Šią savaitę baigiasi Švedijos pirmininkavimas Europos Sąjungai (ES), šalis gruodžio 31 d. vadovavimo Bendrijai vairą perduos Ispanijai.
Švedija pirmininkavimą ES parėmė iš Čekijos, kurios vadovavimas ES Tarybai daugiau pasižymėjo chaotiškumu, Vyriausybės žlugimu ir Čekijos prezidento Vaclavo Klauso nenoru ratifikuoti Lisabonos sutartį. Todėl Švedijai teko ne pats dėkingiausias „palikimas“: ekonominė ir institucinė krizė.
Savo pirmininkavimo pradžioje Švedija nusimatė kelis prioritetus: ekonominės ir finansų krizės suvaldymas, Lisabonos sutarties ratifikavimas, Kopenhagos susitarimo įgyvendinimas ir tolimesnė ES plėtra.
Reikia pasakyti, kad daugumą savo tikslų ši šalis pasiekė.
Švedija ėmėsi ryžtingų priemonių skatindama ES valstybes suvaldyti ekonominę ir finansų krizę. Šios šalies pastangomis buvo įvestos griežtos finansinių institucijų priežiūros ir kontrolės mechanizmai, kad ateityje nekiltų panašios krizės.
Europos ekonomika palaipsniui ėmė atsigauti ir lapkričio mėnesį buvo paskelbta, kad ES ekonomika įveikė recesiją. Lietuva pagaliau užsitikrino elektros jungčių finansavimą (175 mln. EUR buvo skirta Lietuvos – Švedijos elektros jungčiai (NORDBALT)) be to, tikimasi gauti apie 77 mln. Lt. plačiajuosčio ryšio plėtrai Lietuvoje bei kitiems projektams.
Tačiau atskiroms valstybėms dar reikia dėti nemažai pastangų, kad jų ekonomikos imtų kilti. Sunkiai atsigauna Lietuvos, Latvijos ekonomikos. Daug nerimo kelia tokios eurozonos šalys kaip Airija ir Graikija, kurios biudžeto deficitas gali pasiekti 12 proc. BVP.
Švedijai pavyko užbaigti Lisabonos sutarties ratifikavimą, kurio procesas strigo po 2008 m. Airijos referendumo, kai dauguma gyventojų balsavo prieš sutartį. Kitu ratifikavimo stabdžiu tapo Čekijos prezidentas V. Klausas, ilgai ir visomis priemonėmis stabdęs sutarties pasirašymą. Ir tik gavęs nuolaidų savo šaliai sutiko pasirašyti po Lisabonos sutartimi.
Pirmininkaujant Švedijai nesustojo ir ES plėtra, nors 2009 m. pradžioje girdėjosi nemažai kalbų apie tolimesnės plėtros pristabdymą. Ypač apie plėtros proceso pristabdymą kalbėjo Vokietijos politikai. Tačiau procesas nesustojo: Kroatija palaipsniui baiginėja derybas, Serbija pateikė oficialų prašymą dėl narystės, o Juodkalnijai, Makedonijai ir Serbijai buvo panaikintos vizos keliaujant į ES šalis.
Tačiau ne visi Švedijos tikslai buvo pasiekti. Šiai šaliai, kuri nemažą dalį savo energijos resursų gauna iš atsinaujinančių šaltinių, nepavyko pasiekti susitarimo dėl Kopenhagos sutarties. Daugelis besivystančių šalių taip ir nepasiryžo skirti daugiau lėšų savo pramonės modernizavimui ir mažinti klimato taršą.
Kaip bebūtų, tačiau ES pirmininkavimą perimančiai Ispanijai teks mažiau sukti galvą, kaip išvesti ES iš ekonominės ir institucinės krizės ir galės daugiau dėmesio skirti prisitaikymui prie naujų pokyčių, kurie įvyko įsigaliojus Lisabonos sutarčiai.
Užbaigdamas savo pirmininkavimą, Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas pareiškė, kad Švedija, savo vadovavimo Bendrijai metu, stengėsi įdiegti „Šiaurietišką discipliną“. Reikia pasakyti, kad jiems tas pavyko.
