Šv. Malachijas, XII a. airių Armago vyskupas, kuris nuspėjo visus būsimus popiežius, šimtmečius laiko sukaustęs skaitytojus iš viso pasaulio. Jis išpranašavo, kad popiežius Benediktas XVI bus priešpaskutinis ir po jo tarnystės Romos Šventajam sostui ateis pasaulio pabaiga.
Šis žmogus tuometinėje Airijoje garsėjo stebuklais ir paslaptingomis galiomis – sakoma, kad jis išgydęs Škotijos karaliaus Dovydo I sūnų, mokėjęs levituoti, turėjęs aiškiagirdystės dovaną ir pranašo sugebėjimų. Airiai neva jam dar gyvam esant laikė jį šventuoju – kaip ir artimai su juo bendravęs šv. Bernardas, ant kurio rankų šv. Malachijas užbaigė savo žemiškus vargus.
„Paskutinio Šventosios Romos Bažnyčios valdymo metu iškils "Petrus Romanus" (lot. Petras iš Romos), kurio valdomi žmonės patirs daugelį vargų, po kurių miestas ant septynių kalvų bus sunaikintas ir pasirodys baisus Teisėjas paskutiniam teismui. Pabaiga.“
Iki pat mūsų dienų susidomėjimą keliantį nuotykį šv. Malachijas patyrė lankydamasis Romoje, manoma, 1139 m. pabaigoje ar 1140 m. pradžioje. Legenda sako, kad į Vatikaną su vizitu atvykęs šv. Malachijas matęs regėjimą: savo vizijoje jis išvydęs visus būsimus Romos popiežius – nuo tuometinio iki paties paskutiniojo, kurio valdymas baigsis „laikų pabaigoje“. Šv. Malachijas užrašė savo viziją ir įteikė dokumentą tuometiniam popiežiui Inocentui II. Teigiama, kad popiežius atidavęs pranašystę į Vatikano archyvą, kuriame dokumentas pragulėjo beveik 400 metų. Šiuo metu, pagal šias pranašystes, valdo priešpaskutinis Romos katalikų bažnyčios popiežius.
Šv. Malachijaus pranašystė – tai 112 būsimų Romos popiežių sąrašas, kuriame kiekvienas pontifikas apibūdinamas dviem – keturiais lotyniškais žodžiais. Tai metaforos, kurių tikroji prasmė susijusi su tam tikrais konkretaus popiežiaus biografijos, charakterio, svarbiausių darbų, heraldikos ir kitais aspektais, padedančiais identifikuoti į sąrašą įtrauktą asmenį. Šv. Malachijaus popiežių sąrašą pradeda Celestinas II (1143-1144), o užbaigia vadinamasis Petras Romietis, arba Petras iš Romos (Petrus Romanus).
Apie jį prisiminta tik tada, kai šv. Malachijaus pranašystę savo knygoje „Lignum Vitae“ (1559) paminėjo vienuolis benediktinas Arnoldas Wionas. Joje buvo paskelbtas pranašystės tekstas kartu su nedidele įžanga ir glaustu šv. Malachijaus gyvenimo aprašymu. Nuo tos dienos nerimsta ginčai dėl šventojo regėjimo ir jo aprašymo autentiškumo. Iki to laiko, kai pranašystė buvo paskelbta, Vatikano soste vienas kitą buvo suspėję pakeisti 74 popiežiai iš šv. Malachijo sąrašo. Pranašystės kritikai tvirtina, kad šių žmonių apibūdinimai kur kas aiškesni ir tikslesni, nei būsimų popiežių – o tai neva leidžia daryti prielaidą, kad pirminis dokumentas buvo suklastotas politiniais sumetimais.
Tuo tarpu priešinga pusė teigia, kad šv. Malachijo popiežių sąrašas atitinka tikrovę šiurpą keliančiu tikslumu. Štai keli pavyzdžiai, dėl kurių nesiginčija ir Vatikano atstovai. 101-asis popiežius šv. Malachijo apibūdintas kaip Lumen in Coelo (lot. šviesa danguje). 1878- 1903 m. valdžiusio Leono XIII asmeniniame herbe pavaizduota krintanti žvaigždė. Regis, iš kur apie ją prieš daugiau nei 730 metų galėjo žinoti airių arkivyskupas? Klemensas XIII (1758-1769) vadinamas Rose Umbria (lot. Umbrijos rože) – būsimasis pontifikas valdė Rieti sritį Umbrijos regione, kurios simbolis buvo rožė. 97 pozicija sąraše apibūdinta kaip Aquila Rapax (lot. godus erelis) – popiežių Pijų VII (1800-1823) buvo įkalinęs imperatorius Napoleonas, kurio simbolis buvo erelis. Pijus VII į Romą sugrįžo tik 1814 m.
111-ojo popiežiaus pranašystė skelbė Gloria Olivae (lot. alyvmedžio šlovė). Pavyzdžiui, popiežius Urbonas VIII pranašystėje vadinamas Lilium et Rosa (lot. lelija ir rožė); buvo kilęs iš Florencijos kurios herbe figūravo fleur-de-lis (pranc. Lelija). Šv. Benedikto ordino nariai lotyniškai vadinami „Olivetans“, pranašysčių pasekėjai su įsitikinimu skelbia Šv. Malachijaus pranašystę esant teisinga.
Popiežius Jonas Paulius II pranašystėje minimas kaip De labore Solis (lot. saulės užtemimas). Karolis Wojtyla, kuris tapo Popiežiumi Jonu Pauliumi II, gimė 1920 kovo 18 dieną, kuomet buvo stebimas saulės užtemimas. Jo pirmtakas Jonas Paulius I apibūdintas žodžiais De Medietate Lune (lot. iš pusės mėnulio) – šis pontifikas užėmė sostą mėnulio ciklo viduryje ir valdė vos 33 dienas – nuo vienos pusės mėnulio iki kitos.
Peregrinus apostolicus (lot. popiežius piligrimas) pranašystė, priskiriama Pijui VI, tikinčiųjų patvirtinama dėl jo dažnų kelionių į naujas žemes.
XII a. airių pranašo teigimu popiežius Benediktas XVI bus priešpaskutinis, o paskutiniojo vadovavimo metu ateis pasaulio pabaiga.
Šios pranašystės rimtai vertinamos netgi pačiame Vatikane. 1958-ais metais, prieš popiežių renkančiai kardinolų kolegijos konklavai paskelbiant naująjį popiežių Joną XXIII, Niujorko kardinolas Spellmanas pasamdė valtį pilną avių ir plukdė ją aukštyn ir žemyn Tiberio upe, norėdamas įrodyti, kad jis buvo pastor et nautor, (lot. šventikas ir plukdytojas) moto, kuris pagal pranašystę buvo priskiriamas naujajam popiežiui.
Pasaulis dabar lauks naujojo popiežiaus paskyrimo. Žiniasklaidoje jau teigiama, kad juo gali tapti dabartinio popiežiaus „dešinioji ranka“ - Tarcisio Pietro Evasio Bertone. Pranašystės šalininkai tuo neabejoja, nes Pietro tai Petras, jis gimė Romėnų Kavanėseje, o etimologiškai Evasio yra aiškinamas kaip vengimas, apgaulė. Pasak jų, tai be abejonės reikš Petro Romiečio nesėkmingai pasibaigsiantį valdymą.
Ar Tarcisio Bertone taps paskutiniuoju popiežiumi, sužinosime jau netrukus - naujoji kardinolų konklava žada susirinkti dar iki Šv. Velykų.
