D. Metsavas visiškai pripažino savo kaltę, estų kontržvalgybai suteikė visą informaciją, kurią žinojo, su kuo ir kada susitikinėjo, kokią informaciją perdavė GRU, ką už tai gavo mainais. Pasak paties šnipo, tai jam yra tam tikra galimybė bent kažkiek atpirkti savo kaltę prieš visą šalį ir savo šeimą.
Vasaros romanas
D. Metsavas išaugo istoriniame rusakalbių rajone Taline, jo tėvai buvo rusai, pats jis mažai domėjosi Estijos reikalais. „Aš net nežinojau Estijos himno žodžių“, – prisipažino vyras. Tačiau vėliau jis panoro tapti Estijos visuomenės dalimi ir pradėjo dirbti Estijos ginkluotose pajėgose. Pasak jo, tai padėjo integruotis.
Kalbėdamas apie savo dvigubo gyvenimo pradžią, D. Metsavas pasakojo, kad viskas prasidėjo 2007-ųjų vasarą, kuomet jis nuvyko pas gimines į Smolenską. Ten gyvena jo teta.
Kartu su savo pusbroliu Denisas apsilankė naktiniame klube, kur susipažino su patrauklia mergina. Iš pradžių jie flirtavo, vėliau kartu šoko iki pat klubo uždarymo, o ryte jis pabudo kažkokiame kambaryje saunos patalpose.
Atsikėlęs jis nusprendė kažkaip „atsidėkoti“ merginai, kad ši negalvotų, kad vakarykštis nuotykis tebuvo vien seksas. Denisas greitai apsirengė ir nuėjo pirkti gėlių. „Aš negalėjau palikti jai pinigų, juk ji nebuvo prostitutė“, – aiškino D. Metsavas. Sugrįžęs jis padėjo gėlių puokštę šalia miegančios merginos lovos ir išėjo namo pas gimines miegoti.
„Pabudęs važiavau į miestą. Kuomet išlipau iš mašinos, tai prisistatė du asmenys civiliais drabužiais, pareiškė, kad yra iš policijos, paprašė manęs pateikti dokumentus, o vėliau apkaltino tos merginos išprievartavimu“, – pasakojo jis savo įvykių versiją.
D. Metsavas tariamai puolė aiškinti, kad visa tai yra klaida ir nesąmonė, tačiau vyrai pateikė jam merginos pasirašytus parodymus, kuriuose ji apkaltino savo vienos nakties pažįstamą išprievartavimu.
Estijos piliečiui buvo prigrasinta 15 metų kalėjimo Rusijoje, jį palydėjo į policijos nuovadą. Ten vienas iš dviejų vyrų išsitraukė skaitmeninę kamerą ir jos ekrane parodė, kaip D. Metsavas užsiima seksu „nukentėjusiosios“ lovoje. Pasak paties būsimo šnipo, viskas vyko taip greitai ir jis buvo toks priblokštas, kad jam net nekilo mintis pareikalauti advokato ar susisiekti su jo šalies atstovybe. Tuo metu, pasak D. Metsavo, jo galvoje sukosi tik viena mintis – jis greičiausiai sės į kalėjimą 15 metų dėl melagingo kaltinimo.
Tačiau jį sulaikę vyrai pasakė, kad „galėtų išspręsti šią problemą, tačiau Denisas turės jiems padėti ir pradėti bendradarbiauti“. Tuo metu vyras ir suprato, kad pateko į „patį maloniausią“ iš visų GRU naudojamų verbavimo metodų – „medaus spąstus“.
Tą 2007-ųjų vasaros dieną D. Metsavas sutiko bendradarbiauti su Rusijos žvalgyba pasirašė atitinkamus dokumentus, o mainais gavo „laisvę“. Iš jo nereikalavo jokios informacijos, neklausė apie jo darbą kariuomenėje, paprasčiausiai nuėmė antrankius ir paleido, net instrukcijų, kaip elgtis toliau, nedavė.
