tęsinys. Pradžia
Jie gali?
Ir vėl, ieškant atsakymo, gelbėja gana nuoširdus ir atviras D. Medvedevas. Spaudos konferencijoje jis pasakė: „Pirmiausia (aš norėčiau tai specialiai pabrėžti), ta krizė, kuri prasidėjo 2008 metais pasaulio ekonomikai apskritai ir mūsų ekonomikai kaip globalios ekonomikos daliai, nesibaigė. Tai yra buvo periodai, keli atsigaunančio augimo metai, kai pas mus viskas buvo plius minus normaliai (aš turiu omenyje 2011 ir 2012 metus), bet apskritai situacija išlieka pakankamai sudėtinga. (...) Jeigu gerokai keisis ekonominės sąlygos, mums teks peržiūrėti ir scenarijų sąlygas ir galiausiai priimti sprendimus dėl biudžeto.“
Aiškiau turbūt būti negali – situacija ne katastrofiška, bet tikrai sudėtinga, ir artimiausias pusmetis (beje, sutampantis su laikotarpiu, kai ES teks spręsti dėl sankcijų Rusijos atžvilgiu pratęsimo, o OPEC – dėl naftos gavybos apimčių korekcijos), kaip pažymi dauguma ekonomikos ekspertų, bus lemiamas: arba šalies ekonomika atlaikys smūgį (kalbant medicininiais terminais, jos būklė taps stabiliai sunki), arba prasidės ilgalaikis nuosmukis.
V. Putino žodžiais tariant, valstybė gali kentėti ilgalaikį nuosmukį. D. Medvedevas irgi ragina būti kantriems, „pergyventi šį sunkų periodą ir žiūrėti į ateitį“. Bet esminiai šiuo atveju yra du klausimai. Pirmas – pinigų (valiutos) trūkumas. Premjeras pasakė tiesiai: „Vakarų pinigų rinkos mums yra uždarytos“, bet kartu jis pabrėžė, jog kreditų galima gauti Rytuose. Be to, yra nacionaliniai rezervai, kuriais Rusija, pasak ministro pirmininko, remsis pirmiausia (nes tapti finansiniu Kinijos vergu Kremlius turbūt nenori). „Rezervai vis dėlto leis mums priimti operatyvius sprendimus, finansuoti nemažai stambių programų net šiomis sąlygomis ir tiesiog pergyventi tai, kas vyksta“, – pažymėjo D. Medvedevas.
Tačiau tada kyla antras klausimas – kaip šie rezervai bus panaudoti? Juos galima paprasčiausiai pravalgyti ir taip sąlyginai laimingai išgyventi tuos dvejus metus tikintis, kad Europa atšauks sankcijas, o/ir naftos kainos pradės augti. Bet juk taip gali neatsitikti, ir kokia tada garantija, kad suveiks minėtos „didelės apimties programos“, kad realiai įsibėgės importo atsisakymo ir priklausomybės nuo resursų (pirmiausia energetinių) eksporto keitimo procesas? D. Medvedevas tiki, kad „mes galime visiškai atsisakyti nereikalingo importo vidutinėje perspektyvoje“. O kuris importas nereikalingas? Maisto? Galbūt. O kaip su vaistais, kaip su aukštosiomis technologijomis?
Turbūt neatsitiktinai V. Putinas gruodžio 20 d. surinko Kremliuje oligarchus (net namų arešte buvusį kompanijos „Sistema“ vadovą ir pagrindinį savininką V. Jevtušenkovą paleido). Seniai jau tokių sueigų (su tokia darbotvarke) nebuvo, faktiškai nuo jo prezidentavimo pradžios, kai teko oligarchams išaiškinti, „kas namuose šeimininkas“. Tada buvo blogai, ir reikėjo padaryti, kad būtų geriau. Dabar yra dar nelabai blogai, ir reikia padaryti, kad netaptų tikrai blogai.
„Aišku, kad prieš mus – sunkūs uždaviniai, ir galbūt teks pereiti sudėtingą mūsų raidos etapą. Taip pat aišku, kad mes tai galime padaryti, pereiti, ir, kaip mes dažnai sakome, pasinaudoti situacija, kad išspręstume pagrindinę užduotį, su kuria susiduria mūsų ekonomika jau 15–20 metų: diversifikacijos užduotį. (...) Yra kai kurie dalykai, kurie buvo pasiūlyti prezidento pranešime, pavyzdžiui, žinomas jums pasiūlymas dėl kapitalo amnestijos. Mes galime pasikalbėti ir apie tai“, – pažymėjo Rusijos vadovas. Norint suprasti šių žodžių esmę, reikia tik pakeisti „mes“ į „jūs“ ir prisiminti garsiąją Ostapo Benderio frazę iš romano „12 kėdžių“: „Grąžink dešrą, aš viską atleisiu.“
Ar Kremliuje surinkti oligarchai turi galimybę pasakyti „ne“, pareikšti, kad jie nenori būti neadekvačios prezidento politikos įkaitais? Pabandyti gali. Vienas kadaise pabandė ir visi žinome, kaip jam tai pasibaigė. Dabar situacija kiek kitokia, nes režimo pamatai šiek tiek svyruoja, bet manytina, jog režimo vadas vis dar pakankamai stiprus, kad jo prašymai būtų pageidautinai privalomi (ir V. Jevtušenkovo istorija tai puikiai patvirtina). Tad bent dalį „dešros“ Tėvynės labui greičiausiai teks grąžinti.
