Anot spalio pabaigoje atlikto „Levada-centr“ tyrimo, 86 proc. Rusijos gyventojų didžiuojasi tuo, kad gyvena šioje šalyje. Paskutinį kartą toks nacionalinės euforijos lygis buvo užfiksuotas 2007-ais, 2008-ųjų krizės išvakarėse.
„Tačiau į kitą klausimą, „Ar didžiuojatės dabartine Rusija?“, šiuo metu teigiamai atsiliepė 69 proc., tuomet – 60 proc. Tai yra didžiuojasi tuo, kad gyvena Rusijoje, daugiau, negu pačia Rusija,“ – su ironija pažymi „Levada-centr“ direktoriaus pavaduotojas Aleksejus Graždankinas.
Pirmasis teiginys yra gana nesunkiai paaiškinamas, pasakoja ekspertas: „Rusija kaip tokia, su jos istorija, suteikia daugiau pasididžiavimo, negu dabartinė Rusija.Tai, kas vyksta šalyje dabar, iššaukia šiek tiek mažesnį malonumą. Jeigu mes pasižiūrėtume 2006-ųjų kovo tyrimo duomenis, persvara tarp pirmojo ir antrojo teiginių dar didesnė (83 proc. prieš 48). Palaipsniui šis skirtumas mažėjo, antrasis rodiklis artėjo prie „idealios Rusijos“ sampratos, kuria didžiuojasi daugelis rusų. Dabar šis skirtumas sumažėjo iki 17 punktų, tai yra dabartinė Rusija istoriškai yra artimiausia „idealiai Rusijai“.
Sociologas nurodo, kad prieš septynerius metus Rusijos gyventojai savo požiūrį į valstybę išsakydavo kitaip. Jo teigimu, „tuomet pasididžiavimo pagrindas buvo šalies ekonominiai pasiekimai“.
„Šiuo metu, nepaisant to, kad ekonomikos srityje pasigirti nėra kuo – ten problemos, – pastebima euforija, susijusi su Krymo prijungimu ir vėlesniais įvykiais, kurie leidžia jų nematyti,“ – teigia. A. Graždankinas.
Tuo pačiu rusai vis kritiškiau priima Rusijos veiksmų pateikimą užsienyje. „Dabartinis Rusijos valdžios kursas, jo tikslai ir užduotys Vakaruose priimami neadekvačiai, iškrypusia forma, mano rusai. Jie įsitikinę, kad Krymo prijungimas buvo „laisva pusiasalio gyventojų valia“, ir nesupranta, kodėl užsienyje galvojama kitaip. Jie įsitikinę, kad Vakaruose vykdomas aktyvus informacinis karas prieš Rusiją,“ – komentuoja A. Graždankinas.
Todėl, anot eksperto, 30 proc. apklaustųjų mano, kad per paskutinį pusmetį Rusijos pradėjo labiau bijoti, dar 24 proc. mano, kad Rusijos labiau nekenčia, 9 proc. – niekina. Tikinčių, kad Rusija pasidarė labiau gerbiama atsirado 10 proc., labiau supranta – 11 proc., labiau myli – tik 1 proc.
Per visą apklausų istoriją didžiausias skaičius žmonių prisipažino, kad jaučiasi Rusijos visuomenėje laisvais žmonėmis. Tokiais save laiko 69 proc. respondentų.
Iki šių metų laisvės pojūčio šioje šalyje pikas buvo tik 2007-2011 metais. Tuomet laisvais jautėsi 58 proc. apklausos dalyvių. Prieš metus laisvoje šalyje gyvenančiųjų skaičius buvo kritęs iki 52 proc.
Stiprėja ir rusų įsitikinimas, kad šalies valdžia gerai dirba tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Teiginys „Rusijoje šiuo metu vyksta tokie dalykai, kurie verčia mane jausti gėdą dėl jos“ pasiekė istorinį visų laikų vykdomų tyrimų minimumus. Jeigu 2003-iais šią poziciją palaikė 80 proc. rusų, 2012-ais – 52 proc., tai dabar – vos 20 proc.
