54 kilogramus morfino (morfijaus) pavogė nusikaltėlių grupė iš Rusijos Čimkento miesto chemijos ir farmacijos gamyklos sandėlio 1959 metais. Tyrimas tęsėsi daugiau kaip trejus metus, ir milicija drauge su prokuratūra ir KGB, stengdamasi rasti dingusius devynis šešių kilogramų indus su morfinu, naudojo visas įmanomas poveikio priemones įtariamiesiems ir jų advokatams, rašo kommersant.ru.
Pirmą dalį skaitykite čia: Sovietus sudrebinusi devynių morfino indų byla (I)
Priverstiniai prisipažinimai
Kaip buvo sakoma SSRS Prokuratūros pranešime, kaltinamuosius privedė prie nežmoniškos būklės:
„Anksčiau chemijos ir farmacijos gamykloje dirbęs, iš SSKP narių pašalintas ryšium su morfino pagrobimo byla Žilinas L.S., aiškindamas, kodėl tardymo metu jis apkalbėjo save ir kitus, davė tokius parodymus: „... įstumtas į neviltį, jausdamas, kad daugiau nebegaliu fiziškai ir moraliai atlaikyti nuolatinių pasityčiojimų iš manęs ir sistemingų mušimų kameroje ir kabinete, aš nusprendžiau duoti tardytojams bet kokius parodymus, kokių tik jie iš manęs nori. Šį savo sprendimą aš priėmiau tik tam, kad liautųsi mušimai...“ 1959 metų gruodžio 27 dieną Žilinas Čimkento kalėjime Nr.3 pabandė persipjauti veną.
Lobovas N.I., iki suėmimo dirbęs organizacijos „Derevochimprom“ darbų vykdytoju, paaiškino, kad „dėl mušimo aš buvau priverstas prisipažinti kaltu... Matydamas beviltišką padėtį, aš nusprendžiau apjuodinti save, kad tik užkirsčiau kelią tolimesnėms patyčioms...“ Arešto metu Lobovas iš Lengero MMS kardomojo kalinimo kameros rašė žmonai:
„Aš esu Lengere, milicijoje, kam jie mane čia patupdė – nė nežinau, kalbama, kad netrukdyčiau tirti bylą. Aš jiems leidžiu kalbėti, jie man leidžia pasakyti žodį, o aš jiems dešimt, jie, žinoma, per žandus už tai...“ (1960 metų vasario 6 dienos laiškas).
„...Rašau,tikriausiai, paskutinį sykį, sulig kiekvienu atvykimu sudaro vis griežtesnį režimą. Jeigu tik jie ir toliau su manimi taip elgsis, aš arba pasikarsiu, arba padegsiu miliciją...“ (1960 metų vasario 10 dienos laiškas).
Niurijezdanovas, Kungurcevas, Safonovas ir Amirovas taip pat davė parodymus, kad apkalbėjo save ir kitus dėl to, kad juos mušė Titorovas, Šumajevas, Spasenovas – mušė Matvijenkos akivaizdoje. Tyrėjai taip pat nustatė, kad apie Kungurcevo, Safonovo ir Žilino mušimą KKK žinojo buvęs Čimkento MMS viršininkas Faizijevas T.F., jo pavaduotojas Savinas L. P. Pastarieji apsiribodavo Titorovui duodama ataskaita, o patys nesiėmė priemonių, kad būtų užkirstas kelias šiems neteisėtiems veiksmams. Kai MMS budintis Griško pranešė, jog kameroje mušasi suimtieji, Faizijevas atsakė, kad „tai ne Jūsų reikalas“. Yra Žilino ir Kungurcevo parodymai, kad Savino akivaizdoje jie buvo mušami, kad Kungurcevui Savinas vieną kartą mėgino įspirti. Yra Kungurcevo pareiškimas, kad jį mušė buvęs Čimkento srities VRV vyresnysis operatyvinis įgaliotinis Jakuševas A. F.“.
