Tai, kad Rusija – turtingas valstybė, niekur nematyti taip akivaizdžiai, kaip Maskvos centre. „Bentliai“, „maibachai“ ir patobulinti „Mercedes“ džipai tamsintais stiklais stovi prie prabangių prekybos centrų ir įmantrių restoranų; virš švara spindinčių pėsčiųjų zonų kabo girliandos. Skurdo čia ir pėdsakų nerasi: senos močiutės, kurios XX a. 9-ajame dešimtmetyje sėdėjo prie metro ir uždirbdavo keletą rublių iš prekybos cigaretėmis, namų apyvokos įrankiais ar savo daržo agurkais, išnyko, rašoma Katharinos Wagner straipsnyje.
Skurdas netinka prie fasadinio Vladimiro Putino Rusijos „sėkmingos galios valstybės“ veido. Ypač tai akivaizdu nutolus nuo Maskvos, kur vis dar populiarūs lauko tualetai, o šviežios daržovės žiemą – prabanga. Skurdą galima išvysti ir privilegijuotoje sostinėje, ir tam visiškai nėra poreikio toli važiuoti – užtenka pravažiuoti tik kelis rajonus, kur stovi byrantys daugiabučiai ir pigiu alkoholiu prekiaujančios parduotuvės.
Kaip Putinas „sumažino“ skurdo lygį šalyje
Rusijos statistiniuose skurdo duomenyse senas močiutes pakeitė šeimos su vaikais: iš 12,1 proc. rusų, kuriems 2020-aisiais teko gyventi už mažesnio nei minimalus atlygis ribos, tai yra 130 eurų siekiančių pajamų sumos, apie 80 proc. sudarė šeimos su vaikais. 2020-aisiais beveik kas penktas vaikas Rusijoje gyveno už skurdo ribos.
Pensininkai, kurie dar 2000-aisiais, kuomet V. Putinas pirmą sykį tapo prezidentu, sudarė pusę neturtingųjų, šiandien faktiškai nebeatsispindi statistikoje; šiandien kiekvienas iš jų turi teisę į palaikymą gaunant pragyvenimo minimumą, kuris sudaro apie 120 eurų vertę rusiškais rubliais. Nors tai yra labai maža suma net ir vertinant pagal Rusijos standartus – ypač turint omenyje, kad geros medicininės paslaugos Rusijoje nėra nemokamos, – būtent taip pavyko sumažinti „statistinį“ skurdo lygį nuo 2000-aisiais buvusių 29 proc. iki 12,1 proc. praėjusiais metais.
Tačiau statistika rodo tik kraštutinius atvejus. Tai, kad gerokai daugiau rusų gyvena skurde, galima spręsti iš apklausų rezultatų: 2018-aisiais kas penktas neturėjo kanalizacijos; beveik kas trečias gyveno be galimybės prisijungti prie dujų tinklo ir buvo priverstas šildyti gyvenamąsias patalpas anglimis ar malkomis. Trys ketvirtadaliai visų Rusijos šeimų praėjusiais metais nurodė, kad jų turimų pinigų neužtenka būtinoms kasdienėms išlaidoms. Tai nėra niekaip susiję su pandemija; prieš du metus apie finansinius sunkumus skelbė net beveik 80 proc. šeimų, rašoma „Frankfurter Allgemeine Zeitung“.
Kainos pakilo, pajamos krito
Viename iš Maskvos vidurinės klasės gyventojų rajonų gyvenanti Jelena Saforova stovi eilėje, kurioje daugiavaikėms šeimoms pagalbą suteikia organizacija „MnogoMam“: tą dieną, kuomet bendravo su vokiečių žurnaliste, ji gavo duonos.
Parodžiusi daugiavaikės šeimos pažymą Jelena gavo du didelius paketus su supakuota duona ir sausainiais, penalą su nupiešta Ledo karaliene, pieštukų ir spalvinimo knygą su mandala. Jelena į aukų dėžutę įmetė 250 rublių (apie 3 eurus), skirtų duoną išvežiojantiems savanoriams kuro išlaidoms padengti. Jelenos vertinimu, parduotuvėje šios prekės jai būtų kainavusios daugiau nei 10 eurų. Duona gera ir brangi, tvirtino ji, kitu atveju ji sau tokios niekada negalėtų leisti.
Tokios šeimos, kaip Jelenos, taip pat nėra laikomos vargšais. Tam ji ir jos vyras uždirba per daug: Jelena, 39-erių pardavėja mėsos parduotuvėje, gauna apie 460 eurų per mėnesį, o jos autobuso vairuotojas vyras – kiek mažiau nei 700 eurų. Tokios pajamos Rusijoje yra gerokai aukštesnės už pragyvenimo minimumą. Tačiau jos šeimai vos sekasi sudurti galą su galu.
Nepadėjo ir pandemijos paskatintas kainų kilimas. Rugpjūtį maisto produktų kainos buvo beveik 8 proc. didesnės negu prieš metus, o realios gyventojų pajamos jau seniai stagnuoja ir yra apie 10 proc. žemesnės nei 2013-aisiais, dar iki 2014-ųjų krizės, kuomet staiga krito naftos kaina, o Vakarai Rusijai įvedė sankcijas dėl karo Ukrainoje. Todėl Jelena sau ir vaikams perka tik dėvėtus drabužius, taupo maistui: jautienos šeima nevalgė jau seniai, o daugiausiai, ką sau leidžia, tai vištiena ar faršas.
„Dovanomis“ lengviau valdyti žmones
Dėl daugiametės stagnacijos ir nepopuliaraus liaudyje pensinio amžiaus didinimo valdančiosios partijos „Jedinaja Rosija“ reitingas nukrito. Siekiant nukreipti nuo to dėmesį Maskva pastaruoju metu žėri dar ryškiau; daugelį metų vilkintos statybos skubiai užbaiginėjamos, sodinamos gėlės, dažomi suoleliai.
Nuo 2007-ųjų šeimoms yra išmokamas „motinos kapitalas“ – ženkli suma, tačiau panaudoti ją galima gana ribotai, pavyzdžiui, būsto įsigijimui. Vargingoms šeimoms tai nepadės; palaipsniui kelti joms išmokas pradėta tik nuo 2017-ųjų. Šiandien šeimos su vaikais iki septynerių metų gauna tokio lygio socialinę pagalbą, kad nenusileistų žemiau pragyvenimo minimumo.
„Tik šios priemonės dėka skurdo lygis neišaugo pandemijos metu“, – paaiškino ekonomistė Lilija Ovčarova. Ekspertė teigimu, pagrindinė priežastis, kodėl rusų šeimos taip dažnai gyvena vargingai, yra maži atlyginimai: jos teigimu, Sovietų Sąjungoje minimalus uždarbis sudarė 150 proc. nuo pragyvenimo minimumo, kad dirbanti pora galėtų aprūpinti ir vaiką. Šiandien minimalus uždarbis yra lygus pragyvenimo minimumui, tai yra užtenka jo tik vienam žmogui.
Rinkimuose į Rusijos Dūmą dalyvavusios ekonomistės teigimu, be papildomos finansinės pagalbos šeimoms V. Putino plano iki 2030-ųjų sumažinti nepasiturinčių žmonių skaičių dvigubai įgyvendinti nepavyks. Iš tiesų, tai turėjo būti pasiekta jau 2024-aisiais, tačiau tarpinio tikslo nepavyko pasiekti jau 2019-aisiais.
Tiesa, pinigų, kurių užtektų padengti bent jau būtinuosius poreikius, yra: valstybės skola nėra didelė ir sudaro apie 19 proc. BVP, aukso rezervai yra didžiausi per visą naująją Rusijos istoriją ir sudaro daugiau nei 600 mlrd. dolerių.
Tačiau pinigai yra laikomi „išorės sukrėtimams“, tokiems, kaip naujos sankcijos. Maža to, kaip nuolat pažymi ir kritiškai valdžiai nusiteikę vietos žurnalistai, neturtinga liaudis Kremlius yra savotiškai ir naudinga: tie, kurie gyvena su neužtikrintais poreikiais, su didesniu dėkingumu priima „dovanas“ ir jais lengviau manipuliuoti.
