Taigi, pirmosiomis savo triumfo dienomis išrinktasis Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama buvo priverstas šokti pagal Kremliaus dūdelę. Jis paskambino Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui ir pranešė, kad – nors ir su išlygomis – pritaria Amerikos priešraketinės gynybos (PRG) sistemos dalių dislokavimui Lenkijos teritorijoje.
Tiesą sakant, jis neturėjo iš ko rinktis nuo tos akimirkos, kai prieš tris dienas Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas paskelbė savo sprendimą Kaliningrade dislokuoti raketų kompleksą „Iskander“ ir nukreipti jį į būsimas Amerikos PRG sistemos dalių dislokavimo vietas. Jeigu Barackas Obama šioje situacijoje būtų tylėjęs, Amerikos visuomenė, ką jau kalbėti apie jo politinius priešininkus, ir net dauguma europiečių nepraleistų progos apkaltinti jį neleistinu silpnumu atviro Maskvos šantažo akivaizdoje. O tai, savo ruožtu, rimtai išklibintų įsitikinimą, kad Barackas Obama geba deramai ir kompetentingai eiti didžiausios pasaulio valstybės lyderio pareigas.
Tarp kitko, iki pat šios kolizijos atsiradimo dauguma ekspertų JAV, Europoje ir Rusijoje, remdamiesi priešrinkiminiais Obamos pareiškimais, kad PRG sistemai jis pritars tik įrodžius jos veiksmingumą, buvo linkę manyti, kad atėjęs į Baltuosius rūmus Obama gali imtis iniciatyvos atsisakyti dislokuoti šią sistemą Rytų Europoje. Betgi tokia įvykių eiga Rusijos vadovams taptų košmaru, nes Jungtines Amerikos Valstijas jie yra galutinai paskelbę visų esamų ir būsimų Rusijos bėdų ir nesėkmių kaltininkėmis.
Kaip bebūtų paradoksalu, prezidento D. Medvedevo pareiškimas parodė, kad Rusija iš tikrųjų visiškai nenuogąstauja dėl būsimo dešimties Amerikos priešraketinės gynybos raketų buvimo Lenkijoje. Jeigu Maskva šias raketas iš tikrųjų laikytų realia grėsme savo saugumui, elementarus sveikas protas turėtų sulaikyti ją nuo išankstinio situacijos aštrinimo bent jau dėl to, kad patikrintų, kiek rimti Obamos ketinimai peržiūrėti Busho planus. Juolab kad „Iskander“ raketas perdislokuoti į Kaliningrado sritį galima bet kada.
Net jeigu Barackas Obama tikrai ketino atsisakyti – kad ir dėl lėšų taupymo – šiaip jau beprasmio George‘o Busho sumanymo, po karingo Dmitrijaus Medvedevo demaršo vargu ar skubės priimti tokį sprendimą, juk tuomet jį įtartų pasiduodant Maskvos spaudimui. O to, sprendžiant iš visko, ir siekė Rusija.
Kokių gi tikslų ji siekia, veikdama tokiu būdu?
Būtų iš esmės klaidinga manyti, jog Rusijos vadovybė taip prarado realybės jausmą, kad siekia atviros konfrontacijos su JAV. Iš karto po Kaukazo krizės atsiradusios demonstratyvios Maskvos pretenzijos būti globalia karine atsvara Vašingtonui – strateginių bombonešių skrydžiai į Venesuelą, Rusijos eskadros klaidžiojimas tarp Viduržemio ir Karibų jūrų, broliavimasis su Hugo Chavezu, veržlus suartėjimas su Kuba – visi šie demaršai atrodo per daug archajiški, lyg parodijos, kad juos būtų galima rimtai vertinti kaip strateginį iššūkį Jungtinėms Valstijoms.
Tačiau dauguma Rusijos gyventojų žavėdamiesi suvokia šiuos veiksmus kaip Rusijos galybės patvirtinimą ir Vakarų, kurie oficialiosios propagandos pastangomis visuomenei atrodo amžinais Rusijos valstybės nedraugais, gėdą. Ši mąstymo logika paskutiniu metu tapo tokia pat primityvi kaip ir sovietiniais laikais. Pavyzdžiui, Valstybės Dūmos pirmininkui Borisui Gryzlovui Barackas Obama yra tik mažesnė blogybė iš dviejų, ir didelio skirtumo tarp jo ir MacCaino ponas Gryzlovas nemato. Juk, jo žodžiais tariant, per rinkimų kampaniją nei MacCainas, nei Obama nepadarė nė vieno prorusiško (!) pareiškimo.
O prasidėjus pasaulinei finansų krizei Jungtinės Valstijos tapo Rusijos vadovybei vidaus politikos retorikoje tam tikru universaliu atpirkimo ožiu.
Tokių pareiškimų prasmė akivaizdi: jie aiškiai skirti Rusijos visuomeneisutelkti išorinės grėsmės akivaizdoje. Kalbant paprasčiau, – sukurti tokiai situacijai, kuri Kremliui maksimaliai palengvintų įgyvendinti seniai sugalvotą projektą, faktiškai įamžinantį dabartinės valdančiosios korporacijos valdžią. Tai iškalbingai liudija netikėtas Dmitrijaus Medvedevo pasiūlymas prailginti prezidento mandato laiką iki šešerių metų, nuskambėjęs įtemptoje finansinėje ekonominėje situacijoje, kuri, atrodytų, konstitucijos peržiūrėjimui ir administraciniams perstumdymams tinka mažiausiai.
Be to, Rusijos vadovybė jaučiasi absoliučiai nepažeidžiama. Viena vertus, ji nė kiek nenuogąstauja dėl Rusijos visuomenės protesto reakcijos, nes ši visuomenė praktiškai nusisuko nuo demokratijos vertybių, kaip jos yra visuotinai suprantamos, ir su aiškiu palengvėjimu grįžta prie tradicinio paternalistinio modelio. Na, o bet kokią kritinę Vakarų valstybių arba kad ir ESBO pastabą juo labiau bus galima lengvai atmesti kaip šmeižikiškus pramanus, terodančius amžiną Vakarų neapykantą Rusijai.
Borisas Tumanovas
