Tačiau pats protingiausias berniukas pasaulyje norėjo tik vieno dalyko: jis norėjo būti toks pats, kaip ir kiti vaikai.
Žinoma, kad jo IQ buvo gerokai aukštesnis, negu Alberto Einšteino, tačiau, nepaisant to, kad abu matematikos genijai gyveno vienu laikotarpiu, šiandien mažai kas žino apie W. J. Sidisą.
Paaiškinimas, tikriausiai, slypi jame pačiame: tylus berniukas iš Niujorko nenorėjo susilaukti daug dėmesio. Jis labiausiai norėjo gyventi normalų įprastą gyvenimą, kad jį paliktų ramybėje. Ir būtent taip viskas ir pasibaigė: apgriuvusiame bute, dirbant menkai apmokamą darbą ofise.
Praėjus daugiau nei 80 metų prasidėjo spekuliacijos, ar W. Sidisas nebuvo autistas, – tačiau mes, tikėtina, to niekad nesužinosime. Vienintelis, kas mums tikrai yra žinoma: su jo gyvenimu viskas galėjo būti visiškai kitaip, juk prasidėjo viskas taip nuostabiai.
Skaityti pradėjo 18 mėnesių
W. Sidisui buvo vos pusė metų, kuomet jo tėvai, Rusijos žydų emigrantai, suprato, kad jų sūnus – ne toks, kaip kiti vaikai. Jis jau tuomet pradėjo kalbėti. Jo pirmieji žodžiai buvo „durys“ ir „mėnulis“ (angl., „door“ ir „moon“). Mažiau nei per metus jis jau nagrinėjo „The New York Times“ tekstus.
Aišku, abu tėvai turėjo puikų išsilavinimą ir buvo laikomi intelektualais. Jo mama Sarah mokėsi medicinos Bostono universitete, o tėvas Borisas dirbo psichiatru ir per savo gyvenimą parašė kelias knygas apie psichinę sveikatą.
Tačiau Williamo „dovana“ buvo kito pobūdžio: intelektas, kokio dar nebuvo regėjęs pasaulis.
Maža to, pirmaisiais savo gyvenimo metais jis itin godžiai rijo žinias. Vos penkerių Williamas jau kalbėjo rusiškai, prancūziškai, vokiškai ir angliškai. Po metų jau išmoko ir ivritą, graikų bei lotynų kalbas.
Gerokai vėliau – kuomet jis įvaldė apie 40 skirtingų kalbų ir priedo dar sukūrė savą, Vendergood, – jis pasakojo, kad visiškai naują kalbą išmoksta vos per vieną dieną.
Tačiau, nepaisant neįtikėtinų gabumų kalboms, labiausiai Williamą domino matematika. Tuo metu, kuomet jam suėjo aštuoneri, jis jau buvo parašęs keturias anatomijos, astronomijos, matematikos ir gramatikos knygas. Be to, tais pačiais metais jis sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus į Masačiusetso technologijų universitetą.
Kiekvieną minutę skyrė mokslams
JAV spauda, aišku, garbino jaunąjį genijų ir prispausdino tonas popieriaus, aprašinėdama jo neįtikėtiną intelektą. Vaiko tėvas davė interviu ir, teigiama, kad paskelbė, jog jo sūnaus sėkmė yra susijusi tik su vienu – sudėtingu darbu. Jis manė, kad mokyti dera nuo pat mažumės, geriausia nuo dvejų metų amžiaus, ir kad berniuko talento pagrindas – sunkus ir disciplinuotas darbas.
Pats Williamas kalbėjo nedaug. Aplinkiniai apibūdino jį kaip į akis nekrentantį ir vienišą vaiką, kuris kiekvieną savo buvimo akimirką skirdavo mokslui ir naujų dalykų pažinimui. Žaisti, sportuoti ar vaikščioti gamtoje jam nebuvo įdomu.
