Metų kadrais vadinamas fotografijas padaręs B. Ozbilici į parodą atvyko tik todėl, kad ji „buvo pakeliui namo“. Prieš savo valią šiurpaus nusikaltimo liudininku tapęs fotografas vėliau pasakojo:
Tai turėjo būti rutininis įvykis, Rusijos fotografijos parodos atidarymas. Staiga vyras tamsiu kostiumu ir ryšintis kaklaraištį išsitraukė ginklą, o man tai pasirodė kaip teatro vaidinimas ir aš sustingau.
Tačiau, tai buvo šaltakraujiškai suplanuota žmogžudystė, įvykdyta tiesiog priešais mane ir likusiuosius, kurie persigandę gulėjo ir ieškojo išsigelbėjimo kai vyras trumpai kirptais plaukais nušovė Rusijos ambasadorių.
Šūviai, mažiausiai aštuoni, meno galerijos tyloje skambėjo itin šaižiai. Išsprogo Pandemoniumas. Žmonės klykė, slėpėsi už kolonų ir po stalais arba krito ant grindų. Aš buvau išsigandęs ir pasimetęs, tačiau suradau kažkokią uždangą už sienos ir atlikau savo darbą: fotografavau.
Paroda, pavadinimu „Nuo Kaliningrado iki Kamčiatkos keliautojų akimis“ pozicionavo nuotraukas nuo Rusijos labiausiai į Vakarus nutolusio Baltijos regiono iki Kamčiatkos pusiasalio rytuose. Aš nusprendžiau ten apsilankyti paprasčiausiai todėl, kad ji buvo pakeliui namo iš mano ofiso Ankaroje.
Man atvykus, kalbos jau buvo prasidėjusios. Kai tik Rusijos ambasadorius Andrejus Karlovas pradėjo savo kreipimąsi, aš priėjau arčiau jį nufotografuoti, manydamas, kad nuotraukos bus naudingos istorijoms apie Turkijos-Rusijos santykius.
Jis kalbėjo švelniai ir – kaip man pasirodė – meiliai apie savo tėvynę, kartais sustodamas, kol vertėjas išvers jo žodžius į turkų kalbą. Aš pamenu, kad mąsčiau kaip ramiai ir kukliai jis atrodė.
Staiga pasigirdo šūviai, ir tarp lankytojų prasidėjo panika. Ambasadoriaus kūnas gulėjo ant grindų, už poros metrų nuo manęs. Aš nemačiau kraujo aplink jį; manau, kad šūvis buvo į nugarą.
Užtruko kelias sekundes suvokti tai, kas nutiko: žmogus mirė priešais mane; gyvybė išnyko tiesiog priešais mano akis.
Aš paėjau atgal į kairę, kai užpuolikas – vėliau identifikuotas kaip policijos pareigūnas Mevlutas Mertas Altintas – mojavo ginklu žmonėms, stovintiems dešinėje patalpos pusėje.
Iš pradžių aš negalėjau suvokti, kas motyvavo šaulį. Aš maniau, kad jis galėjo būti čečėnų smogikas. Tačiau žmonės vėliau pasakojo, kad jis šaukė apie Sirijos miestą Alepą.
Taigi, jis tikriausiai buvo įtūžęs dėl Rusijos bombardavimų Alepe nukreiptų prieš mieste įsitvirtinusius sukilėlius. Jų metu žuvo daug civilių gyventojų.
Jis taip pat šaukė „Allahu akbar“, tačiau aš negalėjau suprasti kitų žodžių arabiškai.
Šaulys atrodė susijaudinęs. Jis vaikščiojo aplink ambasadoriaus kūną, sudaužė kelias fotografijas, kabančias ant sienos.
Aš, aišku, buvau išsigandęs ir suvokiau pavojų, jeigu šaulys būtų atsisukęs į mane. Tačiau man pavyko kiek pasistūmėti ir nufotografuoti įsibaiminusią, terore laikomą auditoriją.
Tuo metu galvojau taip: „Aš esu čia. Net jeigu aš būsiu sužeistas, ar nužudytas, aš esu žurnalistas. Aš privalau atlikti savo darbą. Aš galiu pabėgti nepadaręs jokių nuotraukų… Tačiau aš neturėčiau pateisinamo atsakymo, jeigu žmonės vėliau klaustų: „Kodėl tu nefotografavai?“
Aš netgi pagalvojau apie draugus ir kolegas, kurie žuvo fotografuodami konfliktų zonose pastaraisiais metais.
Tuo metu, kai mano mintys taip šokinėjo, aš pastebėjau, koks susijaudinęs yra tas vyras – tačiau tuo pat metu, keista, jis atrodė puikiai save kontroliuojantis. Jis šaukė visiems atsitraukti. Saugumo darbuotojai liepė mums evakuotis ir mes išėjome.
Vėliau atvyko greitosios pagalbos automobiliai ir šarvuočiai – prasidėjo policijos operacija. Netrukus šaulys buvo nukautas.
Grįžus į ofisą perkelti nuotraukų, aš buvau šokiruotas to, ką išvydau – šaulys stovėjo tiesiai už ambasadoriaus kai šis kalbėjo. Kaip draugas, ar asmens sargybinis.
