Prancūzų noras išsipildė: jie atsikratė arogantiško, vulgaraus, akiplėšiško, hiperaktyvaus, egoistiško švaistūno prezidento, o kartu su juo ir nekenčiamos italės, šeimininkavusios jų prezidentūroje.
Nedaug kas Prancūzijoje gedės prezidento, kuris žadėjo tiek daug, bet per ketverius metus padarė tiek mažai – išskyrus tai, kad įkyrėjo visiems savo begaliniu pasipūtimu ir susirado dar daugiau pasakiškai turtingų bičiulių.
Pakeliui į prezidento postą Nikolas Sarkozy viską darė teisingai ir politiškai korektiškai. Tačiau dar net nespėjęs įsikurti rūmuose Eliziejaus laukuose ėmė krėsti valstybės vadovui nederančias kvailystes.
Prezidentas su privilegijomis
Pirmoji Nikolo Sarkozy klaida buvo padaryta dar rinkimų naktį 2007-ųjų gegužę, kai politikas pergalės triumfą atšventė kartu su turtingiausiais rėmėjais viename brangiausių Paryžiaus restoranų, o paskui išskrido vakarėlio pratęsti į vieno bičiulio milijardieriaus jachtą.
Šis dar iki inauguracijos nuveiktas netaktas davė toną visai N. Sarkozy kadencijai.
Vienu pirmųjų įsakymų, kurį pasirašė 2 mln. eurų turtą valdantis užėmęs prezidento postą buvęs advokatas, buvo 140 procentų padidinti sau algą nuo 101 tūkst. iki 240 tūkst. eurų per metus – kad nebūtų gėda prieš kitus Europos valstybių vadovus. Paskui N. Sarkozy nesivaržydamas kišo ranką į valstybės fondą, kad susimokėtų baudas už vėluojančius komunalinius mokesčius. Ir kasdien išleisdavo apie 820 eurų šviežiom gėlėms.
Prezidentas N. Sarkozy sumažino mokesčius, tačiau tik turtingiesiems. Prancūzijai šis jos vadovo sprendimas smarkiai atsirūgo, kai vos po metų nuo kadencijos pradžios šalį, kaip ir visą pasaulį, užgriuvo finansų krizė.
Prancūzijoje prasimušusio vengro aristokrato sūnus sau negailėjo nieko. N. Sarkozy nurodymu naujam prezidento lėktuvui įrengti buvo išleista apie 300 mln. eurų. Iš jų bemaž 1,25 mln. eurų sumokėta už garso nepraleidžiančias duris prabangiam miegamajam laineryje, dar 75 tūkst. eurų – už duonkepes krosnis, kad prezidentui net keliaujant nepritrūktų prancūziškų ragelių.
Galiausiai pasipylė finansiniai skandalai. Tarp jų – tvirtinimai N. Sarkozy daugelį metų ėmus neteisėtas dovanas vokeliuose iš „LʼOreal“ kosmetikos imperijos paveldėtojos (nusenusios, pasiligojusios, bet vis dar antrosios turtingiausios moters pasaulyje Lilijanos Betenkur) ir priėmus solidžią auką savo prezidentinei rinkimų kampanijai 2007-aisiais iš tuomečio Libijos diktatoriaus Muamaro Kadafio (kol skandalas dar šviežias, tariamos aukos dydis svyruoja nuo 50 mln. eurų iki 100 mln. JAV dolerių).
Paskalų žurnalų personažas
Ne be savo trečiosios žmonos – italės aristokratės, tapusios supermodeliu, o paskui dainininke, – Carlos Bruni pagalbos prezidentavimo metais N. Sarkozy tapo apie garsenybes rašančių bulvarinių leidinių nuolatiniu „klientu“. Tai siaubingai nepatiko konservatyviesiems jo rėmėjams, tačiau, atrodo, daug svarbiau buvo tai, jog prezidentui ir prezidentienei buvo smagu jaustis žvaigždėmis.
Prie to smagumo savotiškai prisidėjo ir N. Sarkozy tėvas, Palas Ištvanas Ernas Šarkezis de Nad-Boča. Nuo nacių pasprukęs iš gimtosios Vengrijos į Prancūziją, čia įkūręs reklamos agentūrą, suklestėjęs ir palikęs savo sūnaus motiną kapstytis kaip išmano, Sarkozy vyresnysis neseniai išspausdino savo memuarus. O juose labai nuodugniai aprašė savo priklausomybę nuo sekso pradėdamas prisiminimais apie tai, kaip jis, 11-metis, sugundė savo auklę.
