Kremlius nužudė 250 tūkst. čečėnų, tarp kurių – 40 tūkst. vaikų. Šiame kontekste Sirijos prezidentas B. Assadas atrodo kaip angelas. Represijos Sirijoje neturėtų šokiruoti ir komunistų Pekine, kurie iki šiol sprendimą pasiųsti tankus prieš studentus Tiananmenio aikštėje laiko teisingu sprendimu. Neverta tikėtis, kad Rusija ir Kinija netikėtai pereis prie žmogiškų jausmų, ar pradės galvoti, kad iš tiesų elgiasi negražiai: „Damasko skerdiko“ rėmėjai elgiasi išties apgalvotai.
Ašis Pekinas-Maskva-Teheranas-Damaskas nepatenka į smulkių išskaičiavimų lauką. Tai yra tikras aljansas, kovojantis dėl išgyvenimo. Sukilimas Irane 2009-aisiais, Arabų Pavasaris ir besitęsiantys protestai Maskvos gatvėse šiai ašiai kelia grėsmę. Dabar Jungtines Tautas paralyžiuojančių valstybių tikslas yra aiškus: B. Assadas krauju turi sustabdyti antidespotinių sukilimų bacilą.
Kuri pusė iškovos pergalę? Ar pavyks B. Assadui išsilaikyti, vieną po kito naikinant savo šalies miestus? Ar sugebės branduolinė Irano teokratija suvaldyti savo piliečius? Ar pavyks V. Putinui masiškai sufalsifikuoti rinkimų rezultatus? Ar ir jam teks organizuoti teroristinių išpuolių epidemiją, kad įtvirtintų savo galingojo Rusijos lyderio įvaizdį?
Europa neturėtų sėdėti nuleidusi rankų ir stebėti, kaip viskas pasaulyje sprendžiama be jos. Europas turi rasti jėgų prisiminti apie Vaclavo Havelo Europą, sugebėjusią atkurti demokratinę dinamiką ir tapusia pavyzdžiu tiems, kurie kovoja už laisvę.