Vyras prisimena, kad vos grįžęs į Estiją jis labai pergyveno, tačiau nieko nenutiko. Tai tęsėsi visus metus – niekas jam neskambino, niekas nesikabinėjo gatvėje. D. Metsavas jau pradėjo ir pamiršti tą nelemtą įvykį Smolenske, kaip baisų sapną.
Realybė pasivijo netrukus
2008-ųjų pavasarį, kuomet užverbuotas agentas jau nurimo ir susitaikė su mintimi, kad jis toks yra, su juo susisiekė. Išeidamas iš tėvų namo Taline, jis susitiko vyrą, kuris rusiškai paklausė, ar prisimena dar tai, kas įvyko Smolenske, ir kad jis yra pasižadėjęs bendradarbiauti.
Pirmasis susitikimas su GRU buvo paskirtas 2008-ųjų gruodį Sankt Peterburge. Kuratorių vadino „Antonu“. Susitikimas vyko nuomojamame bute, kur „Antonas“ ilgai tardė Denisą apie jo asmeninį gyvenimą, karjerą, uždavinėjo klausimus, kurie yra susiję su Estijos ginkluotosiomis pajėgomis – kur yra išdėstyti kariuomenės pabūklai, ar jis galėtų žemėlapyje parodyti jų vietas.
„Tai buvo keista“, – prisiminė D. Metsavas, pažymėdamas, kad atsakymai į daugelį „Antono“ klausimų galėjo būti surasti internete. Po susitikimo D. Metsavas gavo kažkiek pinigų, tačiau tai tebuvo suma, kurios užteko padengti kelionės į Sankt Peterburgą išlaidas.
Pirmasis susitikimas, kurio metu iš jo nebuvo reikalaujama pateikti kažkokios slaptos informacijos, galinčios padaryti realios žalos Estijai, anot paties šnipo, jį šiek tiek nuramino. „Antonas“ tapo nuolatiniu esto kuratoriumi. Per ateinančius metus jie buvo susitikę daug kartų – estas perduodavo jam vis svarbesnius ir svarbesnius duomenis, už ką gaudavo pinigų.
D. Metsavo teigimu, jis kelis sykius jau norėjo nutraukti savo bendradarbiavimą su GRU. Tačiau tuomet „Antonas“ primindavo apie šeimą. Jis negrasino tiesiogiai, paprasčiausiai domėjosi, kaip sekasi Deniso mamai vystyti gėlių verslą, ar jo tėvo sveikata gera, tuo leisdamas suprasti, kad viską apie juos žino.
„Jis niekada nesakė tiesiogiai, kad kažkas gali nutikti mano tėvams, jeigu aš nutraukčiau bendradarbiavimą, – pasakojo D. Metsavas. – Tačiau buvo aišku, kad būtent tai ir nutiks“.
Išdavystės
Jeigu „Antonas“ žinojo faktiškai viską apie estų šnipą ir jo šeimą, tai pats D. Metsavas apie „Antoną“ – faktiškai nieko. Nei jo tikro vardo, nei pareigų, net tikrosios darbovietės.
Iš „Antono“ bendravimo manierų buvo aišku, kad jis anksčiau yra tarnavęs kariuomenėje. Jis labai domėjosi ne tik kariniais klausimais, susijusiais su Estija, tačiau ir Ukraina ar Gruzija – šalimis, kur D. Metsavas, artilerijos specialistas, keliaudavo kariuomenės reikalais.
Per artimiausią dešimtmetį, kurio metu Denisas visą laiką dirbo Estijos kariuomenėje, jis nuolat kontaktavo su GRU, atskleisdavo jiems vis svarbesnę informaciją. Jis perdavė Estijos ir jos kariuomenės sąjungininkių NATO bendradarbiavimo detales. Taip pat pranešdavo apie ginkluotės, kariuomenės dalinių, amunicijos kiekius ir dislokacijos vietas.
