Po II pasaulinio karo Azerbaidžano rytuose, Kaspijos jūroje, SSRS geologai atrado, kad nedideliame apie 1 100 m gylyje yra labai dideli aukštos kokybės naftos resursai. Vietovė ta vadinosi Juodieji akmenys. 1949 m. naftininkai, padarę pirmą gręžinį, apstulbo: iš vieno nedidelio 1 000 m gylio gręžinio jie per parą išgaudavo 100 tonų naftos. Tai buvo toks neįtikėtinas atradimas ir rezultatas, kad Juodieji akmenys tuoj pat buvo pervadinti Naftos akmenimis. Gręždami pirmą gręžinį, sovietų naftininkai placdarmą padarė paskandindami seną, nereikalingą laivą. Vėliau toje vietoje, ruošdami placdarmus kitiems gręžiniams, paskandino dar 6 laivus. Taip atsirado dirbtinė metalinė sala, kuri buvo pavadinta Septynių laivų sala.
Kiekvienais metais gręžinių ir dirbtinių salų daugėjo, 1952 m. pirmą kartą pasaulinėje praktikoje buvo pradėta statyti estakada, turėjusi sujungti visas metalines salas. Gręžinių ir toliau daugėjo – sunku įsivaizduoti, bet nedideliame, apie 30 km, plote nuo 1949 m. buvo padaryta 1 940 gręžinių. Čia SSRS išgaudavo 60 proc. visos savo jūroje išgaunamos naftos. 1990 m. pabaigoje čia dirbo 2 000 žmonių.
Nafta į krantą buvo tiekiama vamzdynu, kurio ilgis 78 km.
SSRS gudročiai sumanė ne tik estakadomis sujungti naftos gręžimo bokštus, bet ir ant estakadų pastatyti miestą virš vandens – daugiaaukščius namus (kai kurie jų buvo 8 aukštų), parduotuves, kino teatrą, sporto kompleksą, net parką su botanikos sodu, kuriam žemė buvo vežama iš kontinento. Tiesa daugiaaukščiai namai atsirado ne iš karto. Tai Chruščiovo nuopelnas, taigi tie namai yra pačios tikriausios „chruščiovkės“.
Neft Dashlari estakadomis galėjo važinėti automobiliai, o miestas buvo planuojamas 5 000 gyventojų. Taip po truputį atsirado tai, kas dabar vadinama Stalino Atlantida – dar viena utopija SSRS darbo liaudžiai, panašaus lygio projektas, kaip ir tas, kuriuo buvo siekiama pakeisti upių tekėjimo kryptį.
Tačiau SSRS subyrėjo, Stalino Atlantidai atėjo liūdni laikai. Miesto gyventojų skaičius sumažėjo perpus. Neprižiūrimi metaliniai keliai, nutiesti ant estakadų, sunyko. Kelių tinklas buvo 350 km ilgio, liko tik 45 km kelių, ir tik tie, kurie veda prie veikiančių naftos gręžimo bokštų. Estakadų metalinės konstrukcijas gerokai apgadino korozija, o ir Kaspijos jūros lygis pakilo.
Specialistų teigimu, perspektyvų Stalino Atlantida neturi. Čia naudojamos technologijos jau pasenusios. Azerbaidžano valdžia planavo ant estakadų esančiame miestelyje pastatyti viešbutį ir į šią egzotišką vietą vilioti turistus, tačiau viešbutis neatsirado, o pats miestelis Neft Dashlari, kaip ir SSRS laikais, taip ir dabar, yra uždaras. Naftos čia liko tik 20-čiai metų, todėl naftininkai nesuinteresuoti, kad egzotiškas, ant estakadų virš vandens pastatytas miestelis būtų išsaugotas. Prognozuojama, kad jo laukia miesto vaiduoklio likimas.
O Rusijos spauda situaciją piešia kur kas palankiau, pasak jos, kaip ir anksčiau, taip ir dabar, estakadose yra 350 km kelių, darbas verda, 200 platformų veikia, iš viso eksploatuojama 280 gręžinių.
Tačiau, kad miestas taps vaiduokliu, byloja ir faktas, kad čia beveik nėra nuolat gyvenančių žmonių, siejančių su juo likimus. Čia gyvena tik tie, kurie tuo metu dirba. Ir beveik visi turi nuolatinę gyvenamąją vieta sausumoje, kur gyvena jų šeimos.