N. Sarkozy reputacija nuo rinkimų iki rinkimų ritosi pakalnėn stumiama didesnių ar mažesnių skandalų ir skandaliukų. Tai Prancūzijos prezidentas, senelio griežtai auklėtas kataliku, pakliuvo fotografams žaidžiantis savo išmaniuoju telefonu per audienciją pas popiežių, tai 2008-ųjų Paryžiaus žemės ūkio pasiekimų parodoje išplūdo ir pasiuntė lankytoją, nepanorusį paspausti jam rankos.
„Bijau, kad jis tiesiog vulgarus, – kartą pasakė buvęs Prancūzijos gynybos ministras Alenas Rišaras. – Dėl savo manierų jis prarado milijonus vyresnio amžiaus ir konservatyvių rinkėjų, manančių, jog toks elgesys nedera prezidentui.“
Per šiųmetę rinkimų kampaniją N. Sarkozy bandė susigrąžinti reputacijos likučius pamynęs savimylą ir pradėjęs viešai atsiprašinėti už savo veiksmus. Tačiau viską sugadino jo žmona, pavertusi juos abu pajuokos objektu. Gražuolė Carla Bruni iš Italijos pramonininkų Tadeskių giminės, turtinga paveldėtoja, kuri ir pati, būdama karjeros viršūnėje, kasmet ant podiumo uždirbdavo mažiausiai 6 mln. eurų, primygtinai bandė įtikinti sunkmetį išgyvenančius prancūzus, jog jiedu su vyru – kuklūs žmogeliai, mėgstantys žiūrėti per televiziją muilo operas.
Nenusisekusios kampanijos kulminacija tapo dar viena aukų rinkimo akcija brangiausiame Paryžiaus viešbutyje, kur N. Sarkozy sukviestus pusšimtį svečių vaišino putpelių kiaušiniais ir mėlynaisiais vėžiais. Per šiuos prabangius priešpiečius perrinkimo siekiantis prezidentas buvo netyčia nufilmuotas bandantis niekam nematant nusiimti 62 tūkst. eurų kainuojantį auksinį laikrodį, kurį jam padovanojo žmona.
Lovelasas su napoleoniškomis ambicijomis
Kelerius pastaruosius metus kam nors paminėjus Sarkozy pavardę, prancūzams tai neišvengiamai sukeldavo šypseną. Pašaipią, ironišką ar liūdną, bet šypseną. Mat niekas neprisimena fakto, kad N. Sarkozy, kaip 23-iajam respublikos prezidentui, teko spręsti tokias sudėtingas problemas kaip Kosovo, Pietų Osetijos ar euro krizė. Visiems labiau atmintin strigo audringas mesjė Sarkozy asmeninis gyvenimas.
Aišku, ir N. Sarkozy pirmtakai Eliziejaus laukuose retsykiais nuklysdavo į kairę. Tačiau jie stengdavosi tai nuslėpti. O šis prezidentas bent jau ta prasme buvo sąžiningesnis už Fransua Miteraną ar Žaką Širaką. Beje, N. Sarkozy buvo susukęs galvą ir pastarojo dukrai Klod, tačiau visų lauktos vestuvės taip ir neįvyko. Galbūt ir dėl šios priežasties tarp dviejų politikų tarsi perbėgo juoda katė – Ž. Širako ir N. Sarkozy santykiai dabar, švelniai pasakius, šalti.
Esmė tai, kad didžiausia 165 cm ūgio politiko silpnybė visada buvo modeliai. Visos trys N. Sarkozy žmonos – dvi buvusios ir viena esama – kažkada yra žingsniavusios podiumu.
Pirmoji gražuolė, atidavusi Prancūzijos vengrui savo ranką ir širdį, buvo korsikietė Mari-Dominik Kiuljoli, pagimdžiusi jam du sūnus – Pjerą ir Žaną. Santuokoje jie pragyveno 14 metų – kol N. Sarkozy nepaliko žmonos dėl Sesilijos Marten.
Tai buvo nepaprasta istorija – tikra muilo opera. Mat būdamas Paryžiaus priemiesčio Neji-siur-Seno meras, N. Sarkozy užregistravo Sesilijos Siganer-Albeniz santuoką su televizijos laidų vedėju Žaku Martenu. Ir taip jau nutiko, kad abi šeimos – Sarkozy ir Martenų – susibičiuliavo.
1995 metais jie visi drauge išvyko paslidinėti į Alpes. Ten N. Sarkozy prasmuko į ponios Marten namelį, kur praleido audringą naktį ir po kurios jį rado pusnyje.
