Kaimyninėje Baltarusijoje jau beveik prieš mėnesį sušaudyti mirties bausme nuteisti Dmitrijus Konovalovas bei Vladislavas Kovaliovas, tačiau aistros dėl jųdviejų mirties nerimsta.
Europos nepaklausė
Nuosprendis D. Konovalovui ir V. Kovaliovui įvykdytas nepraėjus nė metams nuo 2011-ųjų balandžio 11 dienos teroro akto Minske. Baltarusijos režimas nepaisė nei užsienio valstybių, nei Europos Sąjungos įspėjimų išsaugoti abiejų nuteistųjų gyvybes, kol bus išsklaidytos, kaip sakė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, „visos abejonės“.
Baltarusijos Helsinkio komitetas išplatino pranešimą, kad D. Konovalovas bei V. Kovaliovas buvo sušaudyti dar kovo 11 dieną – net trimis dienomis anksčiau negu buvo paskelbta, jog prezidentas Aliaksandras Lukašenka nepatenkino malonės. Pranešimą išspausdinęs laikraštis „Novaja gazeta“ taip pat primena, kad kovo 11 dieną artimiesiems net tris valandas leista bendrauti su V. Kovaliovu. Jo seserį Tatjaną tuomet nustebino ir KGB kalėjimo personalas – šis tą dieną buvo itin mandagus ir net leido nupirkti broliui kelias knygas. Nors sargybiniai tikriausiai jau žinojo, kad tų knygų jis neskaitys.
Tos pačios dienos vakarą abu mirtininkai buvo nuvežti į Minsko 1-ąjį tardymo izoliatorių, esantį Volodarskio gatvėje. Čia jiedviem buvo pranešta, kad prezidentas atmetė malonės prašymą, ir mirties nuosprendžiai buvo įvykdyti.
Apie tai, kad A. Lukašenka nepatenkino abiejų mirtininkų prašymo, per Baltarusijos televiziją buvo paskelbta tik po 3 dienų. O laišką apie nuosprendžio įvykdymą Baltarusijos Aukščiausiasis Teismas V. Kovaliovo artimiesiems išsiuntė tik po 5 dienų.
V. Kovaliovo motina Liubovė Kovaliova žiniasklaidai patvirtino gavusi oficialų raštą apie tai, kad sūnus jau nubaustas mirtimi. „Mano mama ką tik išėmė raštą iš pašto dėžutės. Tai kovo 16 dienos laiškas iš Aukščiausiojo Teismo... Pranešė, kad nuosprendis buvo įvykdytas...“ – raudojo nuteistojo sesuo Tatjana.
Malonės prašė tik V. Kovaliovo šeima, o D. Konovalovo artimieji vykstant teismo procesui iš viso nesirodė viešumoje.
ES diplomatų tarnyba, kuriai vadovauja Katerina Ašton, pasmerkė skubotus Baltarusijos režimo veiksmus. „Suvokiame, už kokius baisius nusikaltimus V. Kovaliovas ir D. Konovalovas buvo nuteisti, bet žinome, kad abu kaltinamieji buvo teisiami ne pagal įstatymus, jiems nebuvo suteikta teisė apsiginti“, – sakė jos atstovė spaudai Maja Kocijančič.
Teismas kalte nesuabejojo
Per tą 2011-ųjų balandžio sprogimą Minske žuvo 15 žmonių, o dar keli šimtai – nukentėjo. Tai didžiausias išpuolis šioje šalyje po Sovietų Sąjungos žlugimo. Po teroro akto Minsko metropolitene Baltarusijos teisėsauga neįprastai greitai atliko tyrimą ir rado įtariamuosius. D. Konovalovas ir V. Kovaliovas, abu 25 metų amžiaus draugai nuo vaikystės, buvo suimti savo bute.
D. Konovalovas savo kaltę pripažino, o V. Kovaliovas po kurio laiko išsižadėjo savo parodymų ir pareiškė tyrėjams, kad girdėjęs, kaip jo draugas per tardymus buvęs mušamas.
Pirmininkaujantis šiame teismo procese teisėjas Aleksandras Fedorcovas, nagrinėdamas baudžiamosios bylos medžiagą sakė: „Teismas vis labiau įsitikino, kad Dmitrijus Konovalovas ir Vladislavas Kovaliovas kelia itin didelį pavojų visuomenei ir jiems būtina taikyti išskirtinę bausmę“.
Teisėjas A. Fedorcovas pabrėžė, kad skirdamas bausmę D. Konovalovui teismas atsižvelgęs į jo daromų nusikaltimų sistemiškumą, į tai, kad jis ne kartą įvykdęs ciniškus teroro aktus, per kuriuos buvo padaryta žalos žmonių sveikatai. Be to, D. Konovalovas siekęs didesnio nukentėjusiųjų ir žuvusiųjų skaičiaus – per kratą pas jį buvę rasta informacijos apie dar galingesnių sprogdinimo įtaisų darymą.
Priimant nuosprendį V. Kovaliovui taip pat buvę atsižvelgiama į ilgą laiko tarpą, per kurį buvo daromi nusikaltimai. Anot teisėjo A. Fedorcovo, V. Kovaliovas, žinodamas, kad D. Konovalovas domisi sprogdinimais ir juos vykdo, perdavęs jam trotilo ir tuo padėjęs D. Konovalovui pasidaryti galingesnių įtaisų.
Taigi Aukščiausiasis Teismas nutarė, kad D. Konovalovas yra kaltas dėl terorizmo, o V. Kovaliovas – dėl to, kad nepranešė milicijai apie jo draugo planuojamą teroro aktą. Abejonių dėl kaltės teisėjams nekilo.
Be to, abu teisiamieji buvo apkaltinti dėl 2008 metais Minske įvykdyto sprogdinimo per Nepriklausomybės dienos iškilmes, taip pat dėl keleto 2005 metų išpuolių savo gimtajame Vitebske, per kuriuos buvo sužeista daugiau kaip 100 žmonių.
Barbariška tvarka
D. Konovalovą ir V. Kovaliovą teisiant, žmogaus teisių gynėjai abejojo teismo proceso skaidrumu. Sklandė ir sąmokslo teorijų: neva tą išpuolį Minsko metropolitene įvykdžiusios Baltarusijos režimo saugumo tarnybos – tam, kad pateisintų susidorojimą su A. Lukašenkos politiniais priešais.
Pats prezidentas A. Lukašenka tvirtino, kad valstybės priešai sprogdinimais mėginę išvesti liaudį iš rikiuotės. Anot teisėsaugininkų, abu vyrukai veikę iš neapykantos žmonijai.
Kovo 16 dieną Baltarusijos aktyvistai organizavo akciją paminėti Minsko metro sprogimo aukoms. Jie tikėjosi atkreipti dėmesį į nuteistųjų padėtį, reikalavo bylą nagrinėti iš naujo, o mirties bausmei skelbti moratoriumą.
Žmogaus teisių gynėjai mirties bausmės vykdymo tvarką, kuri yra nepakitusi nuo sovietinių laikų, vadina barbariška. Pavyzdžiui, kaliniai apie artėjančią mirtį sužino likus kelioms minutėms iki sušaudymo. Paprastai jiems paleidžiama kulka į pakaušį, o kūnai palaidojami nepažymėtame kape, apie vietą artimieji neinformuojami.
Skirtinga statistika
Sušaudžius abu nuteistuosius už terorizmą, vėl prabilta apie tai, ar mirties bausmę vykdyti humaniška. Baltarusija – vienintelė šalis Europoje, kurioje tebetaikoma mirties bausmė. 1996 metais surengus referendumą, net 80,44 proc. Baltarusijos piliečių pritarė mirties bausmei.