Apibendrinant galima sakyti, kad V. Putinas pats suformulavo pagrindinę problemą, su kuria šiandien susiduria jo šalis: „Mes tik giname savo interesus. Ir mūsų partnerių Vakaruose nepasitenkinimas susijęs su tuo, kad mes darome būtent tai (...).“ Rusijos interesus Gruzijoje Vakarai dar nurijo, bet nereaguoti į įvykius Ukrainoje jau negalėjo. Ir V. Putinas turėjo būti pasiruošęs tam, kad sulauks atsako į padidėjusį Maskvos apetitą. „Nieko asmeniško – tik geopolitika“, kurioje rimtas žaidimas turi rimtus kaštus. Kitaip tariant, Rusija (o tiksliau, jos vadovo užsienio politika/vizija) pati įstūmė save į dabartinę situaciją ir kadangi atsitraukti neketina, turi tik nugalėti, tai yra arba sulaužyti Vakarų (pirmiausia Europos) valią varžytis dėl „kažkokios Ukrainos“, arba realiai pakeisti savo valstybės valdymo ir ekonominę sistemą, kad galėtų toliau kariauti tiesiogine ir netiesiogine to žodžio prasme. Štai ir patikrinsime posakį: „Nebūtų laimės, jeigu nelaimė nepadėtų.“
Apie viską po truputį
Baigiant reikėtų paminėti dar kelis įdomius klausimus, paliestus D. Medvedevo ir V. Putino spaudos konferencijose. Pirmas yra susijęs su dujotiekio „Pietų srautas“ projekto įgyvendinimu. Viena vertus, Rusija (pats V. Putinas) aiškiai pasakė, kad projektas „nutrauktas“. Kita vertas, vis nepalieka nuojauta, kad tai – tik žaidimas (kuriame Turkija tikriausiai sutiko dalyvauti dėl savų interesų santykiuose su ES), ir nemažai ekspertų vis dar mano, kad gali būti grįžta prie pirminio projekto varianto. Jeigu būtų kitaip, Vokietijos kanclerė A. Merkel turbūt nesiūlytų atnaujinti derybas šiuo klausimu. Šiame kontekste D. Medvedevas pareiškė: „Objektyviai jis įšaldytas ir priimtas sprendimas jo atsisakyti.“ O V. Putinas savo ruožtu leido europiečiams suprasti štai ką: „Nori jie turėti tvirtą, garantuotą, absoliučiai aiškų rusiškų energijos resursų, kurių jiems labai reikia, tiekimą be jokios rizikos? Puiku, mes tada dirbsime.“ Kitaip tariant, visiškai galutinis sprendimas, atrodo, dar nepriimtas, ir Rusija tikisi, kad Europa paprašys tiesti dujotiekį, kas svarbu ir bendrame politinio ir ekonominio ES atplėšimo nuo JAV fone.
Antra, įdomus buvo klausimas V. Putinui dėl „penktosios kolonos“ (na, ir „rūmų perversmo“). Atsakinėdamas prezidentas akivaizdžiai siekė išlikti diplomatiškas, bet galiausiai neištvėrė ir pasakė: „Opozicionierius, net labai griežtas, galiausiai iki galo kovoja už savo Tėvynės interesus. O „penktoji kolona“ – tai žmonės, kurie daro tai, ką diktuoja kitos valstybės interesai, ir juos naudoja kaip instrumentą mums svetimiems politiniams tikslams siekti“ (matyt, muzikantas ir atlikėjas A. Makarevičius yra Amerikos agentas). O perversmo V. Putinas nebijo, nes orientuojasi į tautą, kuri „siela ir širdimi jaučia, kad mes (taip pat aš) giname daugumos Rusijos Federacijos piliečių interesus“.
Pagaliau, aktualaus klausimo sulaukė ir Lietuva. Žurnalistė iš Kaliningrado pasiteiravo, ar bus pastatyta Baltijos atominė elektrinė ir ar Rusija ketina stiprinti karinį regiono potencialą. Antrą dalį V. Putinas ignoravo (už jį kiek vėliau atsakė S. Šoigu – ketinama), o dėl pirmosios pažymėjo, jog, kaip jį informuoja korporacijos „Rosatom“ generalinis direktorius S. Kirijenka, viskas vyksta pagal planą. Mes čia jau kurį laiką galvojame, jog projektas sustabdytas, o, pasirodo, nieko panašaus. Tad arba S. Kirijenka klaidina šalies vadovą, arba Lietuva kažką ne taip suprato. Bet kuriuo atveju po prezidento pareiškimo būtų juokinga, jeigu AE neatsirastų, kas Visagino AE projektui nėra naudinga (nors jis iš esmės jau beveik palaidotas).
Baigiant galima pažymėti, kad kiekviena V. Putino spaudos konferencija turi įsimintiniausią epizodą. Šį kartą tokiu tapo klausimas iš „turkiško“ Kirovo miesto apie girą. Jis pralinksmino visą salę, nes pasirodė, jog žurnalistas yra išgėręs, bet vėliau paaiškėjo, kad jis tiesiog taip kalba dėl ligos.
O jeigu rimtai, tai renginys praėjo neįprastai nuobodžiai, nes „vakaro žvaigždė“ nuo pat pradžių norėjo viską baigti kuo greičiau. Matyt, todėl, kad ne tie laikai, kai būtų galima linksmintis. Tandemui tenka atlaikyti smūgį.
