1948 m. lapkričio 30 d. kelios poros Somertono parko paplūdimyje Adelaidėje, Australijoje, pamatė nepažįstamą vyrą, vilkintį kostiumą, susmukusį prie sienos neįprastoje padėtyje. Vienai porai jis pasirodė esąs išgėręs, o kita pora manė, kad jis miega.
Kitą rytą vienas iš liudytojų grįžo į paplūdimį, kur rado jį vis dar suglebusį toje pačioje padėtyje. Šį kartą liudytojas Johnas Lyonsas pažvelgė atidžiau ir suprato, kad jis miręs. Policija nustatė, kad jis mirė tą patį ankstyvą rytą, kurį laiką po 2 valandos.
Kūną rasti paplūdimyje nėra taip neįprasta. Juk yra tokių atvejų, kai randamos net žmonių pėdos, išplautos į krantą. Bet aiškėjant detalėms vis keisčiau atrodė byla.
Pirmiausia, buvo pastebėti apsinuodijimo požymiai. Vyro, manoma, keturiasdešimtmečio, blužnis buvo padidėjusi, o kepenys – patinusios krauju. Patologas skrandyje rado dar daugiau kraujo, o tai rodo, kad jis buvo apsinuodijęs. Tačiau kelis kartus pakartoti tyrimai nerado jokių žinomų nuodų pėdsakų. Kraujas, susikaupęs pakaušyje, leido manyti, kad jo lavonas kurį laiką gulėjo ant nugaros, o tada buvo atremtas, kai buvo rastas. Apykaklėje rasta cigaretė, tarsi būtų iškritusi iš burnos.
Keistai atrodė ir jo drabužiai. Visos etiketės buvo nukirptos, o ant jo kūno nebuvo galima rasti nieko, kas leistų identifikuoti vyrą. Etiketės buvo nukirptos tvarkingai – išskyrus vieną, esančią kelnių kišenėje, kuri buvo sutvarkyta neįprastais oranžiniais siūlais.
Nesuradus įrodymų, už kurių būtų galima užsikabinti, sausio mėnesį buvo atlikta plati jo daiktų paieška. Galų gale buvo rastas lagaminas, galimai priklausantis vyrui. Viduje buvo drabužiai, paženklinti Keano ir T. Keane'o vardu (niekada nebuvo rastas įrašas apie tokį vardą turintį dingusį žmogų), taip pat keli kiti įvairūs daiktai ir oranžiniai siūlai, atitinkantys tuos, kurie buvo naudojami vyro kelnėms sutvarkyti. Vienintelė papildoma užuomina, kurią jie rado, buvo tai, kad jis turėjo paltą, susiūtą plunksnų siūle, naudojamą Amerikoje, bet ne Australijoje, nors tai irgi privedė prie aklavietės, kai jie bandė jį identifikuoti naudodamiesi imigracijos įrašais.
Vėliau buvo pakartotas jo palaikų patikrinimas, tačiau tai nepadėjo. Netrukus patologas Johnas Clelandas atrado į kelnių juosmenį įsiūtą mažą kišenę, kurioje buvo neįprastai įmantriais rašmenimis atspausdintas nedidelis popieriaus lapelis su užrašu „Tamám Shud“ – persų kalba tai reiškia „viskas baigta“.
Buvo nustatyta, kad ši frazė yra paskutiniai tuo metu populiarios knygos „Omar Khayyam Rubaiyat“ žodžiai. Neturėdama aiškesnių nuorodų, policija pradėjo ieškoti knygos, iš kurios šie du žodžiai buvo išplėšti.
Nepaisant visų sunkumų, atitinkanti knyga rasta tų metų liepą. Vietinis vyras kopiją rado praėjusį gruodį savo automobilyje, stovėjusiame netoli Somertono paplūdimio. Išgirdęs apie knygos paiešką, jis nusprendė patikrinti rastos knygos paskutinį puslapį. Ir tikrai – joje trūko būtent tų žodžių.
Ant knygos buvo užrašytas neregistruotas numeris, kuris priklausė vietinei slaugytojai, tuo metu atpažintai tik Jestynos vardu. Nors ji teigė nieko nežinanti apie nepažįstamą vyrą, kai jai buvo parodytas vyro veidas, ji atrodė „visiškai nustebusi, galvojome, kad netrukus nualps“. Ji taip pat papasakojo, kad 1944 m. atidavė knygos egzempliorių vyrui vardu Alfredas Boxallas. Jis buvo rastas gyvas ir turįs dovanotą knygos egzempliorių.
Paskutinis istorijos posūkis buvo rastas šifras, neryškiai užrašytas knygos puslapyje. Iki šiol žinutė nėra iššifruota, ir ne dėl bandymų trūkumo.
Po daugelio metų trukusių mėgėjų ir profesionalių tyrėjų bandymų galiausiai sulaukėme atsakymų. Pietų Australijos policija leido atkasti vyro palaikus, norėdama rasti atsakymus.
„Galiausiai ši byla, kuri buvo tiriama ir stebima daugiau nei 70 metų, bus iš naujo nagrinėjama ir, tikiuosi, bus atsakyta į daugelį klausimų, susijusių su jo mįslingu gyvenimu“, – „ABC News“ sakė generalinis prokuroras Vickie Chapmanas, patvirtinęs palaikų atkasimą.
Palaikų DNR bus palyginta su potencialiais gyvais giminaičiais ir genealoginėmis duomenų bazėmis, tačiau testavimą atliekanti komanda susidurs su papildomu iššūkiu – lavonas yra senesnis nei 70 metų ir buvo balzamuotas, o tai galėjo sugadinti DNR.
Palaikų atkasimo data nenustatyta, nors numatyta ją atlikti artimiausiu metu. Karstas buvo užlietas betonu, kad būtų įmanoma atkasti kūną tyrimams. Iki pat 1978 m. gėlės buvo paliekamos prie kapo keistais laiko tarpais, nors niekas nežino, kas jas paliko, ar kas turėjo asmeninį ryšį su nepažįstamu vyru.