Tačiau, gavus prisipažinimus, iškilo nauja problema. Apskrities teismas, kur buvo išsiųsta byla, ją išnagrinėjęs, paklausė kaltinamųjų ir jų advokatų, tvirtinusių, kad prisipažinimai išgauti neteisėtais metodais, ir grąžino bylą tardymui papildyti. Bet tardytojų komanda jau buvo per toli nuėjusi ir puikiai suprato, kad teisiamuosius išteisinus jie patys gali tapti tardomaisiais. Todėl bylą perdavė Kazachijos SSR Aukščiausiajam teismui, kur teisiamieji, vis dėlto, buvo nuteisti:
„Už morfino vagystę buvo areštuoti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o 1961 metais Kazachijos SSR Aukščiausiojo teismo nuteisti ilgo laisvės atėmimo bausmėmis – Kungurcevas A.I., Safonovas P. V., Žilinas L. S., Lobovas H. I., Nurijezdanovas M. T., Amirovas Ch. Ch., Rozmetovas J.“.
Atrodytų, kad dabar milicijos ir prokuratūros brigada galėjo švęsti pergalę. Kaip buvo teigiama SSRS Prokuratūros pranešime, jie net pabandė atkeršyti srities teismo teisėjamas ir advokatams:
„1961 metų kovo 26 dieną po to, kai Kaz. SSR Aukščiausiasis teismas 1961 metų kovo 24 dieną paskelbė nuosprendį, nuteisdamas ilgo laisvės atėmimo bausmėmis Kungurcevą, Nurijezdanovą ir kt., Titorovas parengė, o srities VRV viršininkas drg. Utegenovas pasirašė ir išsiuntė pažymą į Kazachstano KP CK administracinių organų skyrių, kuria neteisingai informavo partijos organus apie Pietų Kazachstano srities teismo 1960metų rugsėjį ir spalį nagrinėtą bylą. Kaltinant teisėjus, priėmusius teisingą nutartį dėl būtinybės Kungurcevo ir kt. bylą grąžinti papildomam tyrimui atlikti, 1961 metų kovo 26 dienos pažymoje nurodyta, kad byla buvo „sąmoningai sužlugdyta“, kad „advokatai drg. drg. Gešelis, Kacmanas ir Djakovas, užduodami klausimus teisiamiesiems ir liudytojams, stengėsi išpūsti provokacinius teisiamųjų pareiškimus apie tai, kad neva jų atžvilgiu buvo naudojami neleistini tardymo metodai, ir tuo pačiu jie stengėsi sužlugdyti procesą““.
O kad advokatai liautųsi padavinėti apeliacijas, Titorovas paprasčiausiai vieną iš jų areštavo. Dabar, atrodytų, byla buvo baigta. Tačiau įsikišo SSRS Prokuratūra.
Pakartotinis tardymas
„Užprotestavus SSRS generalinio prokuroro pavaduotojui drg. Mišutinui, - buvo sakoma tame pačiame pranešime, - nuosprendį SSRS Aukščiausiasis teismas panaikino. Atlikus papildomą tyrimą 1963 metais buvo nustatyta, kad morfino vagystę įvykdė kiti asmenys – Simčenko N.V., Trifonovas V. E. ir kt., kuriuos teismas nuteisė, o pirmosios areštuotų asmenų grupės byla nutraukta, nesant jų veiksmuose nusikaltimo sudėties. Po trejų su puse kalinimo metų 7 žmonės iš kalėjimo buvo paleisti“.
O po to byla vėl pakrypo į kitą pusę:
„Pietų Kazachstano krašto teismas, išnagrinėjęs Simčenkos ir kitų kaltinamąją bylą 1963 metų lapkričio 2 dieną paskelbė atskirąją nutartį dėl baudžiamosios bylos iškėlimo Titorovui, Matvijenkai, Šumajevui, Spasenovui, nurodydamas joje, kad jie „tardydami grubiai pažeidė socialistinį teisingumą, pamynė nekaltų piliečių teises, naudojo metodus, kuriuos partija seniausiai yra pasmerkusi, ir iškraipė partijos politiką kovos su nusikalstamumu klausimu“... Baudžiamojon atsakomybėn, pareiškus kaltinimus dėl neleistinų tardymo metodų naudojimo, tarnybinių įgaliojimų viršijimo, vertimo, naudojant prievartą, duoti parodymus patraukti Titorovas, Matvijenko, Spasenovas, Šumajevas, Maliakinas, kurių kaltė įrodyta nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais ir dokumentais. Bylą Klevakinui teismas nutraukė dėl jo mirties. Titorovas G. M. areštuotas 1964 metų kovo 6 dieną, Šumajevas A. J.- 1964 metų kovo 28 dieną, likusiems kaltinamiesiems paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos“.
