Viskas įvyksta per keletą minučių. Internetas nustoja veikti. Nutyla radijas ir televizija. Užgęsta šviesos. Geležinkeliuose susiduria greitieji traukiniai. Pilotai praranda ryšį su dispečeriais.Karinė vadovybė gauna klaidingus įsakymus. Į chaose paskendusią Pietų Korėją įsiveržia Šiaurės Korėjos armija.
Taip gali atrodyti kaip naujo karo pradžia. Šiandien komunistinė Pchenjano valdžia dar nepajėgi suorganizuoti šitaip koordinuotą masinį puolimą, tačiau atkakliai dirba šioje srityje. Paradoksalu, bet jai padeda tai, kad Pietų Korėja turi moderniausią pasaulyje informacinę infrastruktūrą: 95 procentai jos gyventojų naudojasi internetu. Kaip kiekviena priklausomybė, taip ir ši gali tapti pražūtinga.
Kol kas karas yra tik bandymų fazėje. 2011 metų kovą tris dienas buvo atakuojama 40 Pietų Korėjos svetainių, tarp jų prezidento, žvalgybos žinybos, gynybos ministerijos, naudojant populiarų atakos būdą „Distributed Denial of Service“, paremtą sistemų bombardavimu prašymais suteikti prieigą iš infekuotų kompiuterių, į kuriuos buvo įsilaužta. Virusas yra užprogramuotas taip, kad po dešimties dienų sunaikintų savo pėdsakus: susinaikintų pats ir sugadintų atakai naudotus kompiuterius, nors paprastai programišiai yra linkę ir toliau kontroliuoti „užgrobtus“ kompiuterius, kad galėtų juos panaudoti naujoms užduotims.
„Užpuolikai norėjo ištirti, kokių nuostolių galima pridaryti per trumpą laiką – sako Dmitrijus Alperovičius, grėsmių tyrimo padalinio vadovas, dirbantis firmoje „McAfee“, kuri specializuojasi duomenų apsaugos srityje. - Tai panašu į priešo pajėgų žvalgybą, pasirengimą tikram karui“.
Praėjus vos mėnesiui nuo kovą įvykdytos atakos buvo įsilaužta dar kartą: šį kartą daugiau kaip 20 mln. klientų nebegalėjo pasinaudoti kooperacinio banko „Nonghyup“ sąskaitomis. Pietų Korėjos žvalgyba neabejoja, kad tai šiaurinių kaimynų darbas. Įsilaužėliai nebandė išvogti jokios informacijos ar pinigų, tik sukelti chaosą.
Dėl tvarkos reikia pažymėti, kad būna ir atakų iš grynai merkantilinių paskatų. „New York Times“ aprašė, kaip Šiaurės Korėjos programišiai įsilaužia į pietiečių lošėjų sąskaitas iš išvagia virtualią valiutą ar daiktus, kuriuos vėliau aukcionuose parduoda už tikrus pinigus. Per dvejus metus režimas tokiu būdu turėjo uždirbti virš 6 mln. dolerių.
Šalis be interneto
Statistika kelia nerimą. Pietų Korėjos Nacionalinė saugumo tarnyba paskelbė, kad šalies institucijos kiekvieną dieną patiria po 1,5 mln. kibernetinių atakų, iš kurių 43 proc. grasina valstybės paslaptims. Kaip teigia armija, išvogtų karinių duomenų skaičiaus augimas primena laviną: 2007 metais užregistruotas vienas toks atvejis, o pirmajame 2010 metų puusmetyje – net 1,7 tūkstančio! Per pasraruosius trejus metus įsilaužimų skaičius į karinių žinybų kompiuterius augo po 50 procentų per metus ir pasiekė 93 tūkst. įsilaužimų per dieną viršijantį rodiklį.
„Panašu, kad Šiaurės Korėjos programišiai yra dešimt kartų pajėgesni smogti, negu mūsiškiai“ - sako Im Chae Ho, tyrimų firmos „KAIST“, užsiimančios internetinio saugumo klausimais, viceprezidentas. Jis perspėja, kad jie gali sutrikdyti atominių elektrinių darbą, nutupdyti lėktuvus, atjungti telefonus, užblokuoti finansinių paslaugų teikimą ir net paralyžiuoti šiųmetinius prezidento ir parlamento rinkimus.
Skamba tai nerimtai. Pirmą ir paskutinį kartą Šiaurės Korėja buvo lyderė informatikos srityje praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai pagamino „minikompiuterį“, užimantį visą kambarį. Vėliau „Intel“ išrado mikroprocesorių, ir tautos vado Kim Ir Seno inžinieriai iš lenktynių atkrito. Komunistinei šaliai trūko pinigų, be to, Pchenjanas vis labiau buvo izoliuojamas.
Dabartiniu metu kalbama, kad tai paskutinė juoda dėmė pasaulio internetiniame žemėlapyje. Internetinį ryšį (per Kiniją) turi tik keletas tūkstančių išrinktųjų. Jau dešimtmetį ten veikia intranetas (Kwangmyong), jungiantis universitetus, bibliotekas ir valstybines institucijas. Į jo bazes patenka tik tai, ką leidžia valdžia.
Neseniai miręs Kim Čen Iras 2000 metais nustebino pas jį apsilankiusią JAV valstybės sekretorę Madeleine Albright, paprašęs jos elektroninio pašto adreso. Kitą kartą jis užsiminė, kad mėgsta naršyti internete. Prieš dvejus metus KLDR propagandinis elementas pateikė apskaitos duomenis apie „YouTube“, „Facebook“ ir „Twitter“ – pastarasis (@uriminzok) turi daugiau kaip 11 tūkst. abonentų. Tai ir viskas, kas yra žinoma apie šalies pasiekimus informatikos srityje.
Vis dėlto, jau prieš du dešimtmečius Kim Čen Iras pradėjo galvoti, kaip pritaikyti kompiuterizaciją savo politinėje strategijoje. 1990 metais jis įkūrė Korėjos kompiuterinį centrą, atsiėjusį 530 mln. dolerių. Jam vadovauti paskyrė vyriausiąjį sūnų Kim Čen Namą, dabartiniu metu nušalintą nuo valdžios, o anuomet – Valstybės saugumo agentūros vadovą.
2009 metais Kim Čen Iras savo generolams pasakė, kad šiuolaikiniame kare labiausiai vertinamos informacinės technologijos, o ne sviediniai ir kuras. „Kiberkareiviai yra toks pat mano pasididžiavimas, kaip ir branduolinis ginklas“, – konstatavo jis.
Kiberelitas
Šiaurės Korėjos kompiuterizacijos paradoksus šiek tiek paaiškina Kim Heung-kwangas. Šis 62 metų informatikos profesorius iš Pchenjano prieš 19 metų mokė kibernetinio karo naujokus Hamheunge, kur yra įsikūręs vienas iš pirmaujančių Šiaurės Korėjos technikos universitetų. 2003 metais jis pabėgo į Pietų Korėją, ten įkūrė organizaciją „Šiaurės Korėjos intelektualų solidarumas“.
Televizijoje „Al-Jazeera“ profesorius atskleidė programišių verbavimo paslaptis. Jų ieškoma elitinėse pradinėse mokyklose tarp matematikai gabių mokinių. Išrinktieji patenka į du licėjus Pchenjane, o iš čia geriausieji eina mokytis į svarbiausius institutus ir politechnikos universitetus. Po dvejų metų studentai metams siunčiami į Kiniją ir Rusiją, kad galėtų pasisemti mokslo žinių. Grįžusius namo apgyvendina specialių kibernetiniam karui skirtų padalinių kareivinėse. Jiems čia sudaromos visos sąlygos ištaigingam gyvenimui (aišku, žiūrint korėjiečių akimis). „Jie tiki partija ir jaučiasi elitu“, – aiškina Kim. Tačiau jis taip pat tvirtina, kad nuolat gauna informacijos iš buvusių studentų, kuri byloja apie susvyravusį jų lojalumą. Birželį K. Heung-kwangas informavo, kad Šiaurės Korėja padidino kiberkareivių skaičių nuo 500 iki 3 tūkstančių. Programišių padalinys Nr.121 buvo prijungtas prie Bendrosios žvalgybos valdybos – svarbiausios žvalgybos tarnybos.
Kim Čen Iras dėjo viltis į kibernetinį karą dėl trijų priežasčių. Pirma, įprastiniame kare jo šansai būtų maži. Nors Šiaurės Korėjos armija dukart didesnė už Pietų Korėjos armiją, ji nėra moderni. Be to, Seulas gali dėti viltis į gynybos aljansą su JAV. Todėl Pchenjanas turi ieškoti būdų priešo persvarai likviduoti. Tam gaminamas branduolinis ginklas ir dedamos viltys į programišių armiją. Kompiuterinis karas yra asimetriškas – kariauti galima pigiai prieš žymiai stipresnį priešą.
Antra, visai nereikia skelbti priešui karo ir laukti jo ginkluoto atsako – galima atakuoti iš pasalų ir išsiginti tai padarius. Nėra lengva įrodyti, kieno įsakymu įsilaužta į kompiuterius.
Trečia, KLDR gali nebijoti keršto, kadangi tik minimaliai naudojasi naujausiomis technologijomis. Net kiečiausi Pietų programišiai nesugebėtų jos paralyžiuoti.
Pernai Pietų Korėjos programišiai iš diskusijų forumo „DCInside.com.“ prisipažino, kad tikrai įsilaužė į oficialias Šiaurės Korėjos „Twitter“ ir „Youtube“ paskyras ir svetainę. Ten patalpino šalies vadovybę įžeidžiančių ir kviečiančių kariškius maištauti plakatėlių. „YouTube“ paskyroje Brangaus Vado gimtadienio proga jie patalpino animacinį filmuką, kuriame Kim Čen Iras sportiniu automobiliu, prikrautu dovanų, važinėja iškankintų pavaldinių keliu.
Šiaurės programišiai atkeršijo, paralyžiuodami pokštininkų tinklalapį.
„Kim Čen Iras investuoja didžiules sumas pasirengimams kibernetiniam karui. Kai pasirodo kokia nors nauja programa, režimas iš karto ją perka ir duoda programišiams išstudijuoti“, – kalbėjo televizijai „Al-Jazeera“ Dzang Se-julas, dezertyras, kuris anksčiau buvo programišius. Baigęs vieną iš geriausių KLDR technikos koledžų - Mirim, jis buvo įdarbintas armijos „automatizavimo padalinyje“. „ Aš ir mano kolegos iš pradžių manėme, kad atliekame tik akademinius tyrimus. Tiktai kada mus paskyrė į darbą, supratome, kokiam tikslui buvome rengiami“, – sako Dzangas.
Bendrosios žvalgybos valdyba siunčia programišius kaip informatikos studentus ne tik į Kiniją, bet ir į Rusiją, Europos šalis. „Tikroji jų misija yra parengti rajonų, į kuriuos buvo paskirti, atakavimo metodus. Pavyzdžiui, tie, kurie siunčiami į Europą, turi atakuoti NATO šalis“, – tvirtina Dzangas. Anot jo, užsienyje veikia 600 programišių (dvi grupės po 300 žmonių). Jie keičiasi kas metai arba kas dveji metai. Atakos niekada nevykdomos iš Šiaurės Korėjos teritorijos. Majoras Steve'as Sinas, Korėjoje dislokuotų JAV karinių pajėgų žvalgybos analitikas, aptiko vieną iš programišių centrų prabangiame viešbutyje, priklausančiame KLDR vyriausybei, Kinijos Šenjango mieste, už trijų valandų kelio nuo sienos.
Diktatorius labai mėgsta žaidimus
S. Sinas 2009 metais įspėjo leidinio „ Defense and Technology Monthly“ puslapiuose, kad Šiaurės Korėja iššnipinėjo JAV karinius tinklus labiau už bet kurią kitą pasaulio šalį, netgi Kiniją. Jo žiniomis, jau prieš dvejus metus Pchenjanas buvo pajėgus sugadinti amerikiečių Ramiojo vandenyno karinės vadovybės sistemas Pietų Korėjoje ir JAV. Tuo tarpu pernykščiame Seule vykusiame seminare ekspertai pranešė, kad Šiaurė yra suinteresuota GPS signalo slopinimu bei taip vadinamų elektromagnetinių bombų, išjungiančių arba sugadinančių elektroninius įrenginius ribotoje teritorijoje, tolimesniu kūrimu.
Sunku pasakyti, ar pasirengimams kibernetiniam karui turės įtakos valdžios pasikeitimas Pchenjane. Žinoma tik tiek, kad naujasis 29 metų diktatorius Kim Jong Unas be galo mėgsta kompiuterinius žaidimus.
Kai kas mano, jog Šiaurės Korėjos programišių baimė yra perdėta. Portalas „StrategyPage“ sako, kad tą baimę kursto žvalgybos tarnybos iš Seulo, norėdamos laimėti daugiau lėšų saviems kibernetiniam karui skirtiems padaliniams kurti. Pietų Korėja iš tikrųjų paskelbė apie savo ketinimus dvigubai padidinti IT specialistų skaičių: svarbiausiose institucijose, tokiose, kaip bankai ar ministerijos, turi būti įsteigti ištisą parą veikiantys kompiuterinio saugumo centrai. Ekspertai pataria pietiečiams sukurti rezervinį kompiuterinį tinklą už pusiasalio ribų, kuris pasitarnautų ne tik duomenų apsaugai, bet ir galimai kontratakai.
Korėjos branduolinė programa
Vasario pabaigoje Šiaurės Korėja sutiko paskelbti moratoriumą branduoliniams bandymams, urano sodrinimui branduolinio komplekso Jongbion teritorijoje bei tolimojo nuotolio raketų leidimui. Pchenjanas taip pat sutiko įsileisti į šio objekto teritoriją Tarptautinės atominės energijos agentūros specialistus. Mainais už tai Vašingtonas pažadėjo suteikti pagalbą - skirti 24 tūkst. tonų maisto produktų.
Susitarimas tiesia kelią šešiašalių derybų dėl Šiaurės Korėjos branduolinės programos atnaujinimui. Jos buvo nutrauktos prieš trejus metus. Atsisakyti urano sodrinimo – viena iš pagrindinių sąlygų, kurias kėlė Vašingtonas. Urano sodrinimo sustabdymas Šiaurės Korėjoje priimtas su viltimi dar ir dėl to, kad tai buvo pirmasis svarbus Kim Jonh Uno sprendimas nuo valdžios perėmimo pernai gruodį.
Bet tikėtis persilaužimo sunku. Galimas daiktas, kad Kimas jaunesnysis paprasčiausiai tęsia velionio tėvo politiką. Šis kiekvieną sykį, norėdamas gauti pagalbą iš pasaulio, darydavo tariamas nuolaidas, o po to vėl grįždavo prie konfrontacijos politikos. Susitarime nieko nekalbama apie Šiaurės Korėjos turimų urano atsargų sunaikinimą, o jų, kaip manoma, užtektų šešioms atominėms bomboms pagaminti. Jame nereikalaujama ir nutraukti darbus kituose slaptuosiuose branduoliuose objektuose. Nepaisant to, abiems šalims tai naudinga. JAV vyriausybė nusipirko ramybę prezidento rinkimų metais, o režimas galės pamaitinti gyventojus metais, kurie turėjo būti ekonominiu ir kariniu atžvilgiu stiprios Korėjos pradžios metais.