Helsinkio komitetas savo informacijoje teigia, kad per visus A. Lukašenkos valdymo metus Baltarusijoje buvo pasigailėta tik vieno mirtininko. Neaišku, kiek čia teisybės, nes sušaudžius D. Konovalovą ir V. Kovaliovą, Baltarusijos vidaus reikalų ministerija (VRM) savo tinklalapyje paskelbė visai kitokią statistiką. Joje rašoma, kad 1998–2010 metais Baltarusijos teismai mirties bausmes paskyrę 102 žmonėms, o per tuos metus buvę pasigailėta... net 156. Į klausimą, kaip čia galėjo būti, kad pasigailėta daugiau negu nuteista, Baltarusijos VRM atsakė trumpai: „Šie skaičiai atitinka tikrovę“.
Budelio pasakojimas
Pasirodė ir aprašymų apie tai, kaip buvo vykdoma mirties bausmė. Dar kiek anksčiau interviu yra davęs buvęs Baltarusijos mirties bausmės vykdymo brigados vadovas Olegas Alkajevas, daug kartų pats dalyvavęs sušaudant nuteistuosius. Jis atskleidė, kaip vyksta egzekucija ir kur laidojami sušaudytieji, ką pasmerktieji jaučia, ko tikisi ir kaip elgiasi. Apie tai jis yra parašęs knygą „Šaudytojų komanda“.
„Asmenys, laukiantys mirties, nuolat patiria milžinišką nervinę įtampą. Tai tarsi užsitęsęs kritimas be parašiuto, kai rusena menka viltis pataikyti į kupetą šieno“, – pasakoja O. Alkajevas, dabar gyvenantis ne Baltarusijoje. Jis sako, kad turėjęs emigruoti, kai žiniasklaida paskelbė informaciją, kad jis vadovavo 136 pasmerktųjų sušaudymui.
Mirties bausmės vykdymo nuteistieji laukia specialiose kamerose, izoliuotose nuo kitų kalėjimo blokų. Egzekucijos data iš anksto nepranešama, jos iki paskutinės akimirkos nežino net budeliai.
Anksčiau nuosprendis būdavo vykdomas miške, iš anksto parinktoje vietoje. Mirtininkas būdavo privedamas prie duobės ir nušaunamas. Kai įkrisdavo negyvas, į jo vietą stodavo kitas. Į mirtininkus būdavo šaudoma iš pistoleto su duslintuvu – toks šūvis duslus, todėl laukiantys savo eilės kiti nuteistieji myriop jo negirdėdavo.
Sušaudytųjų kūnai giminėms neatiduodami. Svarstyta, kad gal reikėtų juos kremuoti, bet sprendimo taip ir nepriimta. Taigi nuteistųjų myriop palaikai tiesiog palaidojami slaptoje vietoje. Kapai bevardžiai – jokių lentelių, kauburėlių, šakelių ar kitų atpažinimo ženklų.
Nė vienas iš O. Alkajevo pavaldinių neišsikraustė iš proto, nors pasitaikydavo depresijos ar nervinio pakrikimo atvejų. „Tai visiškai normalu žmogui, kuris pirmą kartą dalyvavo sušaudant nuteistąjį, – teigia O. Alkajevas. – Prie visko galima priprasti. Iš pradžių ir aš panašiai jausdavausi. Paskui praėjo. Nors ir keista, niekas pats neatsisakė darbo sušaudymo komandoje. Žmogus pripranta prie visko, net prie tokio darbo“.
Šūvis į pakaušį
Dabar mirties bausmės vykdymas Baltarusijoje pakeistas. Pagal VRM instrukciją tam būna sudaroma komanda iš 13 žmonių. Vieni jų nuteistąjį išveda iš kameros, kiti atveža į bausmės vykdymo vietą, treti – sušaudo ir palaidoja. Mirties bausmei vykdyti parenkami stiprios psichikos, fiziškai sveiki žmonės, neturintys bėdų šeimoje ar didelių buitinių rūpesčių. Jie iškviečiami iš savo darbo vietų taip, kad niekas nesuprastų, kur jie vyksta.
