• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Daiktus mylintys žmonės, anot jų pačių, susiduria su visuomenės nepakantumu ir patyčiomis.  Britė Amanda Liberty myli savo seną šviestuvą, tačiau ne kaip kolekcinę vertybę, o kaip draugą. 2016-aisiais įsigijusi „Lumiere“ ji pajuto tam didžiulę trauką, netgi norėtų susituokti. Moteris myli savo šviečiantį daiktą nepaisant to, kad susilaukia pašiepiančios kritikos iš britų žiniasklaidos, o teismai nepripažino jos teisės į objektoseksualų orientaciją.

Daiktus mylintys žmonės, anot jų pačių, susiduria su visuomenės nepakantumu ir patyčiomis.  Britė Amanda Liberty myli savo seną šviestuvą, tačiau ne kaip kolekcinę vertybę, o kaip draugą. 2016-aisiais įsigijusi „Lumiere“ ji pajuto tam didžiulę trauką, netgi norėtų susituokti. Moteris myli savo šviečiantį daiktą nepaisant to, kad susilaukia pašiepiančios kritikos iš britų žiniasklaidos, o teismai nepripažino jos teisės į objektoseksualų orientaciją.

REKLAMA

Tačiau Amanda nėra vienintelė taip besijaučianti. Teismo sprendimas nulėmė sunkias emocinio lūžio pasekmes visai objektofilų bendruomenei. Asociacijoje „OS Internationale“ (Objectum-Sexuality Internationale) šiuo metu yra apie 400 žmonių, kurie skelbia save „objektoseksualais“, tai yra žmonėmis, kurie jaučia potraukį negyviems daiktams. 

OS Internationale dar 2008-aisiais įkūrė Erika Eiffel, JAV sportininkė, atstovavusi šalį tarptautinėse šaudymo iš lanko varžybose. Ji apgailestavo dėl Londono arbitražo teismo sprendimo.

REKLAMA
REKLAMA

„Aš visiškai palaikau ponią Liberty, nes suprantu, kas tai yra“, – cituojama moteris prancūzų leidinyje „Slate“.

E. Eiffel taip pat mano, kad ir ji pati tapo tendencingo žiniasklaidos nušvietimo auka, dėl ko tariamai prarado savo partnerį: Eifelio bokštą. A. Liberty bandė teistis su britų tabloidu „The Sun“, kuris ant jos užsiėmė patyčiomis iš jos seksualinės orientacijos. 

REKLAMA

E. Eiffel pamilo Eifelio bokštą taip, kaip žmonės įsimyli savo jaunystės stabukus.

„Aš buvau apžavėta tuo bokštu nuo vaikystės, o vėliau, kuomet pamačiau jį pirmą sykį, man viduje viskas apsivertė. Jo konstrukcija, dešimtys metų istorijos, Gustavo Eiffelio stilius…“, – pasakojo moteris.

Tačiau tokiai idilei galas atėjo dėl tendencingų žiniasklaidos straipsnių, įsitikinusi moteris.

REKLAMA
REKLAMA

„Sykį aš sutikau dalyvauti dokumentinio filmo apie savo romaną filmavime, tikėdamasi, kad jis atneš ramybės tiems, kurie mano, kad yra vieni savo pasirinkime, kaip ir aš pati ilgai galvojau“, – teigė E. Eiffel.

Tačiau dokumentinis filmas pavadinimu „Ištekėjusi už Eifelio bokšto“, anot pagrindinės jo veikėjos, seksualizavo santykius, parodė ją iš šalies kaip „psichopatę ir degeneratę“. To pasekmės buvo liūdnos: Eifelio bokšto eksploatacinė bendrovė (SETE) ją tiesiog atstūmė. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Objektofilija vargu ar kada nors taps seksualine orientacija

Iš tiesų tai toks polinkis dažnai asocijuojamas su fetišizmu. Tai yra su viena iš aštuonių perversijų, anksčiau tiesiog vadintų „iškrypimais“, kurios yra išvardintos paskutiniame, penktajame, Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadove (DSM-5). Objektofilija kol kas nėra plačiai ištirta.

REKLAMA

„Slate.fr“ kalbinta psichiatrė Nanda Arvay laiko tokį Erikos potraukį fetišizmui „įmanomu“, tačiau „nebūtinai atitinkančiu standartus“. Ekspertės manymu, ligoniu yra tas, kuris pats save tokiu laiko arba kelia grėsmę.

„Jeigu niekam nieko nedarantis žmogus sako, kad jis patiria malonumą nuo savo santykių su komoda, tai nėra jokios patologijos, kurią reiktų gydyti, nes nėra pagalbos šauksmo“, – cituojama ji. 

REKLAMA

„Medicinos istorija įrodo, kad ribos tarp sveikumo ir nesveikumo nėra iškaltos akmenyje“, – yra įsitikinusi N. Arvay.

Pavyzdžiui, homoseksualumas iki 1992-ųjų buvo laikomas patologija. Statusas pasikeitė peržiūrėjus DSM ir Tarptautinę ligų klasifikaciją. 

Tačiau psichiatrė nemano, kad netolimoje ateityje objektofilija galėtų būti pripažinta įstatymų saugoma seksualine orientacija. „Asmenybės laisvių užtikrinimo vardan tokia perspektyva įmanoma, tačiau labai mažai tikėtina“, – įsitikinusi ji. Tik primena, kad kiekviena vėlesnė karta turės „kelti debatus dėl to, kad galėtų iš naujo nustatyti savo normalumo ribas“.

Visuomenės nesupratingumu skundėsi ir aseksualai, kuriems kasdien tenka susidurti su milžinišku aplinkos spaudimu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų