Perteikusi nuotaikas, su kuriomis Šengeną pasitinka Lenkija, „Balsas.lt“ autorė Živilė Makauskienė leidžiasi į nostalgišką kelionę po Punsko – Seinų žemę: kartu su nepaprastais krašto žmonėmis, kurių lūpomis kalba pati istorija, ir kurių gyvenimą šitaip ilgai buvo padalinusi nūnai naikinama siena.
Gyvenimas „prie lenko”
94 metus skaičiuojantis Jurgis Sutrinavičius negali patikėti, kad į Lietuvą galės nueiti peščiomis, per Sankūrų laukus. „Kaip prie caro, vaikščiosime tiesiai į Kučiūnus,“ - juokiasi vyriausias kaimo gyventojas. Ponas Jurgis jaučiasi visai žvaliai, ir jeigu tik sulauks pavasario, išsiruoš pasižvalgyti kaip atrodo jo laukai iš anos pusės, o gal ir pagrybaus rudeniop „po Lietuvą”.
Vyresnieji gyventojai savo gyvenimą prie sienos skirsto į etapus. Prie lenko. Prie ruso. Prie vokiečio. Prie Lietuvos. „Prie vokiečio” siena beveik buvo nesaugojama. „Prie lenko” Jurgiui Sutrinavičiui ne kartą teko iš Lietuvos per „šiaudinę sieną” (taip buvo vadinama demarkacinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos) druską ant kupros nešti. „Lenkų policininkų tai saugojomės, o Lietuvos pasieniečiai malonūs buvo, mus atjausdavo,”- prisimena ponas Jurgis.
Jurgis Sutrinavičius negali patikėti, kad į Lietuvą galės nueiti pėščiomis, per Sankūrų laukus
Bet ne tik druska rūpėjo ponui Jurgiui. Pavyzdžiui, vakaruškos. Jurgis Sutrinavičius sako, kad anoje sienos pusėje vakaruškos buvo lyg ir smagesnės. Gal jaunimo daugiau buvo. O gal gražiau dainavo ar merginos dailesnės buvo...
Į Agurkių kaimą atitekėjusi Birutė Valinčienė (Zdanytė) vaikystę ir jaunystę praleido Burokų kaime. Kiek atmintimi siekia (kai kilo Antras pasaulinis karas, poniai Birutei buvo trylika), siena tarp Lietuvos ir Lenkijos ėjo Burokų kaimo vieškeliu. Žymint demarkacinę liniją, Birutės tėvai ir dar dešimt Burokų kaimo ūkininkų liko Lenkijoje, o didesnė kaimo dalis - virš trisdešimt šeimų - atsidūrė Lietuvoje. „Gale mūsų laukų gyveno Staskevičiai, paskiau Valentukonis, vieni Kupstai, kiti Kupstai, iš kurių šeimos buvo kilęs Punsko vikaras, Jankauskas, Zajankauskas, Mieliauskai, Talaišiai, Klimavičiai, Budzeikai,”- nemirktelėdama vardija buvusius kaimynus.
Ponia Birutė, kitaip nei Jurgis Sutrinavičius, į Lietuvą eidavo legaliai. Mat anoje sienos pusėje buvo likę Zdanių ganyklos. Pasienyje gyvenantys ūkininkai, kurių dalis žemės liko už sienos, gaudavo leidimus. Kasdien – nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens - Birutė ginė gyvulius per sieną. „Ateidavo lenkų policininkas ir mums praleisdavo. Ryte aštuntą valandą į Lietuvą, vakare atgal su galvjiais”. Tačiau buvo ir tokie metai, kai žmonės leidimų negaudavo. Birutė Valinčienė nežino, bet tik numano, kad turbūt ateidavo iš viršaus toks parėdymas, dėl kurio Zdanių ir kitų pasienio gyventojų galvijai tąmet negaudavo šieno, ir turėjo pasitenkinti šiaudais. Moteris puikiai prisimena Lietuvos - Lenkijos sieną: „Buvo paženklinta mediniais stulpukais, ant jų ilga kartis, o prie jos pririštas šiaudų kūlys”. Birutė Valinčienė kasdien matydavo Burokų vieškeliu patruliuojančius pasieniečius. „Lietuvis eidavo savo puse. Lenkas - savo. Jeigu susitikdavo, pasisveikindavo. Žinokit, jeigu jie ilgiau pagyvena prie sienos ir vienas kitą pažįsta, o kas žino, gal ir stikliuką kartu išgeria, tai argi nesisveikins? Kartais lenkas pasisveikindavo lietuvį lietuviškai, bet dažniau lietuvis pasakydavo „dzien dobry“.O jei nei vienas nepasakydavo žodžiu, tai prasilenkdami vienas kitam nusilenkdavo,”- prisimena ponia Birutė.