Paprastai komanda sudaroma keliems nuosprendžiams tą dieną įvykdyti, bet gali būti sušaudomas ir vienas žmogus. Į komandą taip pat įeina ir VRM atstovas bei gydytojas, kuriam tenka patvirtinti mirties faktą. Visą procesą stebi generalinio prokuroro paskirtas prokuroras.
Pagal instrukciją prokuroras praneša nuteistajam, kad jo malonės prašymas atmestas ir kad nuosprendis bus įvykdytas. Nuteistasis tuo metu būna lyg aptemusios sąmonės, tampa paklusnus kaip gyvulys ir nelabai supranta, kas vyksta. Jis nuvedamas į specialią patalpą ir parklupdomas, o tada vykdytojas šauna į pakaušį. Mirtis paprastai ištinka akimirksniu. Visa procedūra užtrunka tik porą minučių.
Užfiksavęs mirties faktą, gydytojas kartu su prokuroru ir komandos vadovu pasirašo iš anksto surašytą aktą apie mirties bausmės įvykdymą. Tai pagrindinis dokumentas, pagal kurį vėliau išrašomas mirties liudijimas.
Stebi giminės
Baltarusijoje mirties bausmė vykdoma slapčiomis. Viskas, kas susiję su ankstesniu mirties bausmių vykdymu, neviešinama ir Lietuvoje.
Visai kitaip yra Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur mirties bausmė yra daugelio valstijų baudžiamuosiuose kodeksuose. Iki 1989 metų mirties bausmė buvo vykdoma net nepilnamečiams. Pats jauniausias valstybės nužudytas nusikaltėlis buvo keturiolikmetis Džordžas Stainis. Dabar nuspręsta mirties bausmės nebetaikyti už išžaginimus, už bendrininkavimą nusikalstant, taip pat protiškai atsilikusiems ir nepilnamečiams asmenims.
Skirtingose valstijose mirties bausmė vykdoma skirtingai. Numatyti penki mirties bausmės būdai: pakariant, sušaudant, elektros kėdėje, dujų kameroje ir suleidžiant nuodų. Kaip tik pastarasis būdas dažniausiai naudojamas.
Kaip vykdoma mirties bausmė Jungtinėse Valstijose, neslepiama. Netgi atvirkščiai – aukų artimieji turi teisę stebėti mirties bausmės vykdymą jiems brangaus žmogaus žudikui. Stebėti, kaip vykdoma bausmė, gali ir nuteistojo myriop giminaičiai, visuomenės atstovai, žurnalistai. Be to, šioje šalyje budeliai nedėvi kaukės.
Teisės stebėti egzekuciją gynėjai įžvelgia psichologinę naudą. Anot jų, stebintieji atsikrato keršto jausmo, pasijunta saugesni tos visuomenės ir valstybės gyventojai. Taip pat tuo siekiama, kad nebūtų jokių spekuliacijų – ar tikrai įvykdyta mirties bausmė tam ar kitam rezonansinio nusikaltimo vykdytojui ar užsakovui.
Televizijos kanalas „National Geographic“ parodė interviu su Čarliu Tomu Oreiliu, dirbančiu viename Teksaso valstijos kalėjime. Beje, kaip tik šioje valstijoje įvykdoma 35 proc. visų JAV įvykdomų mirties bausmių. „Aš įvykdžiau daugiau kaip 100 nuosprendžių, – pasakojo Č. T. Oreilis. – Skaičiavau tik iš pradžių, vėliau mečiau. Mes nubaudžiame daugiausia šalyje, nes taip nubalsavo Teksaso valstijos žmonės. Aš be jokio fanatizmo vykdau tų žmonių norus. Toks mano darbas ir aš jo nesigėdiju, dirbu sąžiningai“.