Net 64 proc. respondentų mano, kad Rusija yra geresnė nei dauguma kitų šalių (2012-ais taip galvojo 48 proc., 2003-iais – 44 proc.). Tačiau savo pačių daromą įtaką ekonominiam šalies gyvenimui ir dabar vertina nežymiai. Tuo, kad daro kažkokią žymesnę įtaką, tiki 22 proc. respondentų (17 proc. – 2011-2013 metais).
Ekspertas nemato tame nieko keista. „Rusams vis dar galioja 2000-ųjų pradžioje sudarytas socialinis kontraktas, – normalus pragyvenimo lygis už nesikišimą į politiką. Tai tenkina daugelį. Putino rinkėjas neturi jokių ambicijų pats vadovauti, jis mano, kad tai ne jo reikalas,“ – teigia A. Graždankinas.
Sociologas Leontijus Byzovas mano, kad dabartinė rusų euforija gali tęstis labai ilgai. „Žmonėms nuo sovietų laikų įskiepyti archetipai, kokia turi būti valstybė. Dabartinė situacija puikiai tai atspindi. Žmonės apie nieką daugiau nesistengia galvoti, nes tai juos tenkina. Tai yra – stebėti įvykius paprastai, nesigilinant, matyti tai, ką nori matyti. Archetipinės konstrukcijos pasižymi ypač aukštu atsparumu, todėl nedera laukti, kad situacija pasikeis per metus ar pusmetį,“ – teigia mokslininkas.
Netgi ekonominės problemos nestipriai veikia šį požiūrį: „Žmonės pasirengę kentėti materialines problemas tam, kad galėtų didžiuotis savimi. Ši įsivaizduojama kompensacija pasirodo svarbesnė, negu kažkokie realūs, pragmatiški daiktai“.
Šios konstrukcijos griovimo perspektyvos gali rusams būti itin skausmingas. „Kai ji sugrius, tai įvyks itin skausmingai, valdžios reitingų griūtis bus milžiniška. Ir tikėtina ypač didelė chaoso šalyje tikimybė,“ – teigia L. Byzovas.
Rusų politologas Glebas Pavlovskis „gazeta.ru“ teigė, kad socialinių tyrimų prasmė devalvuojasi dėl visuotinės alternatyvos nebuvimo.
„Mes turime reikalų su žmonių apklausomis, tų kurie jau seniai nieko nesirinko, išskyrus santechniką remonto metu. <...> Tarkim, manęs klausia, kas man labiau patinka grikiai ar krevetės. Jeigu aš neturiu pinigų krevetėms, klausti manęs to nėra prasmės. Jeigu mano politinis gyvenimas pasireiškia televizoriaus žiūrėjimu, aš nusprendžiau, kad nuo manęs niekas nepriklauso, jeigu seniai nedalyvavau politiniame gyvenime, nes rinkimai neteko prasmės, tai mano atsakymai yra beverčiai, – reziumavo G. Pavlovskis.
Rusijos karo žurnalistas Arkadijus Babčenko apie apklausas Rusijoje papasakojo istoriją iš asmeninio gyvenimo: „Mūsų garaže yra draudžiama versti senas padangas į šiukšlių konteinerį. Savartynas jų nepriima. Tenka mokėti už utilizaciją. Vakar, vykstant savininkų susirinkimui, eilinį sykį nagrinėjome šį aktualų klausimą. – O kam jas išmetinėti, – staiga taip netikėtai, ramiu balsu, prabilo kažkoks vyrukas. – Maidanui greitai prireiks. Man net žandikaulis atvipo. Na, galvoju, viskas, dabar tapsiu žmogžudystės liudininku. Sudraskys dabar vyruką. „Krymnaš“, „tupadlaPutinonemyli“, „Gosdepas“, „prakeiktipindosai“, nukryžiuoti berniukai ir visa kita. Velniai griebtų. Visiškai atvirkščiai. Visi piktai ir pritariančiai nusijuokė. Iš kur jie ima tuos savo 86 proc. – aš nežinau. Nematau jų. Niekur. Bent jau Maskvoje jų tikrai nėra.“