D. Metsavas pripažino, kad „Antonas“ labiausiai domėjosi JAV veiksmais. Tačiau konkrečių savo atskleistos rusams informacijos detalių Denisas „The Atlantic“ žurnalistams negalėjo. Kartu kambaryje sėdėjo Estijos žvalgybos (Estijos saugumo policija, KaPo) karininkas, kuris stebėjo pokalbio eigą ir buvo atsakingas už tai, kad šnipas žiniasklaidai neatskleistų jautrios informacijos.
Gavo prieigą prie itin slaptų dokumentų
2012-aisiais D. Metsavas buvo išsiųstas į komandiruotę Afganistane, o sugrįžus jis buvo paskirtas į Estijos kariuomenės Generalinį štabą. Denisas gavo prieigą prie šalies nacionalinės gynybos strategijos. Nepaisant to, kad prieiga buvo ribota, jis vis tiek gavo galimybę susipažinti su reikšmingais kariuomenės dokumentais.
2013-ųjų vasarą jis susitiko su „Antonu“ Sankt Peterburge. Tuomet jis savo kuratoriui pareiškė, kad yra numatęs pasitraukti iš kariuomenės ir „išeiti iš žaidimo“, nes pradėjo jausti, kad jį gali susekti. Tuomet „Antonas“ pribloškė jį pasakęs, kad jo „draugai“ jau susisiekė su šnipo tėvu – Petru Volnu – ir šis tariamai sutiko padėti rusų spec. tarnyboms mainais už pinigus.
Tai įvyko tuo metu kai D. Metsavas tarnavo Afganistane. GRU agentai atvyko pas šnipo tėvą, kuris tuo metu gyveno su savo antrąja žmona ir jos tėvais. Visuomet save laikęs rusu, Estijos pilietis Petras Volinas nė akimirkai nesudvejojo, kuomet jam pasiūlė padėti Rusijos žvalgybai. Tuo labiau, kad ne už dyką, o mainais į jo sutuoktinės tėvo gydymą. Taip šnipo tėvas ir pats tapo šnipu. Denisas ir toliau liko išdaviku.
Iš P. Volino Rusijos žvalgybai jokios naudos ir išvis nebuvo. Tačiau 2015-aisiais jis grįžo į Taliną ir pradėjo dirbti kurjeriu, perduodamas GRU slaptą informaciją, kurią jo sūnus išgaudavo Generaliniame štabe. Situacija pasikeitė dėl Krymo aneksijos, kuomet estų kariuomenėje tarnaujantiems asmenims buvo uždrausta lankytis Rusijoje. Deniso tėvas pradėjo važinėti į Sankt Peterburgą vietoje sūnaus.
2015-aisiais D. Metsavas tapo gana žinomu asmeniu Estijoje, ypač tarp rusakalbių, – jis dažnai pasirodydavo rusakalbių televizijos laidose, davė interviu, pasakojo apie Estijos gynybos pajėgumus ir NATO manevrus. Jį kvietėsi į mokyklas ir aukštąsias mokyklas, kur jis pasakojo apie patriotizmą ir demokratiją, informavo studentus apie Rusijos propagandos grėsmes ir kvietė atlikti karinę tarnybą. Jis buvo laikomas tikru rusakalbių integracijos į Estijos visuomenę pavyzdžiu.
Tuo metu Denisas gavo majoro laipsnį, susituokė su savo drauge ir susilaukė sūnaus – gyvenimas tik gerėjo.
Suėmimas
2018-ųjų rugsėjį Denisas sėdo į savo automobilį, kad nuvežtų sūnų į darželį. Tai buvo pirmoji jo diena darželyje, vaikas nė už ką nenorėjo ten vykti. Tėvas sugebėjo įkalbėti, papirkdamas ledais. Kuomet Denisas grįžo į automobilį, dar spėjo paskambinti žmonai, kad papasakotų, kaip viskas sekėsi, užvedė variklį ir išvažiavo į darbą.
Nuo darželio jis spėjo nutolti vos kelis metrus, tuomet jo automobilį apsupo automobiliai tamsintais stiklais ir be registracijos numerių. D. Metsavą ištraukė iš mašinos ir sulaikė, pateikę kaltinimus dėl valstybės išdavystės.
„Tam, kad mane suims, buvau pasiruošęs. Aš apie tai galvojau tūkstančius kartų. Aš tik nežinojau, kur, kada ir kaip tai įvyks“, – pasakojo žurnalistams šnipas.
Dvilypis išdavikas
Pagal Estijos įstatymus, 15 metų kalėjimo nuteistas tėvynės išdavikas, ankstesnio paleidimo iš kalėjimo gali tikėtis tik išbuvus bent du trečdalius bausmės. Tuo metu D. Metsavui jau bus beveik 50 metų.
Jis pripažino, kad apie galimybę išeiti į laisvę šiuo metu gali tik svajoti.
Dėl to, kas nutiko, jis nieko nekaltina, tik save patį. Mano, kad „Antonas“ ir jo kolegos iš GRU „paprasčiausiai dirbo savo darbą“. „Kai jūs nusiperkate viskio butelį ir netikėtai tampate alkoholiku, dėl to viskis nėra kaltas“, – aiškino jis.
„The Atlantic“ straipsnyje rašoma, kad per dvi dienas užtrukusį interviu tapo aišku, kad D. Metsavas yra ne šiaip paprastas išdavikas ir šnipas. Jis yra labai prieštaringa asmenybė turinti dvigubą identitetą: estų karys, tapęs rusų šnipu; etninis rusas, mylėjęs ir gynęs Estiją, tačiau vėliau ją išdavęs.
„Tardymo KaPo patalpose metu manęs klausė, ką aš daryčiau, jeigu prasidėtų karas su Rusija. Mano atsakymas buvo vienas – aš kaučiausi už Estiją, – aiškino D. Metsavas. – Aš suprantu, sunku paaiškinti, kaip aš viena vertus galiu šnipinėti Rusijai, o kita vertus – kalbėti apie patriotiškumą televizijos laidose… Viena iš mano identiteto dalis – tai, ko aš nekenčiu, kita – tai, koks aš esu“.
Kokius slaptus duomenis GRU atskleidė D. Metsavas
D. Metsavas Estijos kariuomenėje tarnavo nuo 1998-ųjų. Jis užsitarnavo pareigas Estijos gynybos ministerijos Generaliniame štabe ir dalyvavo sudarant planus, susijusius su šalies gynyba. Perduota GRU informacija buvo susijusi su Estijos sąjungininkėmis NATO, karine infrastruktūra ir bendradarbiavimu su kitomis šalimis.
2013-ųjų lapkritį pasikeitė Estijos gynybos pajėgų struktūra. Panaikinus sausumos pajėgų štabą D. Metsavo pareigybę prijungė prie Generalinio štabo. Jeigu iki tol D. Metsavas užėmė gana siauras pareigas – artilerijos pajėgų vystymu ir kontrole, tai Generaliniame štabe jam atsivėrė visiškai kito lygio valstybės paslaptys.
Estijos ekspertai pažymi, kad ginkluotės specifika, akivaizdžiai, nebuvo pagrindinis GRU tikslas: Rusijos žvalgybą domino kiti dokumentai, prie kurių D. Metsavas turėjo prieigą. Viena iš tokių sferų – mobilizacija, kurią Estija pastaraisiais metais nuolat tobulino. Žvalgybai tai yra vertingi duomenys. Taip pat, kaip ir bendri šalies gynybos planai ir sąjungininkų pajėgų perkėlimo programa.
Pasak Estijos ginkluotųjų pajėgų vado Riho Terraso, D. Metsavas „gynybos ir valstybės saugumui sudavė labai stiprų smūgį“.
Estijos saugumo policijos vadovo Anroldo Sinisalu teigimu, GRU išgavo kai kuriuos duomenis apie NATO sąjungininkių veiklą Estijos teritorijoje; karinę infrastruktūrą ir Estijos bendradarbiavimą su partnerėmis.