Paskutinė vakarienė
Tame pačiame filme rodoma, kaip vykdoma bausmė Deividui Martinezui. „Aš kaip petarda. Visi tik ir laukia, kol mane padegs ir aš sprogsiu. Aš nervinuosi, nes laikas man eina labai lėtai, o mirti aš jau pasiruošęs, nes pavargau laukti. Mirties laukiu jau 14 metų, – prieš nuosprendžio vykdymą ramiai kalbėjo D. Martinezas. – Tai ne gyvenimas, o tik egzistavimas šešių kvadratinių metrų kameroje. Šunys ir katės prieglaudoje turi lygiai tiek pat vietos“.
Kaip JAV įprasta, D. Martinezas prieš bausmę suvalgė paties užsakytą paskutinę vakarienę. Lygiai šeštą valandą vakaro jis buvo pririštas prie kėdės. Už kambarėlio stiklinės sienos susirinkę tiek D. Martinezo, tiek jo aukų giminės, žurnalistai, kunigas kaip kokioje pjesėje ėmė laukti mirties. Paskambino gubernatorius ir pasakė, kad nusikaltėlio nepasigailėta ir nėra jokių priežasčių atidėti mirties bausmės vykdymą. Gavęs paskutinį žodį, D. Martinezas atsiprašė aukų artimųjų. Po 3 minučių buvo paspaustas mygtukas ir nuodai ėmė tekėti į kūną. Dar po 3 minučių gydytojas konstatavo mirtį ir kūnas buvo išvežtas į morgą.
„Aš žiūrėjau, kaip jis miršta, – po bausmės įvykdymo kalbėjo nužudyto berniuko tėvas Rodžeris Pradas. – Jis drebėjo, jam pabalo lūpos. Aš mačiau, kad jis nejaučia skausmo, ir man dėl to buvo pikta. Aš norėjau, kad jis kankintųsi, kad jam skaudėtų taip, kaip skaudėjo mano sūnui, kai jį daužė beisbolo lazda. Man gaila jo giminių, bet tik ne jo“.
Japonai mirtininkų negaili
Dar viena iš labai išsivysčiusių valstybių, vykdančių mirties bausmes, yra Japonija. Nuo 2000-ųjų iki 2010 metų joje myriop nuteista 112 nusikaltėlių. Per tą laiką mirties bausmė buvo įvykdyta 46 nuteistiesiems. Vidutiniškai nuteistasis mirties bausme nuosprendžio įvykdymo laukia tik 6 metus – dvigubai trumpiau negu JAV.
Net 86 procentai japonų pasisako už mirties bausmę. Mirties bausme Japonijoje baudžiama už nužudymus sunkinančiomis aplinkybėmis, o ji vykdoma pakariant.
Japonijos teisėtvarka didžiuojasi, kad 99 proc. visų mirties nuosprendžių paskiriama tikrai tiems, kurie jų nusipelnė. Per pastaruosius 50 metų paaiškėjo tik vienas atvejis, kai buvo už žmogžudystę buvo neteisingai nuteistas žmogus.
Japonijos teisėtvarkai būdinga dar ir tai, kad jos teismuose net 99,8 procento nuosprendžių būna apkaltinamieji. Žodžiu, jei jau pakliuvai į teismą, tai ir būsi nuteistas.
Mirtininkai Japonijoje laikomi labai griežtomis sąlygomis. Jie nežiūri televizoriaus, neturi nei radijo, nei kompiuterio ir per visą laiką gali perskaityti tik tris knygas. Net ir pasivaikščioti juos išveda tik tris kartus per visą vasarą ir du kartus per žiemą.
Apie bausmės vykdymą nuteistasis sužino prieš pusvalandį iki jos. Bausmę vykdo trys prižiūrėtojai – jie paspaudžia mygtuką, kad atsivertų grindys ir mirtininkas liktų kaboti kilpoje. Po 20 minučių atėjęs gydytojas konstatuoja mirties faktą.
Žilvinas VIZGIRDA
