tapusią Rusijos agresijos auka Europoje, bet ir kitas šalis, kurios šiuo metu gali jaustis įbaugintos, pavyzdžiui, Ukrainą. Aišku, kad siekdama šio tikslo, ES turėtų atgaivinti Europos kaimynystės politiką, ypač su rytine jos dalimi susijusį aspektą, nelaikydama jos alternatyva narystei, tačiau kaip papildomą priemonę reformoms ir modernizacijai remti.
Antra, santykiai su Rusija nebegali likti tokie, kokie buvo. Tai nereiškia, kad ją reikėtų izoliuoti. Izoliacija visa apimančios tarpusavio priklausomybės pasaulyje tampa vis mažiau patikima priemone. Tai reiškia praktiškus ir blaivius santykius, aiškiai įvertinus mūsų interesus bei tai, kokią naudą šie santykiai gali atnešti. Tai taip pat reiškia būtinybę peržiūrėti mūsų santykius energetikos srityje.
Tikslas bendras
Taip, mūsų svertai išties riboti. Tačiau Rusijos veiksmų padariniai jai pačiai po kurio laiko bus siejami ne vien su ES ar JAV reakcija. Jie bus siejami ir su jos vertinimu: kaip patikimos partnerės, siekiančios pripažinti interesų pusiausvyrą, kaip konkurentės arba kaip priešininkės. Ir tai lems kitų šalių, taip pat ir tų, kurios dabar laikosi tyliai, veiksmus.
Tarptautiniai investuotojai ir rinkos irgi padarys savo išvadas. Galima pastebėti, kad Rusija jau patiria tam tikrą neigiamą poveikį. Dar vienas rūpestis - poreikis dvigubai padidinti tarptautines pastangas iš naujo siekiant peržiūrėti kitus neišspręstus konfliktus, likusius žlugus sovietų imperijai (Kalnų Karabache ir Padnestrėje). Tai siūlydamas Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius neseniai kreipėsi į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) pirmininką, Suomijos užsienio reikalų ministrą Alexanderą Stubbą. Konstruktyviai pasinaudodama savo įtaka, tarptautinė bendruomenė ketina kreiptis į Rusiją.
Aišku, ir kitur pasaulyje tebėra karštųjų taškų: Palestina, Iranas, Irakas, Šiaurės Korėja, Sudanas, Zimbabvė, Afganistanas. Su jais susiję įvykiai taip pat liečia mūsų interesus Europoje. Visų jų sprendimo toliau siekiama daugiašaliais susitarimais. Daugiašalio bendradarbiavimo principas, nors neretai reikalauja daug laiko ir kantrybės, toliau išlieka patikimiausias būdas pažangai pasiekti tarpusavio priklausomybės saistomame pasaulyje. Taigi tarptautinių organizacijų, padedančių spręsti šias problemas (Jungtinių Tautų, tarptautinių finansinių institucijų), kaip ir ES, veikla turi būti peržiūrėta, jos turi būti reformuotos siekiant užtikrinti, kad ir toliau būtų tinkamos, sugebančios ir pritaikytos vykdyti joms patikėtas užduotis.
Būdamos ES ir NATO, JT, ESBO ir daugelio kitų tarptautinių organizacijų narės bei sąjungininkės, Jungtinė Karalystė ir Lietuva darniai dirba kartu, spręsdamos daugybę klausimų. Apskritai mūsų ateities perspektyvos panašios. Nėra svarbesnių tarptautinių problemų, dėl kurių sprendimo mes šiandien tariamės ir bendradarbiaujame, už tas, kurias iškelia šalių tarpusavio priklausomybės reiškinys ir reakcija, kurios šis reiškinys reikalauja iš valstybių.
Simonas Buttas, Jungtinės Karalystės ambasadorius Lietuvoje
