Specialiai Balsas.lt: persekiojamo „Gazprombanko“ darbuotojo istorija (I)(foto)
Specialiai Balsas.lt: persekiojamo „Gazprombanko“ darbuotojo istorija (II)(foto)
„Aš padaviau pareiškimą dėl politinio prieglobsčio suteikimo Lietuvoje šių metų vasario 9 dieną. Kitą dieną Lietuvos valdžia sutiko priimti ir peržiūrėti mano prašymą. Sprendimas dažniausiai būna priimtas per tris mėnesius nuo prašymo pateikimo. Esant sudėtingoms aplinkybėms, kai būtina daugiau patikrinimų, šis terminas pratęsiamas dar trims mėnesiams. Pirmojo mėnesio metu dažniausiai į centrą, kuriame laikinai gyvena pabėgėliai, atvyksta migracijos tarnybos komisija, kuri vykdo specialių pokalbį. Tokių pokalbių gali būti keletas.
Numeris, kuris man buvo suteiktas – RU01125. Pokalbiai su pabėgėliais iš Rusijos, kuriems buvo suteikti numeriai RU01123 ir RU01124, buvo surengti kovo 6 dieną, lygiai po mėnesio, kai šie atvyko į Lietuvą, ir tai buvo prieš mėnesį!
Kuomet Lietuvos valdžia sutiko priimti mano prašymą, aš buvau pervežtas iš pasienio posto į pabėgėlių centrą, lydimas trijų ginkluotų pareigūnų. Man buvo uždėta sunki neperšaunama liemenė, tai yra iš pradžių mano pareiškimas apie persekiojimą Rusijos valdžios buvo vertinamas pakankamai rimtai. Prieš ir po mano prašymo suteikti prieglobstį su manimi ne kartą šnekėjo tiek pasieniečiai, tiek ir operatyvinių tarnybų atstovai (bent jau taip jie prisistatė). Mane kruopščiai tardė tiek dėl mano pateiktų kaltinimų, tiek ir dėl mano persekiojimo. Pagal tai, kaip reagavo pareigūnai ir kokius jie uždavinėjo klausimus, buvo akivaizdu, kad šie operatyvinių tarnybų atstovai mano istoriją vertina visiškai rimtai ir neabejoja, kad aš turėjau rimtų priežasčių prašyti Lietuvoje politinio prieglobsčio. Be to, paskutinio pokalbio metu, kuris vyko kovo 5 dieną, du operatyvinių tarnybų pareigūnai man patarė neišeiti iš pabėgėlių centro teritorijos ir būti labai atsargiam gatvėse, nes, jų manymu, specialiosios Rusijos tarnybos gali mane pagrobti.
Klausiu, kodėl migracijos tarnyba vilkina mano bylos svarstymą ir nesurengia su manimi pokalbio? Aš nekalbu apie konkretų oficialų sprendimą, o tik apie pirmąjį pokalbį. Praėjo jau du su puse mėnesio ir mėnuo po pokalbių su kitais pabėgėliais iš Rusijos. Ar Lietuvos valdžia kažko laukia? Kas tokio svarbaus turi įvykti, kad išlaisvintų Lietuvos valdžią nuo sprendimo dėl žmogaus, kuris paviešino tokius skausmingus kaltinimus Rusijai ir Didžiajai Britanijai?
Kai aš padaviau savo pareiškimą, pasieniečiams daviau ir keletą dokumentų, patvirtinančių mano kaltinimus. Netrukus man dokumentai buvo sugrąžinti. Be to, inspektorius, kuris man grąžino dokumentus, neslėpė savo susierzinimo. Jautėsi, kad pasieniečiai kaip ugnies bijo laikyti šiuos dokumentus pas save. Jie tik pasakė, kad galėsiu juos perduoti pirmojo pokalbio su komisija metu, kuris įvyks „greitu metu“... Laikas eina, pokalbio vis nėra, dokumentai formaliai niekam neperduoti, nors, žinoma, su jais jau spėta susipažinti. Su britais irgi, suprantama, jau senokai susisiekta.
Paskutiniojo pokalbio su Lietuvos operatyvinių tarnybų pareigūnais metu jie taip pat mane ragino nesinaudoti internetu, kuriuo aš naudojuosi Raudono Kryžiaus pastate, esančiame 15 minučių kelio nuo mūsų centro. Neva tokiu atveju aš „palieku pėdsakus“, pagal kuriuos mane galima susekti. Prieš pat šį susitikimą aš internete publikavau savo kaltinimus Kremliui, „Gazpromui“, T. Blairui. Įdomus sutapimas... Kaip operatyviai JIE (Lietuvos operatyvinės pajėgos) mane „susekė“!
