Labai nedaug valstybių pasaulyje deda tiek pastangų, kaip Švedija, kad visada ir visur apsaugotų savo piliečius nuo pavojų. Atėjus pandemijai daugelis gyventojų, kaip įprasta, jautėsi gerai saugomi. Ypatingas Švedijos kelias – tvarkytis su krize be „lokdauno“ – buvo laikomas saugiu ir protingu, rašoma „Der Spiegel“.
Senoliams tik suleisdavo morfijaus
Tačiau tuomet virusas įsisuko į neįgaliųjų ir pagyvenusių žmonių namus, kai kuriuose iš jų liga plito faktiškai be jokios kontrolės. Būtent todėl Švedijoje mirtingumo lygis beveik dešimt kartų viršija kaimyninių Suomijos ar Norvegijos.
Artimųjų liudijimai ir tyrimai rodo, kad daug Covid-19 aukų Švedijoje galėjo išgyventi.
„Jų gyvybių nebandė gelbėti“, – cituojamas Andersas Falne, Karolinskos instituto profesorius emeritas.
Dar pandemijos pradžioje šalies vyr. slaugos darbuotoja ataskaitoje Sveikatos ministerijai rašė, kad gali kilti „aktyvios eutanazijos“ atvejų grėsmė. Pagrindinis Švedijos kovos su koronavirusu architektas Andersas Tegnellis nuolat tvirtino, kad visoms rizikos grupėms, ypač pagyvenusiems žmonėms, bus užtikrinta apsauga nuo viruso.
Stokholmo gydytojui Bengtui Hildebrandui vos pavyko išgelbėti savo 78 metų tėvą, kuris Covid-19 užsikrėtė senelių namuose: „Jie jam išrašė morfijaus. Jis būtų sau tyliai miręs“. Mediko tėvas galų gale pateko į ligoninę, jis išgyveno.
78-erių Rita Hemsen iš Jevlės slaugos namų taip pat gaudavo morfijaus ir mirė, nes tariamai nebuvo laisvų vietų ligoninėje. Atliktas tyrimas, kurį atliko vietos televizija, parodė, kad artimiesiems buvo pateikta melaginga informacija – Javlėje buvo kelios laisvos vietos ligoninės palatose.
„Der Spiegel“ tvirtinama, kad tai buvo ne pavieniai atvejai, kuriuos patvirtina ir oficialūs duomenys. Net ir pačiame epidemijos įkarštyje šalies klinikose buvo pakankamai laisvų vietų intensyvios terapijos skyriuose, patvirtino Švedijos socialinio aprūpinimo ministrė Lena Hallengren. Tačiau tai buvo pateikta kaip sveikatos apsaugos sistemos laimėjimas.
Planas, ką gelbėti, o ko ne
Švedijos sistema atlaikė koronaviruso išbandymą, nors ir su dideliais žmonių gyvybių nuostoliais. Tuo pat metu perspėjimu galėjo tapti specialaus plano, jeigu įvyktų sveikatos apsaugos sistemos perkrova, kūrimas. Ką gydyti pirmiau, o ką vėliau, ir ko negydyti išvis? Buvo pasiremta karine praktika suskirstant pacientus į kelias grupes, jeigu sveikatos sistema pasiektų savo galimybių ribas. Vienas iš kriterijų yra santykinis „biologinis amžius“, antrasis – turimi susirgimai.
Žmogus, kurio biologinis amžius, anot medikų, siekia 60-70 metų ir kuris turi bent dvi vidaus organų (pavyzdžiui, širdies ir kepenų) veiklos problemas, nepatenka į prioritetinių pacientų eiles. Taip pat, kaip ir tas, kurio biologinis amžius siekia 70-80 metų ir turi vieną vidaus organų ligą. Žmogus, kuris neturi rimtų susirgimų, tačiau biologinis amžius viršija 80 metų – irgi neturi prioritetų.
Švedijos klinikos nebuvo perpildytos, todėl ši instrukcija galėjo likti ir nepanaudota. Tačiau, dėl kol kas neaiškių priežasčių, aiškėja, kad „stalčiuje“ šios ciniškos ir karo metui labiau tinkančios sistemos išlaikyti nepavyko.
Medikai liudija, kad jie negalėjo tinkamai gydyti kai kurių jiems į ligoninę atvežtų koronaviruso pacientų. Vienas iš jų „Dagens Nyheter“ pasakojo: „Mus vertė palikti žmones mirti, nors mes žinojome, kad taikant intensyvią terapiją jie turėjo geras galimybes išgyventi“. Kitas medikas taip pat patvirtino: „Tai vykdavo po kelis sykius per dieną“.
Atsakingi asmenys neigia kaltinimus. Buvo pradėtas tyrimas, rezultatai kol kas nėra žinomi.
Visų pirma buvo apsiskaičiuota su slaugos namų pacientų skaičiavimais. Ten dažnai buvo paskiriama paliatyvi priežiūra vietoje to, kad pacientai būtų siunčiami į kliniką. Ir net ligoninėse gydytojams tekdavo nesiimti taikyti tinkamo gydymo.
Švedijoje tikėtina gyvenimo trukmė moterims jau pasiekė 85 metus, vyrams – 81. Tačiau visuomenėje vis dar vyrauja neegzistuojančių senolių stereotipas.
„Mes gyvename Piterio Peno kultūroje, kur šlovinama jaunystė, o senatvė yra laikoma vytimu ir silpnaprotystės pradžia“, – piktinosi švedų rašytojas Markus Priftis.
Sociologinės apklausos rodo, kad Švedija yra ta šalis, kurioje pagyvenę žmonės yra mažiau vertinami. Vos 20 proc. šalies gyventojų jaučia pagarbą vyresniems nei 70 metų žmonėms – mažiau, negu daugelyje kitų tirtų valstybių.
Klausimas, kaip ilgai senoliai gali gyventi ir kuomet jiems geriau mirti, yra svarbus ne tik koronaviruso pandemijos metu. Ateityje jis bus užduodamas dar dažniau. Galų gale, sveikatos apsaugos ekonominiuose modeliuose yra kalbama ne apie kažką kitą, o apie tai, kam išskirti medicinos resursus, o kam ne.