Birutė Valinčienė: Kitaip šito viso nepavadinsi, kaip stebuklu
Burokų kaimo gale, „po Lietuva“, buvo aukštas kalnelis, eglaitėmis apsodintas, viršūnė išlyginta, ten jaunimas darydavo gegužines. “Mūsų jaunimas susėda prie sienos, kad viskas būtų matyti, ir klausom. O kai žinomą dainą uždainuoja, tai ir mūsų merginos paskui. Stasė Zimnickų, Severenų merginos, Svetlauskų, Anelė Savickienė, visos susėda ant kalniuko, ir paskui dainą traukia. Prisimenu, pamojo lietuvis iš anapus sienos ranka ir sako: „Jūs dabar vienos padainuokit Lietuva brangi“. Tai kai mūsų merginos truktelėjo, neapsakytai gražu buvo. Ir taip kelis kartus per metus rinkdavosi jaunimas, o mes jiems pavydėjome. Nes „po Lenkija“ nebuvo galima nei vakaruškų, nei gegužinių. Bet vis tiek jaunimas slapta rinkdavosi, tai pas vienus, tai pas kitus, uždengdavome langus ir dainavome, šokome, nors ir baimė buvo, kad užklups lenkų pasieniečiai,”- gyvenimą prie sienos prisimena ponia Birutė.
O tas gyvenimas nebuvo saldus. Ne tik dėl to, kad buvo draudžiamos vakaruškos, kad šunų nebuvo galima laikyti. Būta ir tragedijų. Antai, Valinčių kaime lenkų pasieniečiai nušovė Valinčių Vincą prie savo kiemo vartų. Vien dėl to, kad jis nepakluso komandai ir nesustojo.
Gyvenimas „prie ruso“
Atėjus „rusui“, prasidėjo anapus sienos Burokų kaimo tuštėjimas. Pirmus nuo sienos iškėlė Budzeikus, bet kur juos išvežė, niekas nežinojo. “Tik kai atginėme gyvulius, pamatėme klaidžiojančius po kaimą šunis ir kates. O staugia, o kniaukia gailiai. Mums, vaikams, labai graudu ir gaila buvo tų žvėrelių, vaikščiojam paskui tuos šuniukus ir kates, ir mes verkiame. Norėjome juos pasiimti, bet tie nesitraukė nuo savo sodybų. Už poros dienų ir Klimavičius išvežė,”- prisimena ponia Birutė. Laukai apaugo krūmais, miškais, nutilo dainos, baigėsi gegužinės. Dar tą vasarą, jau „prie ruso“, Birutė kartą buvo perėjusi sieną. „Buvo likę javai, tai moterys grėbė, o mane pastatė ant aukščiausio kalniuko. Rusai bokštą turėjo Alksnėnų kaime. Man nuo kalnelio viskas matėsi. Davė tėtė baltą skarelę ir liepė iškelti, kai pamatysiu, kad rusas lipa nuo bokšto. Žiūriu, kad tas jau lipa iš bokšto, tai aš iškėliau skarelę, ir pabėgau, o tėvai irgi greit pasitraukė“.
Paskutinį kartą anoje sienos pusėje, iš kur matyti jo sodyba, Jurgis Sutrinavičius buvo 1946-ųjų žiemą, jau „prie ruso”. Mat pas tetą, kuri į sovietų okupuotą Lietuvą buvo išvežta 1941-ųjų pavasarį, kartu su kitais dvylika tūkstančių Seinų - Punsko krašto lietuvių, buvo likę jo drabužių. Jurgis, lyg numatęs, kad beveik visą gyvenimą būtų tekę praleisti kolchozuose, nutaikęs progą, paspruko ir grįžo namo, bet drabužių nespėjo pasiimti. „Buvo žiema, tai apsidengiau baltų drobį ir ėjau. Kap paskui pamislinau, kad jeigu būtų rusas pagavis, tai ir man, ir tetai pas baltas meškas būtų reikėjį keliauc,”- dzūkiškai samprotauja ponas Jurgis.
O pavasarį užarė sieną, užtvėrė spygliuota viela, įrengė signalizaciją, pastatė sargybos bokštus. Daugiau nei keturiasdešimt metų Lietuvos - Lenkijos siena atsiverdavo nebent komunistų partijos sekretoriams ar kitokiems veikėjams. Pasienio gyventojai prisimena, kaip sovietinės Lietuvos ir Liaudies Lenkijos „išrinktieji“- kolchozų pirmininkai, partijos sekretoriai ar kariškiai draugystę stiprino puotaudami kur nors atokioje paežerėje. Bet paprastam žmogui ne tik kad pereiti į kitą sienos pusę, bet ir prie jos prisiartinti buvo grežtai draudžiama.
Birutės Valinčienės tėtis visą laiką sakydavo, kad vieną dieną šitos sienos nebeliks, tikėdamas, kad sugrįš čia Lietuva. ”O kai aš paaugau, tai galvojau, ar ateis toks laikas, kada čia neliks ruso, o lenkų pasieniečiai bus draugiškesni, ir ar traukinys per Trakiškes eis. Bet kad bus šitaip, tai tikrai net nesusapnavau,”- ašarą braukia ponia Birute. Ir sako, kad kitaip šito viso nepavadinsi, kaip stebuklu.
