Po ilgų priespaudos metų, Karaghuzhalah kaimas sutinka naujus šeimininkus.
Prieš du mėnesius, naktį, Talibano sukilėliai motociklais kirto Bactrian dykumą į šiaurę nuo Mazar-e-Sharif. Savo maršrutą jie nukreipė į seną gyvenvietę Karaghuzhlah. Atvykę vienam musulmonų dvasininkui perdavė du identiškai atrodančius laiškus. Laiškuose buvo parašyta, kad nuo šios akimirkos kaimas priklauso Talibanui ir buvo reikalaujama religinio „zakato“ mokesčio.
Po kelių dienų Talibano kovotojai paleido keletą raketų policijos kontrolės punkto pietrytiniame gyvenvietės pakraštyje. Tuo pačiu metu, Talibanas kas naktį pradėjo atjunginėti telefonų linijų bokštus. Nuo 6 valandų ryto iki pat aušros niekas negalėjo kreiptis pagalbos.
„Karaghuzhlahas yra Talibano rankose“, - pasakė vienas policijos pareigūnas.
Per pastaruosius metus, Talibanas teigė kontroliuojantis dešimtis gyvenviečių Balkho provincijoje, vykdęs etninį valymą ir invazijas. Ką reiškia gyvenvietei patekti į maištininkų rankas?
Aš nuvykau į Karaghuzhlah gyvenvietę, kad viską išsiaiškinčiau. Policijos pareigūnai saugojo provincijos sostinę, Mazar-e-Sharif ir atsisakė mane įleisti.
„Karaghuzhlahas dabar kontroliuoja Talibanas, - pasakė jie. – Mes negalime garantuoti jūsų saugumo ten. “
Tačiau vienas policijos pareigūnas, kuris birželio mėnesį pasakė, kad Talibanas buvo prijungtas prie Karaghuzhlah, patikino: „Karaghuzhlah mieste pakankamai saugu.“ Todėl aplinkkeliu aš nuėjau į kaimą, kuriame nebuvo jokių gynybinių sienų ar pareigūnų.
***
Gyvenvietė, į kurią patekau, buvo visiškai nepanaši į tą, kurioje lankiausi gegužės mėnesį. Mečetėse nebuvo matyti juodų sukilėlių vėliavų, o vaikai lyg niekur nieko žaidė purvinuose grioviuose. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad niekas nepasikeitė.
Kirtau gatvę, kurioje gyveno policijos pareigūnas, pas kurį kadaise teko pernakvoti. Kiek žinau, namo miegoti jis daugiau negrįžta. Nei vienas iš kaimo gyventojų ar kitų vyriausybės organizacijų darbuotojų negrįžo namo: Talibanas laikė juos išdavikais, todėl visus išžudė. Praėjusį mėnesį jie nužudė nekaltą mokytoją iš Siogert kaimelio.
„Žmonės yra įbauginti, - sakė vienas kaimo tabelininkas, Hussein Ali. – Tik vienas Dievas težino, kas bus toliau.“
***
Po Talibano išpuolių, buvo išformuoti policijos pareigūnų patikros punktai. Po to, pagal JAV finansuojamą programą, buvo įdarbinti linčiuotojai, kad kovotų su sukilėliais. 20 vietinių arbakų, dar vadinamų milicininkais, buvo apginkluoti reaktyvinėmis granatomis, kalašnikovais, graižtuviniais šautuvais ir farmakokinetikos kulkosvaidžiais.
Arbaki programa buvo daugiau ar mažiau sėkminga Afganistane. Tuo tarpu Kunduzo provincijoje, linčiuotojai terorizavo ir apiplėšinėjo civilius bei kovojo su jais dėl teritorijos. Šį mėnesį, vyriausybė įsakė nuginkluoti juos daugiausiai per 20 dienų.
Shamsuddin, buvęs musulmonų karys, patikinęs mane, kad Karaghuzhlah gyvenvietėje yra visiškai saugu, taip pat sakė, kad Talibanas čia niekada nebuvo „įkėlęs kojos“ - kas buvo visiškas melas. Prisimenu, kai pirmą kartą jį sutikau praeitą žiemą, jam buvo siūloma prisijungti prie Talibano naktinio reido Karaghuzhlah gyvenvietėje.
***
„Mums nerūpi ar kieno mes kontrolėje - vyriausybės ar Talibano, - sakė vairuotojas, Mohammad Azghar. - Niekas nepakeis mūsų gyvenimo. Mes turime gyventi ir stengtis dėl savęs.“
Jis, matyt, buvo teisus. 25 000 žmonių Karaghuzhlah mieste vos išgalėjo pragyventi, o dar daugiau žmonių, prieš daug metų okupuoti, kovojo su sovietais, britais, mongolais ir senovės graikais. Nei vienas iš okupantų nepagerino jų gyvenimų. Žmonės gyveno žemėje, kurioje niekas nesikeičia, išskyrus tai kieno rankose jie tuo metu yra.
Aš stabtelėjau ties Noor Bibi namais. Dar likus porai dienų iki naktinio Talibano reido su pranašiškais laiškais, policija atgabeno Noor Bibi sūnaus kūną. Jis žuvo, jo automobiliui užvažiavus ant Talibano karių bombų, paslėptų smėlyje. Sprogimas sudraskė pusę jo nugaros.
Padėjo nuplauti sūnaus kūną ir palaidoti netoliese mečetės. Moteris pripažino, kad Talibano kariai iš jos ir kitų žmonių atėmė viską, net menkiausias viltis.
„Mano sūnus dirbo vyriausybei, todėl buvo nužudytas Talibano karių, - pasakojo motina. - Jeigu jis būtų dirbęs Talibanui, jis bet kuriuo atveju būtų nužudytas vyriausybės. Nėra tokios vietos, kur mes galėtume pabėgti ir gyventi taikiai.“
Kai palikau Noor Bibi namus, ji man padavė pilną krepšį vynuogių: tokie taikūs ir geranoriški buvo Karaghuzhlah miesto gyventojai. Mes nusilenkėme vienas kitam ir aš išėjau.
Pagal Anna Badkhen
