Chloe gyvena neįgalaus žmogaus gyvenimą. Ji važinėja neįgaliųjų vežimėlyje ir turi specialius ties keliais įtvirtintus įtvarus. Tačiau kai jai reikia, pavyzdžiui, užlipti laiptais, jis paprasčiausiai atsistoja, nusiima įtvarus ir eina kaip eilinis sveikas žmogus.
Chloe nėra fiziškai neįgali. Jai tiesiog patinka tokiai jaustis. 2008 metais gydytojai jai diagnozavo retą sutrikimą – rimtą psichologinį sutrikimą, kuris priverčia žmogų jaustis laimingesniam, jei jiems amputuojama galūnė, arba jie tampa paralyžiuoti.
Įdomu tai, kad vežimėlyje važinėti ir užsidėti įtvarus jai liepė būtent gydytojai. Tokių priemonių imamasi tam, kad Chloe atsispirtų pagundai pati sau pakenkti ir tokiu būdu įgyvendintų savo keistą, psichologinio sutrikimą nulemtą svajonę.
Tokia priemonė, kuri iš esmės visą jos gyvenimą paverčia panašų į neįgalaus žmogaus gyvenimą, Chloe yra tikras išsigelbėjimas. Tačiau ji vis tiek pripažįsta, kad kartais pasvajoja apie kokį nors nelaimingą atsitikimą, pavyzdžiui automobilio avariją, kuris pažeistų jos kojas.
Būti paralyžiuota iki pusės Chloe svajoja dar nuo vaikystės. Ji turėjo tetą, kuri tapo iki pusės paralyžiuotą po nelaimingo atsitikimo važiuojant dviračiu. Todėl kai Chloe sukako devyneri, ji atsisėdo ant dviračio ir tyčia nuvažiavo nuo aukštos medinės pakylos, pastatytos vietiniame parke, kad susilaužytų nugarą.
Ji tiesiog norėjo tapti tokia pat, kokia yra jos teta, ir jai net nekilo minčių, kad su tuo gali būti kažkas negerai. Tiesa, kai ji nukrito ant kaklo, ji suvokė, kad jai gali būti paralyžiuota ir viršutinė kūno dalis, ko ji tikrai nenorėjo. Ji pradėjo ieškoti ne tokių drastiškų sprendimų.
Viena jų – priristi prie kojų medines lentas, kurios apribotų jos judėjimą. Tai jai leido jaustis geriau. Kai ji likdavo viena namuose, ji pradėdavo vis dažniau imituoti neįgalaus žmogaus gyvenimą.
Chloe studijavo chemiją Kembridžo universitete. Kai ji pradėjo dirbti Stanfordo tyrimų institute, jos psichologinis sutrikimas pradėjo stiprėti. Ji pradėjo vis dažniau fantazuoti apie automobilio avarijas, į kurias ji patenka.
Ilgą laiką ji sugebėdavo kontroliuoti savo keistus norus ir fantazijas, tačiau jai išsivystė fibromialgija – raumenų, sausgyslių ir sąnarių skausmai. Tai suteikė jai galimybę viešai nešioti specialius kojų įtvarus.
Ji niekada niekam nepasakojo apie savo keistus norus, nes manė, kad ja palaikys beprote. Tačiau ji galiausiai nusprendė pasipasakoti savo draugei Danielle‘ai, kuri nuvedė Chloe pas specialistus. Jie padėjo Chloe suprasti, kad ji nekalta dėl to, kas su ja vyksta. Tiesiog taip veikia jos smegenys.
Chloe pradėjo važinėti vežimėlyje, ir tai jai labai padėjo. Tiesa, tai nepanaikino jos noro vieną dieną tapti iš tiesų paralyžiuotai. Ji netgi prašė gydytojų padaryti jai operaciją, kad ji likti iki pusės paralyžiuota. Suprantama, tokį gydytoją rasti yra iš esmės neįmanoma.
Dabar Chloe ir toliau gyvena kaip neįgalus žmogus, apie 12 valandų per dieną praleisdama vežimėlyje. 2006 metais ji patyrė traumą, kai slidinėjo. Gydytojai jai liepė saugotis, tačiau jai tai tapo tik dar didesne paskata užsiimti aktyviais ir kartais pavojingais laisvalaikio praleidimo būdais.
Liūdniausia yra tai, kad daugybė žmonių nesugeba suprasti jos sutrikimo. Daug žmonių vadina ją melage. Jie nesupranta, kad jos savanoriškas važinėjimas vežimėlyje kasdien išsaugo jos gyvybę.