1964 metų gruodžio 1 dieną baigėsi teismas, ir, kartu su nuosprendžiu, buvo paskelbta atskiroji nutartis dėl prokuratūros ir milicijos, kurioje aprašoma daug neteisėto tardymo detalių Čimkento morfino byloje, kurios nepateko į SSRS Prokuratūros pranešimą. Pavyzdžiui, apie milicijos agentūrinį darbą joje buvo sakoma:
„Siekiant įtraukti asmenis į agentūrinį darbą naudojamas šantažas, grasinimai ir kiti nepriimtini metodai. Dėl to į agentūrinį darbą įtraukiami atsitiktiniai žmonės, kuriais negalima pasitikėti darbe. Pavyzdžiui, nuteistąjį Maliakiną, kuris anksčiau jau buvo teistas keturis kartus, milicijos darbuotojai užverbavo agentūriniam darbui, grasindami patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn už jo įvykdytą kišenvagystę. Agentas Klevakinas taip pat ne kartą buvo teistas už sunkius nusikaltimus. Paleistą iš įkalinimo vietos Dosanovą, kuris, išėjęs iš kolonijos, kreipėsi į milicijos organus su prašymu padėti jam įsidarbinti, taip pat užverbavo agentu tariamai turėdami tikslą jį patikrinti – ar jis ėmė taisytis. Nuteistajam Anarkulovui, duodami užduotį atlikti reikalingą darbą kameroje su nukentėjusiuoju Rozmetovu, milicijos darbuotojai pažadėjo sutrumpinti jo bausmės atlikimo terminą. Be jokios būtinybės agentai kamerose būdavo suporuojami,... dėl ko jie turėdavo kiekybinę persvarą prieš suimtuosius – dėl to vėliau agentai ėmė naudoti fizines poveikio priemones asmenims, su kuriais jie buvo gavę užduotį „dirbti“. Pavyzdžiui, suporuoti agentai Klevakinas ir Maliakinas mušdavo nukentėjusiuosius Kungurcevą, Žiliną, Safonovą“.
„1961 metų sausio mėnesį nukentėjusiųjų skundus dėl mušimo tikrino KKP CK komisija. Tačiau milicijos darbuotojai daugelį jiems žinomų bylos aplinkybių nuo tos komisijos nuslėpė ir nesuteikė tuomet galimybės atskleisti padarytus teisėtumo pažeidimus. Pavyzdžiui, komisijai buvo pateiktos dvi melagingos pažymos apie tai, kad Klevakinas ir Maliakinas, kuriais skundėsi nukentėjusieji dėl mušimo kameroje, neva buvo suimti kaip dokumentų neturintys asmenys, o nustačius jų tapatybę, jie buvo paleisti iš sulaikymo vietos, ir jų buvimo vieta nežinoma. Tokiu būdu, aiškiai buvo nuslėpta, kad jie buvo agentai“.
Kaip išaiškino teismas, visa milicijos ir prokuratūros vadovybė žinojo apie naudojamus metodus prisipažinimams išmušti ir ramiai sau stebėjo įvykių eigą:
„Nepaisant to, kad tyrimas buvo atliekamas gana ilgai, jokių duomenų, įrodančių nukentėjusiųjų kaltumą, nesurado nei tardytojai, nei operatyvines priemones naudoję asmenys. Atvirkščiai, gaunamoje operatyvinėje informacijoje būta duomenų apie tai, kad nuteistieji Spasenovas, Titorovas, Šumajevas muša nukentėjusiuosius ir kad todėl jie buvo priversti melagingai apkalbėti save ir kitus. Pavyzdžiui, tai buvo užfiksuota, specialia aparatūra įrašinėjant kartu kalintų nukentėjusiųjų Safonovo ir Lobovo pokalbius Kaz. SSR KGB vidaus kalėjime. Šiuos įrašus savo laiku skaitė, kaip apie tai pareiškė liudytojas Selezniovas ir nuteistasis Spasenovas, daugelis atsakingų darbuotojų: Fiodorovas, Rylovas, Jusupovas, Džeksenovas ir kiti. Tačiau šie žmonės nesiėmė jokių priemonių teisėtumo pažeidimams atskleisti. Jie nuslėpė šias svarbias bylai aplinkybes nuo partinių ir prokuratūros bei teismo organų, kurios buvo reikalingos, norint teisingai išspręsti bylą“.
