Yra prielaidų, kad viena iš netikėtų karinio Rusijos ir Gruzijos konflikto pasekmių - galima Švedijos ir Suomijos narystė Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje. Toks įspūdis yra teisingas tik iš dalies. Nors iki šiol šios Skandinavijos valstybės kartu su Austrija, Šveicarija ir Airija sudarė nedidelį neutralumą pasirinkusių Europos Sąjungos šalių būrį, narystė NATO nėra naujas klausimas Švedijos ir Suomijos užsienio politikos dienotvarkėje.
Oficialiai neutrali Suomija ne kartą svarstė galimybę prisijungti prie NATO, tačiau vos suformuluoti aukščiausių šalies politikų ketinimai šia linkme netrukdavo sulaukti ypač griežtos šalies visuomenės ir opozicinių Suomijos partijų kritikos. Dėl bendradarbiavimo su NATO kylantys konfliktai taikliai atspindi vidinius šios Šiaurės šalies prieštaravimus gynybos klausimais. Viena vertus, Suomijai tarptautinėje arenoje jau nereikia įrodinėti neutralumo ir tarpininkavimo kitoms šalims tradicijų, šią nuostatą palaiko ir ja didžiuojasi šalies visuomenė. Antra vertus, pragmatiški politikai kartu su šalies saugumu besirūpinančiais karinio mąstymo šalininkais į neutralumo tradiciją žvelgia ne taip entuziastingai. Jų nuostatą galima suprasti turint omenyje 1939 m. Žiemos karą ir 1200 kilometrų sieną su Rusija.
Suomija ir Švedija artėjo prie NATO dar prieš prasidedant Rusijos ir Gruzijos konfliktui. Derindamos politinius sprendimus NATO klausimais, kaimynės nepraleisdavo progos pademonstruoti, kad siekia glaudesnio bendradarbiavimo su Šiaurės Aljanso organizacija. Tai rodo dar 2006 m. pabaigoje Suomijos ir Švedijos politikų priimtas sprendimas prisijungti prie NATO Greitojo reagavimo pajėgų. Tačiau tokie nutarimai nėra nei lengvai priimami, nei pasyviai sutinkami šalies piliečių, ir Skandinavijos šalių vadovams ne teko kartą paaukoti išskirtinę politinio skaidrumo reputaciją, kuria taip garsėja Šiaurės šalys: 2006 m. pabaigoje Švedijos ir Suomijos vyriausybių priimtas sprendimas stiprinti bendradarbiavimą su NATO buvo paviešintas tik 2007 m. kovo mėnesį, jau po įvykusių Parlamento rinkimų Suomijoje.
Ar tokia rizikinga politinė strategija pasiteisino, parodys laikas. Šiuo konkrečiu atveju politiniu ilgaamžiškumu suinteresuoti politikai sugebėjo išvengti neabejotino rinkimų pralaimėjimo ir tuo pačiu metu žengė svarbų žingsnį Skandinavijos šalių saugumui stiprinti. Neįprasti ir, tenka pripažinti, skaidrumu nepasižymintys politiniai aplinkkeliai narystės NATO link tik dar labiau pabrėžia padėties dvilypumą: demokratiškos visuomenės principus mėginama suderinti su gynybos imperatyvais, kuriuos kelia nenusistovėjęs Rusijos statusas. Pasibaigus šaltajam karui atrodė, kad Rusijos keliama grėsmė Šiaurės valstybėms turėjo sumenkti, tačiau atsitiko kitaip: geografinis artumas, išlikęs karinis arsenalas ir, galiausiai, aštrėjantis gamtinių išteklių kontrolės Arkties regione klausimas Šiaurės valstybių požiūrį į savo gynybos strategiją daro sudėtingą. Nors Rusijos bijoma, viešai apie tai kalbėti privengiama.
Tokia nuostata iš dalies paaiškina, kodėl po Rusijos ir Gruzijos konflikto Suomijos bei Švedijos narystė NATO tapo šių šalių žiniasklaidoje plačiai aptariama tema. Brutalaus karinio smurto pasirodymas žiniasklaidoje neišsakytai abstrakčiai Rusijos baimei suteikė medžiaginį pavidalą. Kaip ir Baltijos valstybėse, Šiaurės šalyse pradėta kelti klausimą, ar nepasikartos Antrojo pasaulinio karo išvakarių scenarijus. Nenuostabu, kad tokiame kontekste narystė Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje liovėsi būti rizikinga tema, galinčia kainuoti rinkėjų balsus pernelyg drąsiai apie ją užsiminusiam politikui.
Suomijoje vienas akivaizdžiausių įtampos su Rusija rodiklių tebėra oro erdvės pažeidimai, o karinę grėsmę primena 1200 kilometrų ilgio siena. Švedijoje su Rusija siejama dar ir energijos išteklių kontrolės problema. Švedai baiminasi Rusijos ir Vokietijos Baltijos jūroje planuojamo tiesti dujotiekio, kuris neišvengiamai pakeistų energetinės priklausomybės pusiausvyrą Baltijos jūrą supančiose valstybėse. Žinoma, Švedija šiuo požiūriu nėra tokia pažeidžiama kaip Baltijos šalys, tačiau ji tikrai nesuinteresuota šaltojo karo laikus primenančiu Rusijos įsigalėjimu Baltijos jūroje. Be to, su dujotiekio tiesimu siejama ir baimė dėl galimų elektroninės žvalgybos įrenginių statybos. Neseniai aukšti Švedijos pareigūnai, kalbėdami apie planuojamą prie Švedijos krantų statyti dujotiekio kompresorinę, viešai pareiškė, kad reikia būti itin tolerantiškiems norint išvengti minčių apie jos naudojimą žvalgybiniams tikslams.
Švedijoje nuogąstavimus dėl atgimstančios Rusijos karinės grėsmės skatina ne tik planuojamas dujotiekis, bet ir šios šalies ginkluotųjų pajėgų mažinimas, kurį vykdo konservatyvi šalies vyriausybė, smarkiai apkarpanti gynybos biudžetą. Nors 2007 m. rugsėjo mėnesį dėl tokios mokesčių politikos atsistatydino Švedijos gynybos ministras Mikaelis Odenbergas, Švedijos politikai toliau ketino laikytis pasirinktos strategijos, kuri silpnina šalies gynybinį pajėgumą.
Rusijos ir Gruzijos karas sumažino optimistų, manančių, kad po šaltojo karo karinių konfliktų grėsmė Šiaurės regione išnyko, skaičių. Narystė NATO gali pasirodyti lengviausia išeitis saugumo garantijų ieškančioms Suomijai ir Švedijai. Tačiau didžiausia kliūtis narystei tebėra šių valstybių pilietinės visuomenės nuotaikos ir savimonė. Ar besididžiuojantys demokratinėmis vertybėmis ir neutralumo tradicijomis skandinavai sutiks grįžti prie šaltojo karo laikų logikos? Tai priklausys ne tik nuo pačių skandinavų, bet ir nuo Rusijos tolesnės laikysenos Šiaurės regione, kurią nuo šiol ypač įdėmiai seks tiek narystės NATO priešininkai, tiek ir šalininkai.
Aurimas Dunauskas