Rusai manęs čia neliestų. Bijotų kaltinimų jų atžvilgiu. O štai anglai „paliesti“ visai galėtų. Juk aš laiko negaištu ir toliau platinu savo kaltinimus.
Netgi Rusijos teritorijoje valdžia padarė (darys ir toliau) viską, kad mano gyvenimo sąlygos būtų nepakenčiamos – neturėčiau gerai apmokamo darbo, normalių sąlygų egzistavimui, draugų, asmeninio gyvenimo ir taip toliau. Viskas, kas man „šviečiasi“ Rusijoje – egzistavimas ant ribos su didžiule rizika, kad Kremlius ir „Gazpromui“ suorganizuos kokią nors situaciją, kad melagingai mane apkaltintų kokiu nors nusikaltimu.
Aš neturiu draugų, neturiu darbo, neturiu gyvenamosios vietos, pinigų. Neturiu nieko, kuo galėčiau pasitikėti ir kas man norėtų padėti. Bet nieko nesmerkiu, viskas akivaizdu. Turiu skolų ir didelių bėdų. Bet aš vis dar gyvas ir toliau bandysiu viešinti savo kaltinimus Kremliui ir „Gazpromui“, kaip ir Didžiajai Britanijai. Nuo 2005 metų, kai buvo užbaigta mano karjera bankų sektoriuje, aš kelerius metus negalėjau rasti darbo. Dirbau valytoju, dirbau „McDonald's“ restorane, anglų kalbos mokytoju. Panašu, kad atėjo laikas užsiimti kita veikla. Tačiau tai bus ne Lietuvoje. Aš jau įgavau skaudžios patirties Didžiojoje Britanijoje. Labai panašu, kad dabar viskas taip pat...
Jeigu aš būčiau oligarchas su milijardais, anglai mane su malonumu priimtų. Ypač jei mano biografijoje būtų daugybė tamsių dėmių. O buvęs bankininkas, kuris daug žino ir yra pasiruošęs badauti, kurio neprigąsdinsi ir nepalauši – toks žmogus aiškiai Anglijoje nereikalingas, kaip ir visur kitur. Pagal tai, kaip vystosi situacija, Lietuvos valdžia į mane žiūri taip pat. Aš buvau tam pasiruošęs, nors ir tikėjausi kito scenarijaus.
Prie pat Lietuvos yra V. Putino autoritarinis režimas – labai pavojingas ir griežtas kaimynas, kurio Lietuvos politikai tikriausiai nenori erzinti dėl kažkokio bankininko laisvių ir teisių. Iš kitos pusės – Didžioji Britanija, kuri yra viena iš Europos Sąjungos ir NATO narių. Jokio palaikymo iš kokios nors trečiosios pusės aš neturiu. Aš veikiu ir visada veikiau tik savarankiškai. Formaliai Lietuvos valdžia turi patikrinti mano kaltinimus Kremliui ir britams, tačiau teigiamo atsakymo atveju tiek Kremlius, tiek Didžioji Britanija vertintų tokį sprendimą kaip mano kaltinimų pripažinimą iš Lietuvos pusės. Lietuvos valdžia tai puikiai supranta ir nesiryš tokiam žingsniui. Todėl ir dokumentus man grąžino, lyg niekada nebūtų jų matę. Tačiau ir atmesti mano prašymą Lietuvos valdžia negali, nes tam nėra pagrindo. Be to, mano istorija buvo publikuota stambiausiame Lietuvos naujienų portale Balsas.lt. Jau du su puse mėnesių nieko nevyksta, turbūt nieko ir nėra planuojama. Reiškia, kad laukiama, kad greitu metu kažkas turėtų įvykti. Kažkas, kad Lietuvos valdžią išlaisvintų nuo šios sudėtingos situacijos. Manau, kad Lietuvos valdžia žino, kas turi įvykti. Aš irgi numanau.
Tačiau aš turiu kitokių planų, britų ponai ir Kremliaus bičiuliai.
Balandžio 3 dieną aš padaviau pareiškimą, kad noriu sugrįžti į Rusijos Federaciją. Po tam tikrų procedūrų man bus suteikta pagalba, ir aš sugrįšiu į Rusiją.
Kaip sakoma, atsitraukti nebėra kur, manęs laukia Maskva – miestas, kuriame aš gimiau ir užaugau.“
Taip pat skaitykite:
Specialiai Balsas.lt: persekiojamo „Gazprombanko“ darbuotojo istorija (I)(foto)
Specialiai Balsas.lt: persekiojamo „Gazprombanko“ darbuotojo istorija (II)(foto)