Dar daugiau, vadovybė iki galo mėgino išgelbėti pavaldinius nuo bausmės:
„Nepaisant to, kad Kaz. SSR VTAM (Viešosios tvarkos apsaugos ministerijai) ir Pietų Kazachstano krašto VTAV (Viešosios tvarkos apsaugos valdybai) dar 1963 metų lapkritį buvo žinoma apie baudžiamosios bylos iškėlimą Spasenovui, Titorovui, Šumajevui, jie nebuvo atleisti iš darbo ir iki šio laiko neaptartas klausimas dėl jų partiškumo. Pavyzdžiui, Šumajevas iki 1964 metų kovo 28 dienos dirbo Kaz. SSR VTAM KPS (kriminalinės paieškos skyriuje) ypač svarbių bylų tardytoju. Ministerija netgi tardytojams iškvietus Šumajevą į Čimkentą, išmokėdavo jam kelionpinigius, dienpinigius, išduodavo komandiruotės pažymėjimą ir oficialų dokumentą, suteikiantį teisę nemokamai važiuoti bet kokiu transportu. Po to, kai teismas 1963 metų lapkritį iškėlė Spasenovui, Titorovui, Šumajevui baudžiamąją bylą, ministerija paskyrė specialią žinybinę komisiją, kuri priėjo išvadą, kad šie asmenys kalti dėl teisėtumo pažeidimo ir iškėlė ministerijos vadovybei klausimą dėl jų skubaus atleidimo iš darbo teisėsaugos organuose. Šis klausimas buvo nagrinėjamas specialioje ministerijos kolegijoje. Tačiau ir po to Spasenovas, Titorovas, Šumajevas nebuvo atleisti iš darbo. Pietų Kazachstano krašto VTAV išplėstiniame kolegijos posėdyje, kuriam pirmininkavo Utegenovas ir kuriame buvo nagrinėjamas tardytojų pateiktas pareiškimas dėl teisėtumo pažeidimų, kuriuos padarė šios sistemos darbuotojai, kaip teismui parodė buvęs VRV KPS viršininko pavaduotojas Kuznecovas, atskiri kolegijos nariai, užuot pasmerkę pasitaikiusius trūkumus darbe, visų operatyvininkų akivaizdoje priekaištavo jam už tai, kad jis neva „išplepėjo“ tardymo organams iš bylos jam žinomas aplinkybes. Srities milicijos valdybos darbuotojai, norėdami išlaisvinti Titorovą iš sulaikymo vietos, parengė melagingą kolektyvo visuotinio susirinkimo protokolą su prašymu paleisti jį pagal laidavimą, tuo tarpu toks susirinkimas nebuvo sušauktas.“
Kaip buvo teigiama atskirojoje nutartyje, dar įdomiau buvo su tardytoju Matvijenka:
„Leidęs aiškiai nekvalifikuotai tirti bylą, daryti grubius teisėtumo pažeidimus, Matvijenko buvo paimtas į respublikos prokuratūros centrinį aparatą, kur tam pačiam Matvijenkai būdavo perduodami nukentėjusiųjų skundai dėl mušimo, o taip pat ir pati byla, kurią teismas grąžino tardymui papildyti, dėl kurios jis ir rengdavo protestų projektus ir siųsavo į įvairias teismo instancijas“.