Po metų viskas baigėsi dvigubomis skyrybomis bei naujomis vedybomis, o 1997-aisiais Nikola ir Sesilija Sarkozy susilaukė sūnaus Liudviko. Bet prabėgus dar 11 metų santuokinė laimė ir vėl baigėsi, tik šįsyk N. Sarkozy skyrybas stebėjo jau visas pasaulis. Mat oficialiai skyrybos su antrąja žmona vyko 2007 metų spalio 15-ąją, netrukus po to, kai buvo išrinktas prezidentu. Atitinkamus dokumentus pora pasirašė draugiškai, mat jau seniai apgaudinėjo vienas kitą su kitais žmonėmis: Sesilija atvirai susitikinėjo su tarptautinės reklamos bei viešųjų ryšių korporacijos „Publicis“ Niujorko biuro vadovu marokiečių kilmės Rišaru Atiasu, na, o jos sutuoktinis tuo metu, teigiama, rezgė romaną su dienraščio „Le Figaro“ žurnaliste Ana Fulda.
Tačiau visuomenės akivaizdoje N. Sarkozy uoliai vaidino nukentėjusiąją pusę, mat jo neištikimybė žmonai, skirtingai nei jos jam, buvo gandų lygio. Ir kai politikas labai greitai susirado naują pasiją, tai labai panašėjo į saldų kerštą buvusiajai.
2008-aisiais, vos po trijų mėnesių merginimosi, N. Sarkozy vedė Carlą Bruni – supermodelį, kuri ne tik mielai fotografuodavosi nuoga, bet kartą yra pasakiusi ir tokią sparnuotą frazę: „Ištikimybė – ne man“. Tada daug kas traukė naująjį prezidentą per dantį, esą kadangi N. Sarkozy ir ištikimybė – dalykai taip pat nesuderinami, jis pagaliau rado savęs vertą partnerę.
Žmonos išlaikytinis?
Beje, įdomus faktas: nors N. Sarkozy kiekviena pasitaikiusia proga pasisakydavo už griežtą imigracijos apribojimą, nė viena iš jo žmonų nebuvo etninė prancūzė (pirmoji, kaip minėta, buvo korsikiečio, antroji – moldavo duktė, trečioji – gimusi Italijoje). Jis ir pats buvo pirmasis Prancūzijos prezidentas, kurio gyslomis tekėjo vos ketvirtadalis prancūziško kraujo: N. Sarkozy senelis iš motinos pusės buvo Graikijos žydas, ir tik mamos mama – tikra prancūzė.
Užtat politinėmis pažiūromis konservatorius N. Sarkozy tikrai atsigimė į savo prosenelį prancūzą. Tas buvo nartus Šarlio de Golio sekėjas, ir būtent su golistų partija 19-metis Nikola susiejo savo politines ambicijas.
Nesuvaldomas asmeninis gyvenimas netrukdė N. Sarkozy siekti teisininko ir politiko karjeros. Vos 22-ejų jis tapo Neji-siur-Seno tarybos nariu, o 1983 metais buvo išrinktas ir miestelio meru. Šiame poste ambicingasis vengras išsilaikė 19 metų, per tą laiką spėjęs kišenėje palaikyti ir europarlamentaro mandatą, ir, neatsisakydamas mero posto, 1993-iaisiais tapti biudžeto ministru. Tačiau tik 2002 metais palaikęs Ž. Širaką, siekusį perrinkimo antrai kadencijai, N. Sarkozy sugebėjo padaryti išties didelį šuolį savo politinėje karjeroje (tapo vidaus reikalų ministru) ir išeiti į finišo tiesiąją, po penkerių metų atvedusia jį į prezidento postą.
Deja, jame naujasis Napoleonas sugebėjo išsilaikyti tik vieną kadenciją.
Kažkodėl N. Sarkozy tarp tėvynainių visada atrodė svetimas – iš dalies ir dėl to, kad mieliau geria dietinę kokakolą vietoj garsiųjų prancūziškų vynų, pirmenybę teikia ne brandintiems sūriams, o saldumynams, ir dievina brangius kubietiškus cigarus. Dabar, kai Prancūzija savo rinkėjų balsais parodė, koks svetimas jis jiems yra iš tikrųjų, N. Sarkozy, vos išsilaižius pralaimėjimo žaizdas, teks pratintis prie visai kitokio gyvenimo. Savo namą politikui teko parduoti, kad sumokėtų alimentus dviem buvusioms žmonoms, taigi eksprezidento naujoji šeima greičiausiai prisiglaus Carlos Bruni dvare prie Bulonės miško (tiesa, trečioji ponia Sarkozy dar turi ir milžinišką vasarnamį Žydrojoje pakrantėje).
Prieš keletą metų skelbtas naujuoju Napoleonu, N. Sarkozy, deja, tesugebėjo įrodyti, jog su didžiuoju imperatoriumi jį sieja nebent ūgis. Galbūt jis nuoširdžiai tikėjo kardinaliai pakeisiąs savo šalies gyvenimą, bet, apakintas valdžios ir pinigų, sužvaigždėjo tiek, jog tapo atgrasus net savo paties šalininkams.
Taip N. Sarkozy pralaimėjo savąjį Vaterlo mūšį.
PARENGĖ AISTIS GIRNIUS