Kuomet Williamui suėjo 11, jis pradėjo studijas Harvardo universitete. Jo tėvas du metus siekė, kad sūnų, kuris septynių klasių medžiagą įsisavino per pusmetį, priimtų prestižinė aukštoji. Tačiau, pagal tuometes universiteto taisykles, ten nebuvo priimami vaikai, ir tai iššaukė nemažą kritiką visuomenėje. 1909 metais universitetas buvo priverstas pasiduoti ir priėmė jauniausią per visą istoriją studentą, kuris pradėjo studijas pagal naują programą – „itin apdovanotiems studentams“.
1914-ųjų birželio 18 dieną Williamas apsigynė mokslinį laipsnį būdamas 16 metų – tačiau vietoje to, kad tęstų mokslo aukštumas, pradėjo studijuoti teisę. Tai visus nustebino. Niekas, o ypač tėvas Borisas, nesuprato, kas nutiko.
„Aš sergu nuo matematikos“
Tačiau Williamas savo gyvenimo pokyčius paaiškino tuo, kad jo interesas matematikai nusilpo. 1937 straipsnyje „New York Times“ jis pasakoja: „Vien matematikos formulės vaizdas verčia mane jaustis fiziniu ligoniu. Viskas, ko aš noriu, – tai paprasčiausiais dirbti su savo skaičiavimo mašina, tačiau jie (spauda) nepalieka manęs ramybėje“.
Williamas taip niekada ir nebaigė Harvardo teisės mokyklos ir neįgijo teisininko išsilavinimo. Vietoje to jis tiesiog pasislėpė nuo visuomenės.
JAV žiniasklaida nepasigailėjo kadaise į padanges kelto vunderkindo. Tuomet jį pradėta vadinti „neprisitaikėliu“ Kuomet Williamas nusprendė pradėti dėstyti matematiką, jo mokiniai žiauriai tyčiojosi iš jo, manydami, kad jis yra emociškai neišsivystęs.
Williamas pasislėpė nuo pasaulio. Tačiau ir tai mažai padėjo. Žiniasklaida taip ir nepaliko klausimo, kodėl „Harvardo genijus netikėtai virto antrarūšiu piliečiu“.
Nesubrendę ir nemylintys tėvai
Kuomet jis pradėjo domėtis politika, jį palaikė kairiųjų radikalu, ir jam grėsė kalėjimas. Jo tėvas Borisas turėjo įsikišti ir šeimai pavyko atšaukti nuosprendį. Tačiau tai irgi labai nepadėjo. Williamas tuomet jautė chronišką neapykantą tėvui, kurį kaltino dėl savo nenormalaus gyvenimo. Į gyvenimo pabaigą buvęs vunderkindas nutraukė visus ryšius su šeima ir gyveno visiškai izoliuotai. Tuo metu jis palikdavo savo butą tik tam, kad nueitų į menkai apmokamą klerko darbą. Williamas Jamesas Sidisas mirė nuo insulto 1944 liepos 17-ąją. Tuo metu jam buvo vos 46 metai.
Gerokai vėliau jo motina apkaltino JAV žiniasklaidą tuo, kad ši nuolat bandė, tačiau taip ir nesugebėjo įrodyti, kad jos sūnus yra išprotėjęs. Ji tvirtino, kad dėl žiniasklaidos dėmesio jis ir užsisklendė nuo pasaulio. Daugelis žurnalistų, priešingai, tvirtino, kad griežta Boriso disciplina pakeitė berniuką. Yra žinoma, kad mažiausiai vienas Williamo tėvų giminaitis kaltino juos pernelyg spaudus savo berniuką ir eksploatavus jo galimybes vaikystėje.
Taip pat Jameso tėvai buvo apibūdinami kaip nesubrendę ir nemylintys. O patį vaiką pavadino „eksperimentu“. Taip pat buvo teigiama, kad vunderkindas sveikatą susigadino būtent dėl kilusio aplink jį spaudimo.
Nepaisant tragiškai susiklosčiusio likimo, Williamas yra vadinamas žmogumi, kurio IQ rodiklis buvo aukščiausias iki to laikotarpio ir nėra pagerintas iki šiol. Teigiama, kad jo IQ buvo tarp 250 ir 300.