Teismas išnagrinėjo ir dar vieną svarbų klausimą: o kurgi žiūrėjo prokuroras, privalantis kontroliuoti bylos tyrimo eigą ir prižiūrėti, kad nebūtų pažeidinėjamas teisėtumas? Atskirojoje nutartyje buvo sakoma:
„Štai buvęs Pietų Kazachstano srities prokuroro pavaduotojas Gapičius, šiuo metu dirbantis Kokčetavo srities prokuroru, kuris vykdė tiesioginę nukentėjusiesiems iškeltos bylos tyrimo priežiūrą, duodavo sankcijas jų suėmimui, neįsitikinęs arešto pagrįstumu ir preliminariai nepasikalbėjęs su sulaikytaisiais. Bylos tyrimo metu nukentėjusieji ne kartą kreipėsi į Gapičių žodžiu ir raštu dėl jų atžvilgiu naudojamų neteisėtų tardymo metodų. Tačiau jis į juos nereagavo. Nepaisant to, KKP CK jis išsiuntė melagingą telegramą, kurioje teigiama, jog nukentėjusieji niekuomet nesikreipė į jį su skundais. Ir teisme Gapičius elgėsi nenuoširdžiai“.
Pačio humaniškiausio pasaulio teismo nepaveikė teisiamųjų pasakojimai apie nežmoniškus metodus, naudotus tardymo metu
Humaniška bausmė
Kazachijos SSR Aukščiausiojo teismo nuosprendyje konstatuota:
„Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į Spasenovo, Titorovo, Šumajevo ir Matvijenkos padarytų nusikaltimų padidintą pavojingumą visuomenei . Šie žmonės, eidami aukštas ir atsakingas pareigas tardymo organuose, patys turėjo kovoti su visokiausiais teisėtumo pažeidimais. Be to, teismas atsižvelgia į sunkias pasekmes, su kuriomis susiduria nukentėjusieji, kai dėl teisiamųjų įvykdytų nusikaltimų niekuo nekalti Nurijezdanovas, Kungurcevas, Žilinas, Amirovas, Rozmetovas, Lobovas ir Safonovas daugiau kaip trejus metus kiekvienas iš jų nepagrįstai buvo įkalinti, dėl ko jiems ir jų artimiesiems buvo padaryta milžiniška ir nepataisoma moralinė ir materialinė žala. Daugiau kaip 10 sovietinių piliečių neteisėtai buvo sulaikyti ir įkišti į KKK be jokio pagrindo. Teismas atsižvelgia personaliai į tai:
— kad Spasenovas, užimdamas aukštą postą lyginant su kitais teisiamaisiais, ne tik neužkirto kelio jo akivaizdoje daromiems teisėtumo pažeidimams, bet ir pats juos darė;
— kad Titorovas, lyginant su kitais teisiamaisiais, ne tik labiausiai viršijo tarnybinius įgaliojimus, bet ir, stengdamasis sutrukdyti jų padarytų nusikaltimų išaiškinimui, imdavosi visokiausių priemonių, kad apjuodintų kitus pareigūnus ir piliečius, rengė fiktyvius dokumentus ir pan.;
— kad Šumajevas buvo vienas iš aktyvių tesėtumo pažeidėjų toje grupėje;
— kad Matvijenko, būdamas prokuratūros organų, saugančių teisėtumą, atstovas, nesiėmė priemonių tesėtumo pažeidimams, kuriuos darė Spasenovas, Titorovas, Šumajevas ir Maliakinas, užkardyti. Tuo pačiu teismas atsižvelgia į tai, kad Matvijenko yra Tėvynės karo invalidas, serga plaučių tuberkulioze;
— kad Maliakinas nusikaltimą įvykdė ne savo iniciatyva ir teismui nuoširdžiau negu kiti teisiamieji papasakojo jam žinomas su byla susijusias aplinkybes“.
Galutinis teismo nuosprendis buvo toks: Spasenovas nuteistas trejus metus praleisti bendro režimo kolonijoje, Titorovas – penkerius, Šumajevas – trejus, Matvijenko – vienerius. O agentas Maliakinas nuteistas vienerių metų lygtine bausme.
Byla buvo nagrinėjama uždarame posėdyje, o jos medžiaga įslaptinta. Liaudis neturėjo žinoti, kad šitokie dalykai galėjo dėtis sovietinėje šalyje.
Taip pat skaitykite:
