Čia teoriškai.Kai buvau Suomijoje, domėjausi jų energetine politika.
visa Suomija - didelis ežeras ir pelkė, apsupta miškų.Šiaurėje miškas auga tuo lėčiau, kuo šiauriau. Taigi, miškas aga 1,5 - 3 kart lėčiau, nei Lietuvoje. Todėl biomasės kiekiai yra sulyginami, nepaisant teritorijos skirtumo.
Ką daro suomiai? Kiekvieną medienos kūbą jie efektyviai išnaudoja. Iš komercinės medienos gamina blogiausiu atveju obliuotas lentas, šiaip - baldus ir pan. Popiermalkės pilnai sunaudojamos popieriaus gamybai ir gyventojų šildymuisi, ir jų dar trūksta, todėl vežasi iš visur, tame tarpe Rusijos ir Lietuvos. Nemaišytų priminti, kad Suomija užima didžiulę dalį Europos popieriaus rinkos. Medienos atliekos - šakos, kelmai... surenkami, džiovinami metus kupetose, iš jų gaunami pjuvenų briketai, kurie parduodami ES kaip ekologiška produkcija, remiant ES.
Taigi, Suomija gyvena (ir gerai gyvena) iš savo miško bei kelių stambių kompanijų - kaip Nokia ir dar kelios.
Klausimas - o kodėl taip negalėtų būti Lietuvoje? Kas matė pas mus raunant ir perdirbant šakas ir kelmus? Kas perdirba popiermalkes? Kiek komercinės medienos tampa produkcija? Iš miškų biznio tunka nedidelis būrelis draugų, pradedant urėdais ir aukščiau, kurie tik ir žiūri, kaip šiandien nugriebti milijoną, o paskui - nors ir tvanas.
Kaip Merfio dėsnyje; kas gali - daro, kas negali - moko, o kas jau visai nieko negali - valdo.